Kaip teigia ekonomistai, visų pirma iš euro zonos nusprendusios pasitraukti šalys susidurtų su juridinėmis problemomis. Mat nors stojimo į Europos Sąjungą sutartyje yra numatyta galimybė išstoti iš sąjungos, čia niekaip nepažymėta, kaip galima pasitraukti iš euro zonos. Tokiu būdu negalima pasitraukti iš euro zonos, likus Europos Sąjungos nare.
Antra problema – techninė. Šiuolaikinėje ekonomikoje ne taip paprasta pakeisti valiutą. Perėjimui prie euro prireikia ilgų pasirengimo metų, sutarčių pasirašymų, susitarimų. Greitas šios valiutos atsisakymas brangiai kainuotų ir būtų destabilizuojantis.
Trečia kliūtis – ekonominė. Išėjimo iš euro zonos šalininkai pasisako už kontroliuojamą nacionalinės valiutos devalvaciją. Tačiau jie užmiršta, kad šalys, pasiryžusios tokiam pasirinkimui, kenčia nuo pasitikėjimo deficito. Todėl naivu galvoti, kad jos pačios bus pajėgios nustatyti keitimo kursą: naujos valiutos kainą nustatys rinka. Be to, valiutos keitimo kurso sumažinimas ekonomiką neabejotinai pavers konkurencingesne, tačiau kartu padidins įvežamos produkcijos kainas. Tai nuskurdins pirkėjus, o įmonės susidurs su sunkumais, pirkdamos naują įrangą.
Ketvirta ir pati rimčiausia kliūtis – finansinė. Visos euro zonos šalių žmonių, įmonių, valstybės skolos skaičiuojamos eurais. Atsisakius euro reikėtų visų įsipareigojimų su partneriais euro zonoje perskaičiavimo. Kai kam tai duotų pelną, tačiau kai ką privestų prie bankroto. Palikti euro zonos neįmanoma per vieną valandą, taigi žmonės spėtų pasiimti savo indėlius iš bankų, bankai – paimti paskolas centriniuose bankuose, kad investuotų pinigus šalyse, liekančiose euro zonoje. Tokia schema tik pagilintų krizę.
„Le Monde“ cituojamas ekonomistas teigia, kad išėjimas iš euro zonos yra fikcija, ir jeigu tai vyktų, viskas virstų chaosu ekonominiu bei socialiniu aspektais.
