Kažkada alternatyviausio sostinės rajono – Užupio – nebuvo galima įsivaizduoti be menininko Dariaus Laumenio (37). Jo buvo pilna visur: galėjai sutikti geriantį kavą ant Vilnelės kranto, tapantį, rengiantį meno projektus. Darius net buvo vadinamas Užupio siela. Tačiau vieną dieną niekam garsiai netaręs „sudie“ jis išvažiavo į studijuoti Marselį. Praėjo beveik septyneri metai, ir Darius vėl Vilniuje, ant Vilnelės kranto kuria naujus meno projektus.
Sveikas grįžęs į Užupį!
Ačiū. Tačiau nežinau, ar čia liksiu…
Nesijauti parvažiavęs namo?
Gal grįžęs kažkur… Visada norisi rezultato, džiaugsmo. Dabar Vilniuje matau tik uždavinius. Prancūzijoje būtų sunku rasti tuščią, neišnaudotą, apgriuvusią vietą. Čia daug galimybių eksperimentuoti ir rizikuoti.
Tada kodėl abejoji, ar tikrai grįžti visam laikui?
Prieš važiuodamas į Vilnių galvojau: užtenka patogiai būti Marselyje. Ten malonu, gera gyventi, bet karjerą kaip menininkas vargu ar padarysi – reikia važiuoti į didmiesčius, kur greitesnis judėjimas, nors ir žiauresnė konkurencija. Galvojau apie Paryžių arba Londoną.
Lietuva – atskiras variantas. Buvo daug rašoma apie emigrantus, dedamas pastangas, kad jie čia grįžtų. Mačiau, kaip čia pažaliavę dirba draugai. Galvojau, gal laikas ir man save išbandyti. Buvau grįžęs praėjusių metų rugpjūtį, dalyvavau Jolantos Rimkutės projekte „Migruojantys paukščiai“. Apsidairiau, pamaniau: dar kartą pabandysiu užsikabinti.
Ir pasirinkai ne Europos didmiesčius…
…o Vilniaus provinciją. Su visomis pretenzijomis.
Pasiilgai Lietuvos?
Ilgesio nejaučiu. Kai kurie žmonės išgyvena nostalgiją, juos nuolat traukia Lietuva. Aš neturiu jokių saitų. Parvažiavau norėdamas daugiau iš savęs pareikalauti. Vakaruose įpranti gyventi konkurencijos sąlygomis. Turi mokėti ne tik kurti, bet ir gerai organizuoti veiklą. Reikia panaudoti vidinius savo išteklius, kad kūryba būtų tam tikro lygio, kad iš to būtų galima ir gyventi.
Lietuvoje, tikiuosi, bus galimybių panaudoti dar vieną manyje kirbantį pradą – kultūros renginių, projektų organizavimą. Gal grįžau ir dėl to, kad įsitraukčiau į čia numatomus renginius, padėčiau jauniems menininkams atsiskleisti.
Provanso sostine vadinamame Marselyje tau, matyt, irgi netrūko veiklos?
Dalyvavau įvairiuose projektuose, kūriau interjerų dizainą, restauravau dailės darbus. Ir, žinoma, parodos, dešimtys parodų... Jei jose nedalyvauji, tavęs nėra. Norint būti žinomam kolekcininkams, kurie perka meno kūrinius, kritikams, kurie apie tai rašo, visada reikia būti jų akiratyje. Negalėčiau sakyti, kad man Marselyje nesisekė. Nors ir ten pelnytis duoną iš meno nelengva. Būdavo periodų, kai reikėdavo dar iš kažkur prisidurti. Kartais dirbdavau restorane ar viešbutyje, nes norėjau turėti nuolatinių pajamų.
Eksperimentuoti darbais mėgai ir anksčiau. Juk esi dirbęs net kruiziniuose laivuose!
Net ne viename! Esu dirbęs poroje kompanijų. Tai buvo lyg ir kompensacija, kad neteko tarnauti sovietų armijoje. Pamaniau, nėra blogai metus ar dvejus paaukoti kruiziniams laivams. Pusmetį dirbau vienoje kompanijoje, pusmetį – kitoje. Taip įgyvendinau svajonę paplaukioti kaip jūreivis. Taip pat išmokau kalbų, pakeliavau. Pamačiau tokių vietų, kur galbūt niekada nebūčiau turėjęs užtektinai pinigų nukakti pats.
Lietuviai nepėsti, netinginiai. Ne vienas sugeba pasiekti atokiausius užkampius. Jie nebijo rizikuoti. Gal tai – mažos šalies fenomenas: žmogus turi būti smalsus, mokėti daugiau kalbų, norėti siekti. Mums už save reikia kovoti daugiau negu kokiam prancūzui ar anglui, kuris įdomus savaime. Lietuvių daug kas nežino. Kad užsienyje sulauktum reakcijos, reikia įrodyti savo vertę, pranašumą.
Tai patyrei Prancūzijoje?
Prancūzai apskritai serga tik už save, o į užsienietį žiūri kaip į prašalaitį, kuris iš jų gali atimti duoną, yra nereikalingas konkurentas. Garsiai nesako, bet tokia nuomonė egzistuoja. Kita vertus, Prancūzija galbūt liberaliausiai iš Europos šalių priima kitataučius žmogaus teisių požiūriu, toleruoja mainus. Mokėti priimti kitus, jų žinias, gebėjimus – irgi turtas.
Ten turėjai su kuo pasikalbėti lietuviškai?
Prancūzijoje, kaip ir visur pasaulyje, prisibarstę lietuvių. Kas susituokę su vietiniais, kas atvykę mokytis ar dirbti auklėmis, statybininkais. Susibėgi, pasibendrauji.
Kur Marselyje gyvenai?
Pataikiau apsistoti pas muziejininkę, dirbančią prie meno projektų, kuruojančią parodas. Gyvenau šimtas metrų nuo jūros, kambaryje su terasa ir nuostabiu vaizdu į jūrą. Buvo gal net per daug gražu… Ten nuostabus klimatas. Nieko nereikia daryti, dėti pastangų.
Per tiek metų turėjai persisunkti kasdienių Žydrosios pakrantės gyvenimo įpročių?
Jaučiuosi pasiėmęs kažką prancūziško. Tarkim, jau negaliu be saldžių pusryčių, be skanių salotų, vyno. Tai tapo gyvenimo dalimi. Lietuvoje trūksta austrių, moliuskų patiekalų. Tai, kas prie Viduržemio jūros natūralu, pas mus – skanėstas. Vilniuje sunku gauti šviežių produktų. Juk nesveika valgyti vaisius ar daržoves, vežtus aštuonis tūkstančius kilometrų…
Iš Provanso grįžai gyventi ir kurti į tą patį kambarį Užupio alternatyvaus meno centre. Niekas nepasikeitė...
Kol manęs nebuvo, jis išlaikė visą eksperimentų laikotarpį. Kas tik jame negyveno: nuo amerikiečių, žydų iki rusų, baltarusių… Buvau palikęs žalią šviesą – leidau kitiems juo naudotis kaip kūrybinėmis dirbtuvėmis. Kai buvo prieita iki to, kad su kažkokiu menininku jau ir varnos gyveno, o ant radiatorių buvo kepamos vištos, supratau: gana…
Daug daiktų Marselyje sukaupei?
Dešimtys paveikslų parkeliavo ir autobusiuku, ir lėktuvu, ir per ambasadą. Dar daug didžiulių likę, jų nelabai yra kaip pargabenti, nebent „furomis“ vežtum.
Tavo užgyventas turtas – tik paties sukurti meno darbai?
Taip taip. Ir aš pats! Visą laiką ne taupiau, ne ką nors pirkau, o investavau į save. Gyvenau, kaip man atrodo teisinga, kad ne skriausčiau kitus, o būčiau kuo nors įdomus. Paprasta filosofija…
Anksčiau buvai vadinamas Užupio siela. Dabar jautiesi čia reikalingas?
Greičiau – nereikalingas. Vilniuje bendraujant su žmonėmis apima keistas jausmas: čia kiekvienas jaučiasi toks protingas… Gal tai lietuviškas noras pūstis? Negali nei patarti, nei ką nors pasiūlyti. Jaučiasi tam tikras uždarumas. Taip, matyt, yra ir dėl baimės būti palaikytam provincialu, pasirodyti per mažai išmanančiam. Gal galėtum žmogui padėti, bet tarsi atsimuši į sieną: jam šito nereikia. Tai stebina. Apmaudu, nes įgytos patirties, išmanymo, kaip formuoti kažkokius procesus, kurti strategiją ir negyventi šia diena, niekam nereikia. Matau tam tikrą lietuvišką aklumą. Arba provincialumą.
Tau netiktų tradicinio lietuvio apibūdinimas.
Gal jau seniai esu gana pasaulietiškas. Tam, matyt, turėjo įtakos kelionės, varinėjimas skersai išilgai po pasaulį. Negali būti užsisklendęs ir džiaugtis savo narcisizmu. Tai būtų pigiausias variantas. Greičiau leidi susigerti naujoms žinioms, įsigilini į kitų žmonių santykius. Abejoji savimi, kad sugertum kitų patyrimą.
Kiek truks tavo bandomasis laikotarpis Vilniuje?
Nežinau. Važiuoju į Prancūziją. Tikiuosi, neatšoks noras ir ten neliksiu... Tačiau lyg ir esu sutikęs kuruoti vasaros projektą: liepą turėtų vykti festivalis „Monmartro suvažiavimas Užupyje“. Vasarą Vilniuje lieka senukai ir paaugliai. Mano tikslas būtų, kad menininkai į savo projektus įtrauktų tas dvi kartas, kad tarp jų vyktų dialogas. Erdvė prie Vilnelės turėtų tapti uostamiesčiu, kur miestiečiai galėtų rinktis į paplūdimį, maudytis upėje, žaisti. Pastatytoje scenoje galėtų šokti, muzikuoti, repetuoti. Noriu, kad paaugliai, kuriuos miestiečiai vadina „degradais“ ir autsaideriais, galėtų čia pajusti, jog yra reikalingi. Užupyje turėtų vykti kultūrų ir kartų bendravimas.
Viskas vyks, galima sakyti, tavo kieme.
Nenorėčiau, kad tai būtų tik mano kiemo reikalas. Tai turėtų būti miestiečių reikalas. Žmonėms reikėtų suprasti: šitos meno dirbtuvės kuriamos jiems – kad ateitų išgerti kavos, arbatos, o vaikus paliktų, tarkim, paišyti su lietuvių menininkais ar užsieniečiais. Gal tai paskatins kitus šalies miestus – Kauną, Klaipėdą, Šiaulius –daryti ką nors panašaus. Eksportuosime Užupio crazy idėjas: mados festivalius, balandžio pirmosios iškilmes!
Kai išvažiavai, dingo ir alternatyviosios mados festivaliai „ArMada“.
Gal pamėginsime atgaivinti… Šiemet tai turėtų būti kažkas panašaus į Užupio nacionalinį mados festivalį. Svarstėme, kad tokio festivalio tema šįsyk galėtų būti Užupio gyventojų apranga: nuo čia gyvenančio popo, žydo, seselės, ugniagesio, vargšo, girtuoklio drabužių iki improvizacijų, pajuokavimų užupiečių aprangos tema.
Taip pat norėčiau Užupyje įkurti ekologinį turgelį – „Užuturgį“. Atsirastų galimybė į miestą pakviesti žemdirbių, kad parduotų sveikus maisto produktus. Žmonės ateitų nusipirkti šviežių bandelių, pomidoriukų, sūrių ir kaifuotų nuo gyvos mugės.
Nemanai, kad tavo idėjos skamba utopiškai?
Čia viskas ir yra utopija (juokiasi)… Palaukime rudens!
Kaip visada, kuri didžiulius planus, susijusius su miestu ir pasauliu. Kokių norų pats turi?
Gal atsikvėpti ir pulti tapyti. Jau kurį laiką to nedarau. Sunku priprasti prie lietuviško oro. Negaliu atsigauti ir pradėti kurti. Gyvenant Prancūzijoje pasikeičiau pats, pakito ir mano tapyba. Ji tapo lengvesnė, spalvingesnė. Kada nors dar norėčiau rizikuoti ir pabandyti stoti į Londono karališkąją akademiją. Tačiau ten – žiaurus konkursas. Tai – svajonė. Gal net paslaptis (juokiasi).
Amžinas studentas! Prieš penkerius metus iš Užupio į Marselį irgi išlėkei dėl mokslų.
Penkerius metus ten studijavau aukštojoje dailės mokykloje. Gavęs diplomą dar mokiausi architektūros.
Bandei studijuoti ir ne vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje.
Man studijų nereikėjo. Mokiausi Dailės akademijos Dizaino katedroje, paskui įstojau į grafiką. Studijuodamas ten važinėjau į užsienį. Dėstytojai užsigavo, keletą kartų išmetė, aš vėl įstojau. Paskui Vilniaus universitete studijavau prancūzų kalbą ir filosofiją. Tais pačiais metais buvau priimtas ir į Marselio aukštąją dailės mokyklą Prancūzijoje. Kurį laiką mokiausi ir ten, ir čia, vėliau nutariau rinktis tik Prancūziją. Aš savo akademiją jau baigiau. Gavau visus aukščiausius laipsnius, kuriuos ji suteikia. Dabar svarbu tai realizuoti gyvenime.
Galima tave pamatyti tiesiog sėdintį ant Vilnelės kranto ir žiūrintį į tekantį vandenį?
Vien sėdėti sau neleidžiu! Derinu laisvalaikį su kūryba, darbais. Prisipirkau knygų – padėtos lentynoje dulka. Nesugebu skirti tam laiko. Kadangi vien iš meno neišgyvensi, kuriu interjerus. Prancūzijoje pradėjau nuo erdvių, sodų tvarkymo, paskui ėmiausi vilų interjerų formavimo, bažnyčių paveikslų restauravimo. Tikiuosi rasti savo nišą ir Lietuvoje.
Nebijai dar kartą įsitikinti, kad savame krašte pranašu nebūsi?
Bijau. Tačiau jei bijai vilko, neik į mišką (juokiasi). Gal, kaip daugelis, dar kartą į viską spjausiu ir vėl išvažiuosiu. Jeigu pamatysiu, kad čia esu nereikalingas, išvyksiu kad ir į Paryžių. Ten esu kviečiamas dirbti prie interjeraų. Tačiau gal netyčia sutiksiu kokią blondinę ar brunetę lietuvaitę ir niekur nenorėsiu vykti...
Sveikas grįžęs į Užupį!
Ačiū. Tačiau nežinau, ar čia liksiu…
Nesijauti parvažiavęs namo?
Gal grįžęs kažkur… Visada norisi rezultato, džiaugsmo. Dabar Vilniuje matau tik uždavinius. Prancūzijoje būtų sunku rasti tuščią, neišnaudotą, apgriuvusią vietą. Čia daug galimybių eksperimentuoti ir rizikuoti.
Tada kodėl abejoji, ar tikrai grįžti visam laikui?
Prieš važiuodamas į Vilnių galvojau: užtenka patogiai būti Marselyje. Ten malonu, gera gyventi, bet karjerą kaip menininkas vargu ar padarysi – reikia važiuoti į didmiesčius, kur greitesnis judėjimas, nors ir žiauresnė konkurencija. Galvojau apie Paryžių arba Londoną.
Lietuva – atskiras variantas. Buvo daug rašoma apie emigrantus, dedamas pastangas, kad jie čia grįžtų. Mačiau, kaip čia pažaliavę dirba draugai. Galvojau, gal laikas ir man save išbandyti. Buvau grįžęs praėjusių metų rugpjūtį, dalyvavau Jolantos Rimkutės projekte „Migruojantys paukščiai“. Apsidairiau, pamaniau: dar kartą pabandysiu užsikabinti.
Ir pasirinkai ne Europos didmiesčius…
…o Vilniaus provinciją. Su visomis pretenzijomis.
Pasiilgai Lietuvos?
Ilgesio nejaučiu. Kai kurie žmonės išgyvena nostalgiją, juos nuolat traukia Lietuva. Aš neturiu jokių saitų. Parvažiavau norėdamas daugiau iš savęs pareikalauti. Vakaruose įpranti gyventi konkurencijos sąlygomis. Turi mokėti ne tik kurti, bet ir gerai organizuoti veiklą. Reikia panaudoti vidinius savo išteklius, kad kūryba būtų tam tikro lygio, kad iš to būtų galima ir gyventi.
Lietuvoje, tikiuosi, bus galimybių panaudoti dar vieną manyje kirbantį pradą – kultūros renginių, projektų organizavimą. Gal grįžau ir dėl to, kad įsitraukčiau į čia numatomus renginius, padėčiau jauniems menininkams atsiskleisti.
Provanso sostine vadinamame Marselyje tau, matyt, irgi netrūko veiklos?
Dalyvavau įvairiuose projektuose, kūriau interjerų dizainą, restauravau dailės darbus. Ir, žinoma, parodos, dešimtys parodų... Jei jose nedalyvauji, tavęs nėra. Norint būti žinomam kolekcininkams, kurie perka meno kūrinius, kritikams, kurie apie tai rašo, visada reikia būti jų akiratyje. Negalėčiau sakyti, kad man Marselyje nesisekė. Nors ir ten pelnytis duoną iš meno nelengva. Būdavo periodų, kai reikėdavo dar iš kažkur prisidurti. Kartais dirbdavau restorane ar viešbutyje, nes norėjau turėti nuolatinių pajamų.
Eksperimentuoti darbais mėgai ir anksčiau. Juk esi dirbęs net kruiziniuose laivuose!
Net ne viename! Esu dirbęs poroje kompanijų. Tai buvo lyg ir kompensacija, kad neteko tarnauti sovietų armijoje. Pamaniau, nėra blogai metus ar dvejus paaukoti kruiziniams laivams. Pusmetį dirbau vienoje kompanijoje, pusmetį – kitoje. Taip įgyvendinau svajonę paplaukioti kaip jūreivis. Taip pat išmokau kalbų, pakeliavau. Pamačiau tokių vietų, kur galbūt niekada nebūčiau turėjęs užtektinai pinigų nukakti pats.
Lietuviai nepėsti, netinginiai. Ne vienas sugeba pasiekti atokiausius užkampius. Jie nebijo rizikuoti. Gal tai – mažos šalies fenomenas: žmogus turi būti smalsus, mokėti daugiau kalbų, norėti siekti. Mums už save reikia kovoti daugiau negu kokiam prancūzui ar anglui, kuris įdomus savaime. Lietuvių daug kas nežino. Kad užsienyje sulauktum reakcijos, reikia įrodyti savo vertę, pranašumą.
Tai patyrei Prancūzijoje?
Prancūzai apskritai serga tik už save, o į užsienietį žiūri kaip į prašalaitį, kuris iš jų gali atimti duoną, yra nereikalingas konkurentas. Garsiai nesako, bet tokia nuomonė egzistuoja. Kita vertus, Prancūzija galbūt liberaliausiai iš Europos šalių priima kitataučius žmogaus teisių požiūriu, toleruoja mainus. Mokėti priimti kitus, jų žinias, gebėjimus – irgi turtas.
Ten turėjai su kuo pasikalbėti lietuviškai?
Prancūzijoje, kaip ir visur pasaulyje, prisibarstę lietuvių. Kas susituokę su vietiniais, kas atvykę mokytis ar dirbti auklėmis, statybininkais. Susibėgi, pasibendrauji.
Kur Marselyje gyvenai?
Pataikiau apsistoti pas muziejininkę, dirbančią prie meno projektų, kuruojančią parodas. Gyvenau šimtas metrų nuo jūros, kambaryje su terasa ir nuostabiu vaizdu į jūrą. Buvo gal net per daug gražu… Ten nuostabus klimatas. Nieko nereikia daryti, dėti pastangų.
Per tiek metų turėjai persisunkti kasdienių Žydrosios pakrantės gyvenimo įpročių?
Jaučiuosi pasiėmęs kažką prancūziško. Tarkim, jau negaliu be saldžių pusryčių, be skanių salotų, vyno. Tai tapo gyvenimo dalimi. Lietuvoje trūksta austrių, moliuskų patiekalų. Tai, kas prie Viduržemio jūros natūralu, pas mus – skanėstas. Vilniuje sunku gauti šviežių produktų. Juk nesveika valgyti vaisius ar daržoves, vežtus aštuonis tūkstančius kilometrų…
Iš Provanso grįžai gyventi ir kurti į tą patį kambarį Užupio alternatyvaus meno centre. Niekas nepasikeitė...
Kol manęs nebuvo, jis išlaikė visą eksperimentų laikotarpį. Kas tik jame negyveno: nuo amerikiečių, žydų iki rusų, baltarusių… Buvau palikęs žalią šviesą – leidau kitiems juo naudotis kaip kūrybinėmis dirbtuvėmis. Kai buvo prieita iki to, kad su kažkokiu menininku jau ir varnos gyveno, o ant radiatorių buvo kepamos vištos, supratau: gana…
Daug daiktų Marselyje sukaupei?
Dešimtys paveikslų parkeliavo ir autobusiuku, ir lėktuvu, ir per ambasadą. Dar daug didžiulių likę, jų nelabai yra kaip pargabenti, nebent „furomis“ vežtum.
Tavo užgyventas turtas – tik paties sukurti meno darbai?
Taip taip. Ir aš pats! Visą laiką ne taupiau, ne ką nors pirkau, o investavau į save. Gyvenau, kaip man atrodo teisinga, kad ne skriausčiau kitus, o būčiau kuo nors įdomus. Paprasta filosofija…
Anksčiau buvai vadinamas Užupio siela. Dabar jautiesi čia reikalingas?
Greičiau – nereikalingas. Vilniuje bendraujant su žmonėmis apima keistas jausmas: čia kiekvienas jaučiasi toks protingas… Gal tai lietuviškas noras pūstis? Negali nei patarti, nei ką nors pasiūlyti. Jaučiasi tam tikras uždarumas. Taip, matyt, yra ir dėl baimės būti palaikytam provincialu, pasirodyti per mažai išmanančiam. Gal galėtum žmogui padėti, bet tarsi atsimuši į sieną: jam šito nereikia. Tai stebina. Apmaudu, nes įgytos patirties, išmanymo, kaip formuoti kažkokius procesus, kurti strategiją ir negyventi šia diena, niekam nereikia. Matau tam tikrą lietuvišką aklumą. Arba provincialumą.
Tau netiktų tradicinio lietuvio apibūdinimas.
Gal jau seniai esu gana pasaulietiškas. Tam, matyt, turėjo įtakos kelionės, varinėjimas skersai išilgai po pasaulį. Negali būti užsisklendęs ir džiaugtis savo narcisizmu. Tai būtų pigiausias variantas. Greičiau leidi susigerti naujoms žinioms, įsigilini į kitų žmonių santykius. Abejoji savimi, kad sugertum kitų patyrimą.
Kiek truks tavo bandomasis laikotarpis Vilniuje?
Nežinau. Važiuoju į Prancūziją. Tikiuosi, neatšoks noras ir ten neliksiu... Tačiau lyg ir esu sutikęs kuruoti vasaros projektą: liepą turėtų vykti festivalis „Monmartro suvažiavimas Užupyje“. Vasarą Vilniuje lieka senukai ir paaugliai. Mano tikslas būtų, kad menininkai į savo projektus įtrauktų tas dvi kartas, kad tarp jų vyktų dialogas. Erdvė prie Vilnelės turėtų tapti uostamiesčiu, kur miestiečiai galėtų rinktis į paplūdimį, maudytis upėje, žaisti. Pastatytoje scenoje galėtų šokti, muzikuoti, repetuoti. Noriu, kad paaugliai, kuriuos miestiečiai vadina „degradais“ ir autsaideriais, galėtų čia pajusti, jog yra reikalingi. Užupyje turėtų vykti kultūrų ir kartų bendravimas.
Viskas vyks, galima sakyti, tavo kieme.
Nenorėčiau, kad tai būtų tik mano kiemo reikalas. Tai turėtų būti miestiečių reikalas. Žmonėms reikėtų suprasti: šitos meno dirbtuvės kuriamos jiems – kad ateitų išgerti kavos, arbatos, o vaikus paliktų, tarkim, paišyti su lietuvių menininkais ar užsieniečiais. Gal tai paskatins kitus šalies miestus – Kauną, Klaipėdą, Šiaulius –daryti ką nors panašaus. Eksportuosime Užupio crazy idėjas: mados festivalius, balandžio pirmosios iškilmes!
Kai išvažiavai, dingo ir alternatyviosios mados festivaliai „ArMada“.
Gal pamėginsime atgaivinti… Šiemet tai turėtų būti kažkas panašaus į Užupio nacionalinį mados festivalį. Svarstėme, kad tokio festivalio tema šįsyk galėtų būti Užupio gyventojų apranga: nuo čia gyvenančio popo, žydo, seselės, ugniagesio, vargšo, girtuoklio drabužių iki improvizacijų, pajuokavimų užupiečių aprangos tema.
Taip pat norėčiau Užupyje įkurti ekologinį turgelį – „Užuturgį“. Atsirastų galimybė į miestą pakviesti žemdirbių, kad parduotų sveikus maisto produktus. Žmonės ateitų nusipirkti šviežių bandelių, pomidoriukų, sūrių ir kaifuotų nuo gyvos mugės.
Nemanai, kad tavo idėjos skamba utopiškai?
Čia viskas ir yra utopija (juokiasi)… Palaukime rudens!
Kaip visada, kuri didžiulius planus, susijusius su miestu ir pasauliu. Kokių norų pats turi?
Gal atsikvėpti ir pulti tapyti. Jau kurį laiką to nedarau. Sunku priprasti prie lietuviško oro. Negaliu atsigauti ir pradėti kurti. Gyvenant Prancūzijoje pasikeičiau pats, pakito ir mano tapyba. Ji tapo lengvesnė, spalvingesnė. Kada nors dar norėčiau rizikuoti ir pabandyti stoti į Londono karališkąją akademiją. Tačiau ten – žiaurus konkursas. Tai – svajonė. Gal net paslaptis (juokiasi).
Amžinas studentas! Prieš penkerius metus iš Užupio į Marselį irgi išlėkei dėl mokslų.
Penkerius metus ten studijavau aukštojoje dailės mokykloje. Gavęs diplomą dar mokiausi architektūros.
Bandei studijuoti ir ne vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje.
Man studijų nereikėjo. Mokiausi Dailės akademijos Dizaino katedroje, paskui įstojau į grafiką. Studijuodamas ten važinėjau į užsienį. Dėstytojai užsigavo, keletą kartų išmetė, aš vėl įstojau. Paskui Vilniaus universitete studijavau prancūzų kalbą ir filosofiją. Tais pačiais metais buvau priimtas ir į Marselio aukštąją dailės mokyklą Prancūzijoje. Kurį laiką mokiausi ir ten, ir čia, vėliau nutariau rinktis tik Prancūziją. Aš savo akademiją jau baigiau. Gavau visus aukščiausius laipsnius, kuriuos ji suteikia. Dabar svarbu tai realizuoti gyvenime.
Galima tave pamatyti tiesiog sėdintį ant Vilnelės kranto ir žiūrintį į tekantį vandenį?
Vien sėdėti sau neleidžiu! Derinu laisvalaikį su kūryba, darbais. Prisipirkau knygų – padėtos lentynoje dulka. Nesugebu skirti tam laiko. Kadangi vien iš meno neišgyvensi, kuriu interjerus. Prancūzijoje pradėjau nuo erdvių, sodų tvarkymo, paskui ėmiausi vilų interjerų formavimo, bažnyčių paveikslų restauravimo. Tikiuosi rasti savo nišą ir Lietuvoje.
Nebijai dar kartą įsitikinti, kad savame krašte pranašu nebūsi?
Bijau. Tačiau jei bijai vilko, neik į mišką (juokiasi). Gal, kaip daugelis, dar kartą į viską spjausiu ir vėl išvažiuosiu. Jeigu pamatysiu, kad čia esu nereikalingas, išvyksiu kad ir į Paryžių. Ten esu kviečiamas dirbti prie interjeraų. Tačiau gal netyčia sutiksiu kokią blondinę ar brunetę lietuvaitę ir niekur nenorėsiu vykti...
