„Vadinasi, daugelis Lietuvos namų ūkių, ypač gyvenančių kaimo vietovėse, yra visiškai ar iš dalies priklausomi nuo socialinių išmokų, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį žurnalistams sakė „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė. – Tiesa, gyventojai randa ir kitų būdų, kaip gauti pajamų: vasarą instituto užsakymu atliktas bedarbių tyrimas parodė, kad net 54 proc. oficialaus darbo neturinčių asmenų gauna su įvairia darbo veikla susijusių pajamų.“
Tyrimas taip pat parodė, kad vidutinės namų ūkio pajamos siekia 1 922 litus, tačiau iki 1 000 litų per mėnesį pajamų gauna net 25 proc. namų ūkių. Kaimo vietovių namų ūkių pajamos yra 23 proc. mažesnės už vidutines (1 481 Lt).
Per 150 tūkst. bedarbių gauna neoficialių pajamų
Atlikus tyrimą taip pat paaiškėjo, kad nors pagrindiniai Lietuvos bedarbių pajamų šaltiniai yra įvairios socialinės pajamos, net 54 proc. jų turi pajamų iš neoficialaus darbo. Pagrindinės šio neoficialaus darbo pajamos – iš atsitiktinių darbų Lietuvoje (32 proc.) ir iš reguliaraus, tačiau neoficialaus darbo (18 proc.).
„Nedarbas didelė. Tai, kad žmonės turi nelegalių pajamų ir kiek jie pasakė, tie skaičiai greičiausiai gali būti ir blogesni. Žmonės prisiduria bijodami netekti socialinių pašalpų, nenorėdami susimažinti pajamų. Jie griebiasi išgyvenimo išeities ar norėjimo gyventi geriau, todėl renkasi nelegalų darbą. Tokie skaičiai nedžiugina, šokiruoja ir turi daug aspektų“, – sakė O.Bložienė.
Atlikto tyrimo metu taip pat nustatyta, kad dirbančių bedarbių pajamų struktūroje darbo pajamos sudaro 29 proc. pajamų. Tuo tarpu pagrindinis pajamų šaltinis išlieka pašalpos bei kitų šeimos narių parama.
Be to, anot atlikto tyrimo, pagrindinės turimo verslo nelegalizavimo priežastys – dideli mokesčiai smulkiajam verslui (87 proc.), sudėtinga smulkiojo verslo apskaita (47 proc.) bei nenoras įteisinus verslą prarasti socialinių pašalpų bei lengvatų, kurios didžiajai daliai yra svarbesnis pajamų šaltinis nei pats verslas.
O.Bložienė taip pat pabrėžė, kad neoficialiai dirbantys asmenys oficialiai neįsidarbina dažniausiai dėl darbdavio nenoro to daryti (62 proc.), tačiau net 35 proc. legaliai įsidarbinti nenori patys, nes tokiu atveju prarastų socialines pašalpas ir lengvatas.
Atliekant bedarbių tyrimą apklausta per 2 000 darbo neturinčių žmonių.
Siūlo neskubėti daryti išvadų
Savo ruožtu Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka pabrėžė, kad atlikus bedarbių tyrimą ir gavus aukščiau aprašytus rezultatus nereikėtų daryti apibendrinimų, esą pusė šalies bedarbių gerai gyvena arba kad Lietuvos socialinių pašalpų sistema yra pernelyg ydinga.
„Svarbiausia yra pajamų dydis. Net jei daugiau nei pusė bedarbių turi pajamų iš nelegalaus darbo, bet tas nelegalus darbas galbūt yra čiaupo taisymas kaimynui už 20 litų. Taip pat nieko nežinome apie natūrines pajamas. Galbūt žmogus nuėjo daržų ravėti ir gavo už tai braškių krepšelį“, – aiškino R.Lazutka.
Pasak profesoriaus, būtent todėl negalima teigti, esą atliktas tyrimas parodė, kad bent pusė bedarbių Lietuvoje gyvena neblogai, nes jie gauna pašalpas ir dar pajamų iš nelegalaus darbo. „Pajamos iš to nelegalaus darbo gali būti tokios menkos, kad apie jas net neverta kalbėti. Tačiau tyrimas to neparodo ir todėl neturėtume daryti tokių išvadų“, – aiškino ekonomistas.
Jis taip pat pabrėžė, kad prieš kurį laiką atlikus kitą tyrimą paaiškėjo, jog tai, ar šeimai, gaunančiai socialinę pašalpą, apsimoka dirbti, priklauso nuo jos struktūros. „Tarkime, jeigu šeima, kurioje auga du vaikai, suaugusieji visai nedirba ir suskaičiuojama visa gaunama parama, ši parama gali sudaryti iki 2 000 litų per mėnesį. Suprantama, kad tokiu atveju tėvams eiti dirbti už minimalias algas nėra jokios prasmės“, – sakė R.Lazutka.
Vis dėlto ekonomistas akcentavo, kad tai nereiškia, jog pašalpas reikia panaikinti, nes pašalpas gaunantiems žmonėms nėra pasiūlytas darbas. „Daug kas sako, kad darbų yra ir žmonės esą nedirba todėl, jog yra tinginiai. Tačiau tai nesąmonė. Juk šalyje yra 300 tūkst. bedarbių ir nedaug paskelbtų darbo vietų, o ir tos pačios įtartinos, paprastai negarantuojančios darbo užmokesčio“, – sakė R.Lazutka.
Daugiausia išleidžiama maistui ir būstui išlaikyti
Kaip rodo „Swedbank“ užsakymu atliktas namų ūkių biudžetų tyrimas, vidutinės viso namų ūkio išlaidos per mėnesį siekia 1 637 litus. Daugiausiai išleidžiama maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams, būstui išlaikyti, išlaidoms transportui ir degalams.
Per pastaruosius dvejus metus namų ūkiai taupė nebūtiniausių išlaidų – drabužių ir avalynės, poilsio, kultūros, kavinių ir pan. – sąskaita. „Šių išlaidų dalies biudžete mažėjimas nulemtas dviejų priežasčių. Pirma, mažėjo tokių prekių ir paslaugų kainos, antra, smuko vartojimas. Taigi gyventojai taupė, o ekonominės aplinkybės tai daryti jiems padėjo“, – sakė O.Bložienė.
Kaimo vietovėse gyvenančių namų ūkių išlaidos, anot atlikto tyrimo, dėl mažesnių pajamų ir mažiau galimybių išleisti pinigus vidutiniškai tesudaro 60 proc. didžiųjų miestų gyventojų išlaidų.
Galimybių taupyti randa 41 proc. namų ūkių
Taupymui vidutinis namų ūkis atsideda vidutiniškai 4,45 proc. pajamų. Komentuodama šiuos duomenis O.Bložienė atkreipė dėmesį, kad tai vidutinio namų ūkio situacija. „Realybė tokia, kad net 59 proc. namų ūkių po visų būtinųjų mėnesio išlaidų, mokesčių, finansinių įsipareigojimų padengimo atsargai nelieka nė lito. Tuo metu taupymo galimybių randantys namų ūkiai kaupimui skiria vidutiniškai 11 proc. savo pajamų – tai sudaro apie 308 litus per mėnesį“, – sakė „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.
Atlikus tyrimą taip pat nustatyta, kad vienokių ar kitokių finansinių įsipareigojimų turi 27 proc. namų ūkių ir kad tam jie skiria per 16 proc. išlaidų. Dažniausiai įsipareigoję yra didžiausias pajamas turintys namų ūkiai: 52 proc. gaunančių daugiau nei 2 500 litų pajamų turi finansinių įsipareigojimų.
Žmonės situaciją vertina niūriai
Pačių šalies namų ūkių atstovų nuomone, 14 proc. jų dabar gyvena skurdžiai, dar 27 proc. savo namų ūkio gyvenimo lygį vadina žemesniu už vidutinį. Pasak O.Bložienės, jeigu palygintume šio tyrimo ir 2008 metų Statististikos departamento paskutinį kartą atlikto namų ūkių biudžetų tyrimo duomenis, matytume, kad labiausiai keitėsi iki krizės vidutiniškai gyvenusių namų ūkių situacija.
„Gyvenimo lygio vertinimas – subjektyvi pačių namų ūkių narių nuomonė apie jų gyvenimo sąlygas visų šalies namų ūkių kontekste. Prieš porą metų savo gyvenimą skurdžiu vadino 2 proc. šalies namų ūkių, dabar tokių – jau net 12 proc. daugiau“, – sakė O.Bložienė.
