Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Erika Stasiulevičiūtė: dramų manyje šiuo metu nekunkuliuoja

Foto naujienai: Erika Stasiulevičiūtė: dramų manyje šiuo metu nekunkuliuoja
zmones24.lt / Mariaus Žičiaus nuotrauka
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jauna, paauglę primenanti Erika tikina namų norėjusi ne bet kokių ir juo labiau - ne modernių. Interjero dizainerė gavo aiškiai apibrėžtą užduotį: prancūziško stiliaus namai - tai yra židinys, didelė vonia ir daug lentynų.

Jaukiai lyg katės susirangome senoviniuose, iš Paryžiaus sendaikčių turgaus parsivežtuose foteliuose. Kambaryje pridegiota žvakių, skleidžiančių šventinės nuotaikos virpulį. Ant stalo garuoja mėtų arbata... Net sunku įsivaizduoti, kad sava valia būtų galima pakilti iš minkšto krėslo glėbio. O modelis, madų kanalo „Fashion TV" vedėja Erika Stasiulevičiūtė taip ir taikosi iš jo stryktelėti ir vieną po kito beria ką tik pasibeldusių naujų metų veiklos, kelionių ir darbų planus...


Jauna, paauglę primenanti Erika tikina namų norėjusi ne bet kokių ir juo labiau - ne modernių. Interjero dizainerė gavo aiškiai apibrėžtą užduotį: prancūziško stiliaus namai - tai yra židinys, didelė vonia ir daug lentynų. Nemažai baldų šiuose namuose - paryžietiški ar itališki, skaičiuojantys jau kelis šimtus metų. Dalis - mamos ir močiutės kadaise lytėtų, todėl dar brangesnių.


Ne kiekvienas modelis galėtų pasigirti tokiais namais pačiame sostinės centre. O tu juose per metus praleidi net ne savaites ar mėnesius, o vos kelias dienas. Ar verta buvo tiek širdies į juos sudėti?


Man smagu, kad tai mano pačios užsidirbti ir sukurti namai. Gera grįžti į vietą, kur šiuo metu daugiausia mano daiktų. Dalis jų yra Londone, dar kai kas išsibarstę Paryžiuje ir Niujorke, tačiau namai - Lietuvoje. Užsienyje kraustydamasi iš vieno buto į kitą, paprastai veždavausi tik septynis lagaminus. Juose - mano darbo įrankiai: drabužiai, knygos. O šiuose namuose turiu viską. Antikvarinius daiktus gabenausi iš kelionių: Romos, Paryžiaus, Milano, net Meksikos, Japonijos ir Kinijos. Daug ir mano mamos, močiutės daiktų. Negaliu jų vadinti palikimu, greičiau - savotišku kraičiu.

Kiek daugiau nei trejus metus turiu šį butą ir jau jaučiu, kad jis kvėpuoja mano nuotaikomis. Tai - mano prisijaukinta erdvė. Esu pedantiškai tvarkinga, todėl parvažiavusi puolu šluostyti dulkeles, net jeigu namai prieš man grįžtant būna sutvarkyti. Turbūt taip su jais sveikinuosi. Iš oro uosto mane paprastai pasiima šeima, atvažiuoja būrys draugių, sėdime, geriame arbatą ir po kokios valandos ar pusantros jie jau pastebi, kad mano akys laksto po namus. „Gerai, eik jau savo nematomų dulkių šluostyti..." - juokiasi namiškiai.


Kaip suprantu, šie namai dar ilgokai bus tušti?


Prieš gerus trejus metus abejodama būčiau atsakiusi į šį klausimą, o dabar tos abejonės - minimalios. Pamažu namus kuriu ir Londone. Kai kurie dizaineriai mielai susimoka daiktais, todėl turiu ten ir ypatingų veidrodžių, ir supamąjį krėslą. Aplink mane jau renkasi daiktai, kuriantys išties gyvenamą erdvę. Butą kol kas nuomojuosi, bet labai noriu nuosavo. Būtų smagu, jei nereikėtų mokėti beprotiškai didelės - keleto tūkstančių svarų per mėnesį - nuomos. Turiu didelių planų ir šie metai, tikiu, bus labai ypatingi. Pirmiausia - darbų prasme, nes esu viską susiplanavusi iki pat birželio. Londone aš jau radau savo terpę, būdama ten labai daug galiu nuveikti.


Tavo vizitinėje kortelėje turėtų būti įrašyta ne tik „modelis"...


Taip, esu mados renginių organizavimo kompanijos „Vipika" jaunesnioji prodiuserė. Taip pat - „Fashion TV" laidų vedėja, su operatoriumi skraidome po pasaulį, filmuojame svarbiausius mados įvykius. Labai noriu populiarinti Lietuvą, todėl jau sukūriau kelias laidas apie dizainerius Juozą Statkevičių, Neringą Jociutę. Pavyzdžiui, per Kanų kino festivalį mūsų agentūra pristatys mados šou. Skatinčiau ir lietuvius dizainerius prisidėti, nes vakarinių suknelių kolekcijos bus parodytos garsiausioms pasaulio kino žvaigždėms.

Be to, Londone kaip prodiuserė jau surengiau pirmąją savo parodą. Be to, devynių gabių fotografų darbai bus parduoti, o dalis lėšų skirta vėžio tyrimų organizacijai. Pas mane suskrido apie septynis šimtus žmonių iš Majamio, Los Andželo, Niujorko, Milano, pagrindiniai Europos stilistai, kino kūrėjai ir teatro prodiuseriai. Didelis įvertinimas, kai pasirinkę iš kelių šimtų tą patį vakarą Londone vykstančių vakarėlių būtent pas tave ateina „Vogue" žurnalistai. Panašią parodą planuoju ir Niujorke.


Ką tai turi bendro su pagrindiniu tavo darbu? Gal žadi baigti modelio karjerą?


Aš - vis dar modelis, bet atėjo laikas, kai norisi savęs paieškoti ir naujose srityse. Dievinu fotografiją, dažnai lankausi įvairiose parodose ir kaskart pajuntu, kaip man tai patinka. Aplink - elegancija, džiazas, nuostabūs darbai, atitinkama publika, besilaikanti tam tikro aprangos kodo... Atėjęs gauni dovaną ir akims, ir ausims. Pati noriu tokias parodas organizuoti vieną ar du kartus per metus.

O modelio darbas - vis dar pagrindinė mano veikla ir pragyvenimo šaltinis. Tiesa, į atrankas aš jau beveik nevaikštau, nes reklamų užsakovai, dizaineriai, stilistai mane pažįsta ir žino, kad garantuosiu kokybišką darbą. Dažniausiai užsakymų gaunu per savo agentūrą. Panašiai vyksta ir su parodomis. Jau atsiranda fotografų, prašančių surengti jų solo parodas. Net „Vogue" fotografui pasakiau: „Jeigu turėsiu laiko..." Bet suprantu, kad ne laikas svarbiausia: pirmiausia turiu mylėti jų darbus, kitaip bus sunku.


Prieš septynerius metus užkariauti pasaulio išvažiavusi mergaičiukė iš Lietuvos tikėjosi tokio pripažinimo?


Tai greičiau malonumas nei pripažinimas. Daug metų gyvenau Milane, Paryžiuje, matydavau menininkus, ilgus metus neuždirbančius beveik jokių pinigų. Tačiau jie būdavo visiškai atsidavę menui. Žvelgdamas į tokius supranti, kad nei pinigais, nei šlove neatsimokėsi už jų sielą, sudėtą į paveikslus, nuotraukas, papuošalus ar drabužius. Jų parodas noriu rengti, kad pripažinimas aplankytų ne mane, o tuos menininkus.


Esu girdėjusi, kad modelio darbas apskritai nebuvo tai, apie ką svajojai. Net pasirinkai vienas sudėtingiausių studijų - teisės. Taip intensyviai keliaudama po pasaulį sugebėjai baigti mokslus?


Baigiau ir planavau šiemet pradėti magistro studijas - tapti intelektinės nuosavybės teisės specialiste. Net susiradau keletą universitetų užsienyje, kur galėčiau to mokytis, tačiau baisiai trūksta laiko. Be to, jaučiu, kad nelabai noriu dirbti pagal profesiją. Teisės studijos buvo įdomios, naudingos. Dabar prieš pasirašant sutartis man net nereikia susitikti su teisininkais, nes pati daug ką suprantu. Tačiau būti teisininke nenorėčiau, nes jau per ilgai sukuosi tarp menininkų. O teisės magistro studijos mano galvoje šiuo metu konkuruoja su meno istorijos mokslais. Blogiausia, kad ir juos būtų sunku suderinti su darbais. Dėl studijų jau esu atsisakiusi išties didelių kontraktų arba bandydama viską spėti kartais per savaitę laikydavau po keturis egzaminus - beprotybė. O stabdyti modelio karjerą, kai puikiai sekasi, irgi kvaila.


Įsivaizduoju, kad turėjai susidurti su daugybe stereotipų: blondinė... Jeigu jau modelis, tai geriausiu atveju bus vos vidurinę mokyklą baigusi... O kur dar pastabos, kad lietuvė Londoną užkariauti galėtų nebent per lovą...


Aš turbūt ilgą laiką pati gyvenau ir mąsčiau tokiomis klišėmis. Man atrodė gėda būsimai teisininkei dirbti modeliu... Pirmiausia su tokiais stereotipais susidūriau universitete. Kaip tik filmavausi laidoje „TV pagalba" ir, aišku, šmėžavau visuose laikraštėliuose bei žurnaluose. Jausdavau paniekinamus šypsnius: „Blondinė, modelis ir dar televizijoje rodosi... Oi, žąsele, blogai tau bus..." Tada pradėjau reikalauti, kad egzaminus galėčiau laikyti ne pas vieną dėstytoją, o prieš visą komisiją. Išeidavau su geriausiais įvertinimais. Dabar užsienyje neretai išgirstu susižavėjimo kupinų žodžių: „Ji - iš Lietuvos! Ji renkasi žymiausius dizainerius! Keliaudama ji sugebėjo baigti mokslus ir turi teisininko diplomą!" Girdžiu, kaip stereotipai pamažu dūžta. Į frazę „graži ir kvaila" neretai atsakau, kad yra daug negražių ir visai neprotingų, todėl vienos taisyklės nėra. Tiesą sakant, nesu labai smarkiai nukentėjusi nuo stereotipų. Tik oro uoste kažkodėl ką jau ką, bet mane būtinai sustabdys ir iškratys visą lagaminą...


Pamenu, tave vadino Roberto Cavalli mūza...


Viešpatie, turbūt tik Lietuvoje spauda tai užfiksavo, įsidėmėjo ir dabar vis primena! Niekada nebuvau jo mūza! Tiesiog pažįstu jį. Esu pagrindinė keleto žymių dizainerių mergaitė. O su Cavalli manęs tikrai niekas niekada nesiejo.


Vėlgi stereotipai: jeigu mūza, vadinasi, ir mylimoji.


Tokiu atveju kiekvieną kūrėją su kiekvienu modeliu galėtum supiršti. Bet man niekada su niekuo nereikėjo miegoti dėl darbo. Kai išgirstu tokias kalbas, pagalvoju: gerai, kai iš tiesų esi švaruolė, tada tavęs tai neskaudina. Netgi nepiktina.


Nepavargai blaškytis po pasaulį?


Būna momentų, kai pajuntu, kad organizmas sustreikuoja. Pavyzdžiui, po tos fotografijų parodos organizavimo prasidėjo nemiga, nes kūnas jau buvo pripratęs gyventi jausdamas įtampą. Tada stengiuosi leisti sau pailsėti. Mėnesiui išvažiuoju kur nors toli, kur nebus nei kompiuterio, nei interneto, nei telefono. Užpernai per Kalėdas pabėgau į Karibus, pernai turėjau būti Tailande, bet ten dabar neramu.


Tačiau kai nuolat keliauji, negali prisirišti net prie šuniuko ar kačiuko. O kaip šeima, vaikai?


Buvo periodas, kai man dėl to buvo labai sunku. Bet su laiku savo nuotaikas išmoksti kontroliuoti. Kad ir kur nukeliautum, pamažu atsiranda būrys draugų, bendraminčių. Išmokau savo laiką derinti taip, kad gyvenčiau nejausdama nuolatinės įtampos: užsiimu joga, einu plaukioti, išvažiuoju atostogų. O asmeninis gyvenimas labai... skanus, nes aplinkui - daugybė jaunų, ambicingų, talentingų žmonių. Su jais leisti laisvalaikį labai smagu. Tiesa, paprastai man reikia laiko prisijaukinti žmones, nepažįstamus aš sunkiai prisileidžiu. Turiu daug gerų pažįstamų, bet draugais juos pavadinu ne iš karto.


Širdies draugą turi?


Šiuo metu - ne. Netgi džiaugiuosi tuo. Gal išaugau iš paaugliško troškimo žūtbūt būti su kuo nors, ištekėti, kurti šeimą... Esu visiškai rami ir užtikrinta. Jaučiu absoliučią harmoniją. Jokių dramų manyje šiuo metu nekunkuliuoja.


Turi jaukius namus, nejaugi nėra poreikio, kad po juos lakstytų pora vaikų, židinį kurtų mylintis vyras?..


Po daugybės metų susitikome su klasės draugais. Ir visi kaip susitarę klausinėjo to paties: „O kaip motiniški instinktai?.." Tiesiog neskubu ir neskubinu pati savęs. Yra bendraklasių, kurie jau turi šeimas, vaikų, bet nesijaučiu už juos prastesnė. Šeimos poreikio kol kas nejaučiu. Taip, prieš maždaug trejetą metų buvo jausmas, kad jau gal esu pasiruošusi žaisti šeimą. Tačiau dabar suvokiu, kad tai norėčiau daryti vyresniame amžiuje, kai jausiuosi tikrai saugi ir pažįstanti save. Be to, ir žmogaus, su kuriuo norėčiau šeimos, nėra.


Šią vasarą į Lietuvą buvai atvažiavusi su savo agentūros darbuotojais padėti ieškoti būsimų modelių. Širdies nepersmelkė konkurencijos baimė, pavydas, kad ateina nauja karta, kuri pamažu tave nustums nuo podiumo?


Būtų kvaila taip galvoti. Tai reikštų, kad visiškai nedraugauju su savo amžiumi ar laiko tėkme. Man labai gera, nes jaučiu, kaip su metais ne senstu, o moteriškėju. Ilgą laiką aš atrodžiau tarsi berniūkštis ar paauglė mergiotė. Kita vertus, mano laimė, kad atrodau labai jaunai. Bet konkurencijos jaunesnėms tikrai nejaučiu. Matau, kaip joms baisu, kaip jos jaudinasi dėl atrankų, pasiūlymų... O aš jau žinau visus reikalavimus, kaip reikia elgtis, viskas seniai išmokta ir įtvirtinta. Daug metų galvojau apie akimirką, kai modelis traukiasi nuo podiumo. Man buvo smalsu, kaip išgyvensiu tą laiką: skausmingai?.. tai bus gyvenimo drama?.. pripažinimas, kad jau „šakės"?.. Dabar suvokiu, kad turbūt mano, kaip modelio, karjeros pabaiga bus susijusi ne su kokia nors amžiaus riba, o su nauja įdomia veikla. Juk modeliui metai gali būti ne tik trūkumas, bet ir privalumas. Žinau vieną penkiasdešimt aštuonerių metų damą, norinčią vėl prisiminti jaunystėje dirbtą modelio darbą. Pasirodo, Paryžiuje net yra močiučių agentūra, kur gražios, elegantiškos moterys turi visai nemažai darbo. Dauguma jaunystėje buvo modeliai, bet nuo podiumo nulipo, nes kūrė šeimas, augino vaikus, anūkus. Tačiau jos išsaugojo ir laibas figūras, ir tiesią lyg styga nugarą. Kodėl gi negrįžus į sceną? Galvodama apie jas visai nebijau senatvės.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt