Nors suaugę europiečiai papildomai mokosi gana vangiai, niekas nesiginčija dėl socialinės ir ekonominės naudos, kurią toks mokymasis gali atnešti savo kompetencijas tobulinti nusprendusiam žmogui, jo darbdaviui ir net visai visuomenei.
Tačiau, atrodo, bet kokie argumentai nublanksta prieš paprastą asmeninio biudžeto aritmetiką. Mokslai – rimta investicija, reikalaujanti ne tik finansinių išteklių, bet ir papildomų valandų paroje, kurias tenka „skolintis“ iš laiko, skirto darbui ir šeimai. Tad ar verta „grįžti į mokslus“ po ilgesnio laiko, ir kam apskirtai reikalingas kokybiškas suaugusiųjų švietimas?
Apie nerūdijančią meilę mokslui
Mokymąsi visą gyvenimą paprasčiausia būtų apibūdinti kaip galimybes mokytis, tobulinti savo kvalifikaciją ir įgyti naujų, papildomų kompetencijų bet kuriame gyvenimo etape – pavyzdžiui, prabėgus dvidešimčiai metų nuo mokyklos baigimo arba išėjus į pensiją. Mokymosi visą gyvenimą sistema suteikia labai svarbų antrą šansą bedarbiams, anksti iš švietimo sistemos iškritusiesiems ir visiems, kas nori tobulėti profesinėje srityje arba ieško naujų savirealizacijos galimybių.
Valstybės pažangos taryba, koordinuojanti Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“ įgyvendinimą, pakvietė mokymosi visą gyvenimą pionierius iš visos Lietuvos drauge apibendrinti tris mėnesius trukusį forumą suaugusiųjų švietimo tema.
Į penktojo Pažangos forumo „Mokomės visą gyvenimą“ baigiamąjį renginį susirinko bibliotekų atstovai, andragogai, Trečiojo amžiaus universiteto specialistai, suaugusiųjų švietimo įstaigų atstovai bei kiti ekspertai. Jų bendrose diskusijose netrūko nei skaičių ir svarstymų apie finansinę mokymosi visą gyvenimą pusę, nei tikrų istorijų, įrodančių, kad norinčiam mokytis pinigų klausimas – nebaisus.
Investicija, kuri turi atsipirkti
Vis dėlto dauguma žmonių, vertindami savo galimybes mokytis, susiduria su finansiniu mokymosi aspektu. Juk mokymasis visą gyvenimą – ne tik socialinis, bet ir ekonominis reiškinys. O tai reiškia, jog jis turi savo naudą, kaštus, rizikas ir pelną – pavyzdžiui, padidėjusias pajamas, produktyvumą, geresnį sugebėjimą adaptuotis darbo rinkoje ir t. t.
„Mokymasis – investicija, kuri turi atsipirkti. Į tai atsižvelgia ne tik žmogus, nusprendęs mokytis, bet ir jo darbdavys“, – pabrėžė forumo pranešėjas Gregory Würzburg, buvęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos švietimo direktorato vyriausiasis analitikas.
Tai kas vis dėlto moka?
ES statistika liudija, jog daugumos suaugusių žmonių pastangos mokytis pasibaigia vos suskaičiavus, kiek tai kainuos ir užims laiko. Tiems, kas vis dėlto įveikia šį etapą, tenka pagalvoti apie riziką, jog mokslus baigus grąža gali būti mažesnė nei tikėtasi.
„Jeigu pradėjus mokytis paaiškėja, kad sekasi prasčiau nei vidutiniškai, tai reiškia, kad investicija nepasiteisino, nes tos naudos, kurios tikėtasi pradėjus mokytis, greičiausia gauti nebepavyks“, – konstatavo G. Würzburg.
Palengvinti individo, nusprendusio mokytis, naštą bei sumažinti riziką, kurią jis prisiima, galėtų valstybė, nes mokymosi visą gyvenimą naudą jaučia visa visuomenė. Taip pat ir verslas, kuriam kvalifikuoti darbuotojai kuria didesnę pridėtinę vertę.
Nė vienas iš šių kelių sumažinti mokymosi finansinę naštą nėra lengvas, todėl reikalingas tinkamas valstybės politikos ir verslo pastangų santykis. Tai, kartu su asmenine suaugusio žmogaus motyvacija ir pasirengimu tobulėti, padės kiekvienam lengviau atsakyti į G. Würzburg paminėtus klausimus: kas ilgalaikėje perspektyvoje gauna didžiausią mokymosi visą gyvenimą naudą? Ir kas už tai moka čia ir dabar?
Laikas – pinigai
Reali mokymosi visą gyvenimą sistemos nauda valstybei – tai didesnis BVP ir stipresnė demokratija.
Reali mokymosi visą gyvenimą sistemos nauda valstybei – tai didesnis BVP ir stipresnė demokratija. Gyventojai, dalyvaujantys šioje sistemoje, ne tik visomis prasmėmis sveikesni, bet ir palankiau žiūri į savanorišką ir bendruomeninę veiklą, aktyviau įsitraukia į visuomeninį bei politinį gyvenimą. Nuo šių faktų pristatymo savo pranešimą pradėjo kitas forumo svečias – Aurimas Andrulis, Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato politikos formavimo pareigūnas.
Mokymosi visą gyvenimą nauda verslui matuojama daug paprasčiau – uždirbamu pelnu. Tačiau investuoti laiko į galimybes darbuotojams mokytis verslininkai neskuba. Įdomu tai, kad nepaisant šio požiūrio, Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse narėse, nemaža dalis darbdavių skundžiasi, jog neranda tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Lietuvoje ieškant tinkamų darbuotojų sunkumų teigia patiriantys net 63,7 proc. verslininkų. Panašus procentas Latvijoje bei Estijoje, o ES vidurkis – beveik 40 proc.
Į darbuotojų mokymus Lietuvoje investuoja tik šiek tiek daugiau nei pusė – 52 proc. įmonių – maždaug tiek pat, kiek Latvijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje. Bendras ES vidurkis kiek aukštesnis – 66 proc. Pristatęs šiuos skaičius, A. Andrulis pastebėjo, kad net tos įmonės, kurios investuoja į mokymąsi, nesugeba paskatinti savo darbuotojų, kad jie aktyviai dalyvautų mokymosi visą gyvenimą procese. Tai reiškia, kad dauguma darbdavių mokymąsi supranta ne kaip sistemingą veiklą, o labiau kaip vienos dienos išvykas, per kurias reikia greitai „šio bei to“ išmokti.
„Gerai ir be mokymų"
Kad „darbe gerai ir be mokymų“ šiuo metu pasakytų ne tik pusė darbdavių, bet ir pačių darbuotojų. Kita dalis darbingo amžiaus žmonių teigia, kad nemato jokių privalumų ar asmeninės naudos mokytis, taip pat neturi tam laiko dėl darbo ir šeimos arba patys yra „netinkami“ mokymams.
Pristatydamas labiausiai paplitusius motyvus mokytis, ar tiksliau – nesimokyti – A. Andrulis paminėjo liūdniausią sociologų išvadą: tarp mokslais visiškai nesidominčių suaugusiųjų – ne tik vyresni nei 55 metų žmonės ir bedarbiai, bet ir žemo išsilavinimo, žemos kvalifikacijos darbininkai. Neturėdami galimybės tobulėti, jie patenka į žemo išsilavinimo spąstus (angl. low-skills trap). Ištrūkti iš jų be pagalbos beveik neįmanoma, nes tokie žmonės dažnai neturi nei pinigų, nei laiko, nei motyvacijos mokytis.
Skatina ne tik pinigai
Svarbu rodyti bei aiškinti, kad mokymasis yra naudingas ir darbdaviams, ir darbuotojams. Iš mokymosi laimi visi
Stengiantis pakeisti požiūrį į mokymąsi visą gyvenimą, pirmiausia reikėtų pasakoti apie naudą. Tuo įsitikinęs A. Andrulis: „Svarbu rodyti bei aiškinti, kad mokymasis yra naudingas ir darbdaviams, ir darbuotojams. Iš mokymosi laimi visi.“
Pranešėjas pristatė ir kitas priemones, stiprinančias mokymosi visą gyvenimą tradiciją visuomenėje. Tai – ir kokybiško mokymosi pasiūlos bei įvairovės didinimas, ir pritaikytas atskiroms socialinėms grupėms orientavimas bei informacija apie galimybes tobulėti. Taip pat galimybės įgyti ar pagerinti bazinius įgūdžius tiems, kam jų trūksta, bei darbdavių skatinimas investuoti į mokymą ir sąlygų mokymuisi sudarymą per finansines paskatas.
Mažinti ketinančių mokytis žmonių baimę dėl tuščiai sugaišto laiko ir pinigų padėtų įvairios, nebūtinai piniginės paskatos – pastebėjo Gregory Würzburg. Veiksmingi galėtų būti „signalai“ iš verslo ir valstybės institucijų, kad suaugę besimokantieji yra pastebimi ir tinkamai vertinami.
Konkurencingumas ir kotletai
Kalbant apie mokymosi visą gyvenimą naudą, būtina šnekėti apie pačią idėjos esmę – tobulėjimą, padedantį geriau prisitaikyti prie gyvenimo iššūkių, t. y. didinantį psichologinį ir profesinį prisitaikymą socialinėje ir darbinėje aplinkoje. Tuo įsitikinęs dr. Virginijus Lepeška, vienos didžiausių verslo valdymo konsultacijų ir mokymo bendrovių Lietuvoje „OVC Consulting“ steigėjas ir valdybos pirmininkas.
Antroje forumo diskusijų sesijoje konstatuota, jog dėmesys ir investicijos mokymams išaugo nuo pat Lietuvos įstojimo į ES. Tačiau V. Lepeška tikino, jog realybėje Lietuva tikrai turėjo gauti daugiau nei gavo. Vis dėlto, jo nuomone, per praėjusį dešimtmetį padaryta ir pažanga: „Mokymasis daugelyje institucijų tapo standartu, atsirado mokymo proceso organizavimo patirtis, išsiplėtė mokymo infrastruktūra“, – vardijo ekspertas.
Kalbėdamas apie dabartinę mokymų suaugusiems padėtį Lietuvoje, Švietimo ir mokslo viceministras dr. Rimantas Vaitkus buvo kritiškas: „ES remia mokymąsi visą gyvenimą tam, kad pakeltume savo šalies konkurencingumą, padidintume savo BVP ir pasivytume ES senbuves. Šia prasme tam tikros naudos buvo – įdomūs seminarai gražiose salėse, skanūs kotletai per pietus. Bet ar tai yra tas efektas, kurio siekėme? Juk greičiausia siekėme kompetencijų didinimo, ar ne?“, – retorinį klausimą uždavė Švietimo ir mokslo viceministras. Jo nuomone, laikas daugiau dėmesio skirti ne pačiam proceso organizavimui, bet rezultatams – vertinant ko išmokta per konkrečius mokymus.
Mokymosi visą gyvenimą židiniai – bibliotekos
Nepaisant to, kad Lietuvoje mokymosi visą gyvenimą sistema tik žengia pirmuosius žingsnius, šioje srityje jau yra ne tik pamokų, bet ir akivaizdžių laimėjimų. Nei ekonominė krizė, nei kuklūs finansiniai ištekliai nesutrukdė Lietuvos bibliotekoms tapti ryškiausiu sėkmės pavyzdžiu. Kasmet šios įstaigos visoje Lietuvoje mokymuisi suburia apie pusę milijono gyventojų. Čia vyksta daugybė įvairių projektų, skaitmeninio raštingumo, meno ir kiti užsiėmimai. „Tapome tarpininku tarp žmogaus, verslo ir valstybės. Lietuvoje bibliotekos tęsia europinę tradiciją – skaičiuojama, kad Europoje bibliotekose kasmet mokosi apie 24 mln. žmonių“, – pasakojo Giedrė Čistovienė, projekto „Bibliotekos pažangai 2“ projektų bendruomenėms koordinatorė.
Suaugusiųjų kompetencijų tobulinime bibliotekos nepralenkiamos dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – neretai tai vienintelės visiems atviros erdvės, kuriose gali vykti mokymasis. Antra – į bibliotekas Lietuvoje užsuka visų socialinių sluoksnių atstovai. „Net tie žmonės, kurie drovisi eiti kur nors kitur, ateina į bibliotekas, nes žino – tai bene vienintelė vieta, kurioje niekas nepasijuoks iš to, kad jie nemoka naudotis kompiuteriu arba dar kuo nors“, – pastebėjo Danguolė Abazoriuvienė, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkė.
Kita stiprioji bibliotekų pusė – tai, kad jas pasiekti ir lankyti galima nemokamai arba labai pigiai – tiek, kiek kainuoja viešojo transporto bilietas. Itin svarbų vaidmenį vaidina ir dinamiška bibliotekininkų bendruomenė, kuri nebijo iššūkių ir prisiima ne tik kultūros, bet ir švietimo darbuotojų funkcijas.
Kuriantieji mokymosi visą gyvenimą ateitį Lietuvoje
Apie savo patirtį, darbus ir ambicingus ateities planus mokant suaugusius pasakojo ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto atstovai, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos prezidentė, Kauno technologijos universiteto e. mokymosi technologijų centro (EMTC) Mokymo ir projektų skyriaus vadovė bei kiti ekspertai, nebe pirmus metus mokantys suaugusiuosius Lietuvoje.
Šiuos labai skirtingus pranešėjus jungė vienas panašumas – gera idėja, padėjusi išvengti finansinių trukdžių – pavyzdžiui, sumanymas patalpinti nemokamas paskaitas internete lietuvių kalba arba stipri ir energinga bendruomenė, kurios žinomumas padeda pasikviesti žymiausius lektorius šalyje.
Šios idėjos, kaip ne kartą pabrėžė jų iniciatoriai, sulaukė juos pačius nustebinusio susidomėjimo iš įvairaus amžiaus žmonių, kurie jau dabar ieško galimybės gilinti savo žinias ir įgyti naujų įgūdžių.
Taigi akivaizdu, jog visų pirma turime patys norėti mokytis. Jau darželyje vaikui turėtų būti skiepijama meilė mokslui ir, svarbiausia, smalsumas, noras visuomet žinoti daugiau. Tik taip po truputį keisis visuomenės požiūris į mokymąsi visą gyvenimą ir augs politikų bei verslininkų kartos, kurioms ši sąvoka ir jos svarba bus savaime suprantama.
