1.Karpyti, karpyti ir dar kartą karpyti. Kaip Baltijos šalys
Estija neretai pateikiama kaip pavydzys šalies, kuri sugebėjo sumažinti išlaidas ir tuo pačiu išlaikyti konkurencingumą. Tačiau tai galioja tik mažoms šalims, nes išpręsti problemas padėjo dar ir tai, kad nemažai žmonių išvyko ieškoti darbo į užsienį, tad nedarbas bent jau neišaugo iki milžinškų dydžių. Labai sunku tikėtis, kad, pavyzdžiui, Pietų Italijos gyventojai išvyks masiškai ieškoti darbo į Vokietiją.
Be to, toks scenarijus sukeltų problemų tiek grąžinant valstybių, tiek pavienių asmenų skolas. Jeigu valstybės įgyvendintų šį planą, per artimiausius 10–20 metų tai reikštų Europos ekonomikos kritimą.
2.Valdžios centralizavimas, judėjimas Jungtinių Europos Valstijų link
Vieninga mokesčių politika, vieningos valstybių obligacijos, valstybės turėtų mažiau galimybių sudarinėti savo biudžetus ir t.t.
Turint omenyje Europos praktiką, tai užimtų ne mažiau nei dešimties metų, o gali būti, kad truktų ir dvidešimt metų. Savaime suprantama, tiek laiko Europa dabar neturi.
3.Infliacija
Viskas gali baigtis tuo, kuo šalys užsiėmė ilgą laiką – papildomu pinigų spausdinimu. Tuo, kuo dabar užsiima JAV Centrinis bankas. Tai kuriam laikui atrodo labai gera išeitis, tačiau tai sukuria ilgalaikius neigiamus efektus – sumažėja pasitikėjimas pinigais ir jų kaupimu. Nėra sukauptų pinigų, nėra ir ko investuoti. Tai reikštų radikalius Europos Centrinio banko veiklos principų pokyčius. Įsivaizduokite, kad vieną dieną Europos Centrinis bankas pareikštų, kad jo tikslas išlaikyti infliaciją ne 2, o 10 proc. ribose. Kas atsitiktų su nekilnojamojo turto ir produktų kainomis? Arba kas bus, kai visi ims reikalauti didesnių atlyginimų ir rengti streikus?
4.Euro zoną paliks šalys, nesugebančios atitikti jos kriterijų, o likusios judės didesnės centralizacijos link
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiškiausiu žingsniu, tačiau ir čia yra problemų. Grečiausiai finansiškai stipresnės šalys telktųsi aplink Vokietiją, o pasitraukusios grįžtų prie savo valiutos – sunku tiėktis, kad Graikija ir Italija pasiektų susitarimą įvesti bendrą Pietų Europos valiutą.
Nors šis sprendimas atrodo lengvas, techniškai jis sudėtingas, nes reikėtų įgyvendinti ilgas ir skausmingas finansines operacijas. Pavyzdžiui, gali tekti Graikijos klientų pinigus pervesti į Vokietijos bankus, tai smogtų Graikijos bankams, o ši šalis kažin ar turėtų resursų juos palaikyti. Į pagalbą turėtų ateiti Tarptautinis Valiutos Fondas bei Vokietija, tačiau ir jų resursai nėra begaliniai.
Taigi, šioje situacijoje nėra nei vieno gero scenarijaus, todėl greičiausiai bus vykdomi bent keli jungtiniai scenarijai – išlaidos bus šiek tiek mažinamos, valdžia bus daugiau centralizuota, infliacija išaugs, tačiau nebus keičiamos Europos Centrinio banko taisyklės. Per artimiausius 4-5 metus euro zoną turėtų palikti kažkuri šalis. Tai – optimistinis scenarijus.
Pesimistinis scenarijus – stabilizavimo fondas bus didinamas tol, kol galiausiai ir pačiai Vokietijai bei Prancūzijai prireiks paramos.
