Pinigai yra emocinis dalykas. Turimos skolos kelia susirūpinimą. Nelaukta sėkmė – susijaudinimą. Daugybė žmonių, norėdami pasijausti geriau, naudojasi apsipirkimo „terapija“.
„Pasiteiraukit žmonių, kokios emocijos dažniausiai yra susijusios su pinigais ir gausite štai tokį atsakymą: susirūpinimas, depresija, pyktis, bejėgiškumas, laimė, susijaudinimas, pavydas, apmaudas“, – tikina psichologas Adrianas Furnhamas. Jis – vienas iš BBC laidos „Big Money Test“ bendraautorių. Laidoje analizuojama sąsaja tarp asmenybės ir elgesio su pinigais.
A.Furnhamo tikinimu, net ir finansiškai nuovokūs žmonės turi blogų piniginių įpročių. Psichologas išskiria penkis archetipus:
- šykštuoliai baiminasi tapti neturtingais ir nesugeba mėgautis savo turimų pinigų nauda;
- išlaidautojai dažniausiai leidžia pinigus to visai nekontroliuodami. Ypatingai, kai jie jaučiasi nelaimingi. Tokiu būdu išlaidautojai patiria trumpalaikį pakilimą, kurį vėliau seka kaltės jausmas;
- magnatai į pinigus žvelgia kaip į priemonę galiai ir pritarimui pasiekti bei tiki, kad turtai padarys juos laimingus;
- nuolaidų medžiotojai jaučiasi viršesni, kai jiems pavyksta gauti nuolaidą ir pyksta, jei iš jų tikimasi sumokėti visą kainą;
- lošėjai pagyvėja kaskart, kai rizikuoja. Jiems sunku sustoti tai daryti, net kai pralaimi. Laimėjimas jiems leidžia pajusti galią.
Didžiosios Britanijos bankininkų asociacijos atstovas Brianas Caponas tvirtina, kad žmogaus būsena lemia finansinius jo sprendimus.
Pasiteiraukit žmonių, kokios emocijos dažniausiai yra susijusios su pinigais ir gausite štai tokį atsakymą: susirūpinimas, depresija, pyktis, bejėgiškumas, laimė, susijaudinimas, pavydas, apmaudas„Žmogus, suradęs savo svajonių automobilį ar namą gali taip susikoncentruoti į klausimą, iš kur pasiskolinti pinigų, kad tokie dalykai, kaip palūkanos, kurias teks mokėti, lieka antrame fone. Labai dažnai dėmesio centre atsiduria siekis gauti grynųjų pinigų, o ne fakto apsvarstymas, ar galėsi išsimokėti paskolą“, – tvirtina B.Caponas.
Pasak jo, prieš maždaug 40 metų bankas žinojo labai daug apie savo klientų gyvenimus ir piniginius įpročius. „Banko vadovas ar jo pavaduotojas paskolų lapelius ir čekius peržiūrėdavo kiekvieną dieną ir po kurio laiko galėdavo susidaryti tam tikrą vaizdą apie savo kliento pinigų leidimo įpročius, – pasakojo B.Caponas. – Seniau egzistavo bendras suvokimas, kad nederėtų išleisti pinigų, kurių neturi ir kad tam, kad įsigytum tai, ką nori, turi susitaupyti. Kadangi nedaug žmonių turėjo sąskaitas banke ar lengvą prieigą prie paskolų, apsipirkimo „terapija“ buvo galima tik turint grynųjų pinigų. Taigi jei neturėjai pinigų, negalėjai jų ir išleisti.“
Tačiau laikai pasikeitė.
Didžiosios Britanijos skolų kalnas, įskaitant turto įkeitimus ir kreditines korteles, siekia 1,46 trilijonų svarų. Tai rekordo link artėjanti suma, nors būsto paskolas pasiėmę žmonės 2010 metais išmokėjo daugiau savo įsiskolinimų, nei kuriais nors kitais metais.
Asmeninių skolų lygis staigiai kilti į viršų pradėjo 1980-aisiais, kai skolinimo taisyklių sušvelninimas leido skolinti ir skolintis daug lengviau, nei kada nors anksčiau. Deja, bet šis skolinimo bumas nebuvo susijęs su sėkmingu žmonių švietimu, kaip valdyti savo finansus.
Nors šiandien dar mokykloje moksleiviai mokomi, kaip elgtis su pinigais, apie pinigus rašantis žurnalistas Jamesas Daley teigia, kad daugybė žmonių dažniausiai ignoruoja savo finansus, nes mąstymas apie tai verčia juos blogai jaustis.
„Didžiojoje Britanijoje egzistuoja tendencija būti išlaidautojais, o ne šykštuoliais. Žmonės įstringa gyvenimo būde, kurio tiesiog negali sau leisti. Jiems reiktų susitikti su kuo nors, kas buvo priverstas bankrutuoti, kad sužinotų, kaip tai yra baisu“, – sako J.Daley.
Jo įsitikinimu, valdžia turėtų pakeisti savo taktiką nuo kantraus aiškinimo apie metines paskolų palūkanų normas pereidama į šoko taktiką.
