Priešpaskutinį balandžio mėnesį vykstančiame architektūros festivalyje „Open House“ galima apžiūrėti vieną iš 50-ties pastatų – Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinį pastatą.
Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantį, bet gudriai paslėptą pastatą suprojektavo architektas Justinas Šeibokas. Jis buvo statomas septynerius metus – nuo 1979 iki 1986 metų.
Anksčiau teritorijoje greta sankryžos stovėjo nedidelė parduotuvė ir kooperatyvų sąjungos pastatas, tačiau, organizacijai augant, darbuotojai pradėjo netilpti.
„Iš pradžių buvo sugalvota taip, kad prie parduotuvės būtų pastatytas priestatas, senąją būstinę nugriauti ir pastatyti didesnį. Bet J.Šeibokas sugalvojo, kad reikia geriau viską nugriauti ir statyti vieną didžiulį pastatą, kad tilptų visi. Pagal pirminį planą pirmame aukšte turėjo būti kavinė, be to, pirmas aukštas buvo paliktas toks laisvas, kaip yra priešais esančioje vaistinėje. Matyti kolonos, o stiklas, kuris dabar yra, buvo uždėtas šiais laikais“, – stovint greta pastato pasakojo architektūros festivalio mentorė Justina Masilionytė.
Gudrūs architekto viražai
Anot jos, noras, kad „tilptų visi“, nebuvo taip paprastai įgyvendinamas. Pagal tuomet galiojusius reikalavimus, Gedimino prospekte nebuvo galima statyti pastatų, aukštesnių nei 4 aukštai. Tačiau galutiniame rezultate Gedimino ir A.Stulginskio gatvių sankryžoje buvo pastatytas 9-10 aukštų pastatas.
„Realiai 6 aukštais viršija tą numatytą aukštį, kuris turėjo būti. Architektas motyvavo savo sprendimą statyti aukštesnį pastatą, kad tilptų visi. Pats sklypas paliktas nedidelis, kieme palikta automobilių stovėjimo aikštelė, tad jis pagalvojo, kad geriau nesiplėsti, ypač, kad nėra kur, tad geriau kilti į viršų, nesvarbu, kad negalima“, – pasakojo ekskursiją vedusi mergina.
Pastatas buvo statomas labai ilgai – net septynerius metus. Tuo metu keitėsi miestų planavimo komitetų pirmininkai, todėl tuo laikotarpiu leista statyti tik daugiabučius ir mokslo paskirties statinius. Čia vėl atsiskleidė architekto fantazija – iš administracinio pastato jis pavirto mokslinių tyrimų institutu.
„Ten buvo toks atsitikimas, kad keitėsi tarybos, miestų planavimo komitetų pirmininkai, kažkas pasikeitė iš tų valdininkų, ir buvo nuspręsta, kad visi tie administraciniai pastatai, jų statybos sustojo, toliau buvo statomi tik gyvenamieji arba mokslinės paskirties pastatai. Tad architektas tiesiog pervadinimo pastatą iš Lietkoopsąjungos administracinio pastato į Lietkoopsąjungos mokslinių tyrimų institutą. Po to perrašinėjo visus planus ir bandė „pritempti“, kam kokios erdvės gali būti skirtos, kad statybos pajudėtų. Po to per metus jos ir pajudėjo iš naujo“, – teigė J.Masilionytė.
Gudrios terasos
Ar tai lėmė begaliniai valdininkų įtikinėjimai, ar gudri architektūra, neaišku. Pastato aukščio nesijaučia, mat pagrindiniai jo tūriai atitraukti nuo gatvės.
„Čia gudriai padaryta. Lyg ir gerai, sutampa tos linijos, nėra jos aukštai, bet iš tikrųjų pastatas žymiai aukštesnis negu buvo reikalaujama. Jo projektas išsiskiria tuo, kad iš Gedimino prospekto pusės tie 4 aukštai sutampa, o paskui atsitraukia, todėl to viso aukščio nesimato. Praeiviai nemato, kad čia 10 aukštų. Jeigu nepradedi žiūrėti, kad čia labai aukštas pastatas, tol ir nematai. Būtent taip ir padaryta, kad tiesės sutampa su gatvėm. Tas pats yra ir iš A.Stulginskio pusės, ten sutampa 6 aukštų, bet didžiausias tūris yra patrauktas nuo gatvės, tad jo fiziškai praeivis nejaučia“, – sakė J.Masilionytė.
Kaip architektui tai pavyko? Ekskursiją vedusi mergina pasakojo, kad pagrindinius tūrius nuo gatvės pavyko atitraukti banguojančių terasų pagalba. Prie pat gatvės matosi „išsišokusios“ terasos, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas, o toliau – biurai: „Pats aukštis ir atitraukimas tų linijų padarytas terasavimo pagalba, prie gatvės įrengiant terasas. Terasavimas iš esmės nėra būdingas lietuviškai architektūrai, nes klimato sąlygos pas mus nelabai to leidžia. Šių terasų pagalba, kurios banguoja, jungiasi, ir yra taip užmaskuotas visas šis aukštis“.
J.Masilionytė pasakojo, kad šis laivą primenantis pastatas įdomus ir tuo, kad iš kiekvienos pusės jis atrodo vis kitaip.
„Jis gerai matosi iš kelių taškų, ypač nuo vaistinės pusės, ypač jei įmanoma patekti ant vaistinės stogo. O šiaip tiesiog praeidamas jauti keturis aukštus, iš kitos pusės jis šiek tiek aukštesnis atrodo, o tam, kad jį visą suprastum, reikia apeiti ir gerai apžiūrėti, kaip tos linijos sukasi iš visų pusių. Tada žiūrovas pradeda matyti, kas čia per konstrukcija“, – teigė J.Masilionytė.
Interjeras – pasenęs, bet nepakitęs
Užėjus į pastatą patenki lyg į teleportacijos kapsulę ir pasijunti lyg būtum nusikelęs 30 metų atgal. Nuo pastato pastatymo jo interjeras praktiškai nesikeitė. Anot J.Masilionytės, reikia suprasti, kad tai buvo visai kitas laikotarpis – visi sprendimai tuomet buvo pakankamai naujoviški, tačiau dabar viskas tiesiog moraliai pasenę. Pastatas nuo pastatymo laikų nebuvo rekonstruotas ar kitaip smarkiau restauruotas. Bėgant laikui kiliminiai takai buvo pakeisti parketlentėmis.
Pats interjeras nėra ypatingas, tačiau įdomu tai, kad būnant viduje jo aukščio visiškai nesijaučia, nes viduje veikia dvi atskiros erdvės: laiptai ir erdvė tarp trečio ir penkto aukštų, kurį įrėmina „stiklo šulinys“.
Pastato viduje buvo įrengtos dvi meninės instaliacijos – vestibiulyje menininko A.Dovydėno virtažas, pavadintas „Miestas prie upės“, pratęsiantis laivo tematiką, Antano Kmieliausko freska tarp trečio ir penkto aukštų, pavadinta „Rudens gėrybės“. Taip pat dabar trečiame aukšte pastatyta N.Dovydėnienės skulptūrinė keramikos kompozicija, kuri vaizduoja dvi gulbes. Iš pradžių čia buvo žiemos sodas, kurį apšviesdavo iš viršaus pro stiklines lubas sklindanti lauko šviesa.
Simboliška sankryža
Kaip pasakojo mergina, įdomi ir pati sankryža, kurios vienoje pusėje stovi Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas. Visi keturi sankryžą įrėminantys pastatai statyti skirtingais okupacijos laikotarpiais.
„Greta jo esantis pastatas yra carinis, kitoje gatvės pusėje yra vienas geresnių vilnietiško tarpukario modernizmo lenkų architektūros pavyzdžių. Kitoje gatvės pusėje – stalinistinio stiliaus pastatas, nuo viršaus tik kūjai su pjautuvais nuimti, bet jis nepakito. O kitoje gatvės pusėje sovietinis, modernistinis pastatas“, – sakė ji.
