Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintautas Vyšniauskas ir Edita Mildažytė. Jo triumfo ir jos kapituliacijos diena

Foto naujienai: Gintautas Vyšniauskas ir Edita Mildažytė. Jo triumfo ir jos kapituliacijos diena
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Šiandien aš esu labai laimingas. Ir visi jūs suprantate kodėl", - Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ištarė verslininkas Gintautas Vyšniauskas (50).

„Šiandien aš esu labai laimingas. Ir visi jūs suprantate kodėl", - Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ištarė verslininkas Gintautas Vyšniauskas (50). „Aš pasidaviau, tai buvo mano kapituliacija", - kiek vėliau prisipažins jo žmona, televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė (43). Amžinos ištikimybės priesaiką prieš Dievą, kunigą ir žmones jiedu repetavo penkiolika metų. Ir žiedai, dabar jau šviečiantys ant pirštų, reiškia tai, ką ir turėtų reikšti: nuo šiol jiedu - viena.


Ankstyvas pirmadienio rytas. Editos ir Gintauto namai skendi gėlėse. Pasieniais išdėliotos dovanos, nors jaunieji primygtinai svečių prašė jų nenešti. Didžiausia vestuvių dovana turėjo tapti auka šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios įsikūrusiai, kardinolo Audrio Juozo Bačkio globojamai vargšų valgyklai „Betanija". Keturi Editos ir Gintauto sūnūs po iškilmingos tuoktuvių ceremonijos surinko daugiau nei penkis tūkstančius litų.

Ant sienos jau kabo ir bažnyčioje Gintauto Editai padovanotas tapytojo Aleksandro Vozbino Dievo Motinos atvaizdas. Rūsyje, beje, džiūsta dar vienas - ankstų sekmadienio rytą dailininkas atnešė Vilniaus peizažą, kurį pamatė nuo Užupio kalno visai šalia jaunųjų namų.


Vestuvių šventės įspūdžiai dar neišblėsę - susirangiusios sofoje mudvi šypsomės, kai prisimename Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Vyšnių sodas", dideliais šaukštais kabintą vyšnių uogienę ir svečius, kurie jaunuosius dargi kitą dieną užklupo namuose. Visa laimė, kad su savais cepelinais...

Edita užpliko kavos ir, įsisupusi į naminį chalatą, tampa kaip niekada atvira: „Tada dirbau reklamos agentūroje „Credo R". Vieną dieną, atėjusi į darbą, pamačiau Gintą. Jis nepadarė man įspūdžio, na, didelis, na, aukštas... Ir staiga - žvilgsnis. Pamačiau jo akis ir supratau, kad mane įsimylėjo. Aš ištekėjusi, du vaikai, jis - vedęs... Netrukus pastebėjau: sekioja mane akimis. Net negalvojau nieko, niekaip man neatrodė. Aš ir dabar gerai nesuprantu, kaip tai įvyko. Manau, tuo metu Gintui nebuvo labai didelė naujiena siekti moterų dėmesio.


Labai tave myliu, negaliu be tavęs gyventi


Vakarais tuometinėje Lietuvos televizijoje skaitydavau „Vakaro žinias". Po jų autobusėlis mus išvežiodavo namo. Išeinu, matau: Gintas jau laukia. Ne automobilyje - išlipęs. Ir negaliu nesėsti, nes žinau, kad važiuos paskui ir pagaus mane prie namų.

Apie tai, kaip gyvenau dvejus metus po skyrybų, negaliu nieko papasakoti. Nes nieko neprisimenu. Buvo sunkus laikas. Mano vaikai, Ginto vaikai... Turi tvarkytis ne tik su savo santykiais, bet ir santykiais tarp Ginto ir vaikų, tarp manęs ir jo vaikų. Tai supras tik patyrę tokią situaciją...

Mes tarėmės, mokėmės vienas iš kito kiekvieną dieną. Niekada neleidau jam bausti ir netgi kritikuoti mano vaikų. Sakydavau: „Jei nori kritikuoti, tai geriau eik ir paskaityk jiems pasaką vakare, o dar geriau, jei paskaitytum pasaką savo vaikams." Niekada neleidau jam nematyti, kad kažkas negerai. Sėdam ir kalbamės. Privalai pasakyti, jei nori kartu gyventi.


Paskui mes išsinuomojome trijų kambarių butą Žvėryne. Tuo metu mūsų gyvenimas laviravo tarp „būti" ir „nebūti". Sumokėjome už kiekvieną kartu praleistą dieną. Aštriai tai jaučiau. Buvau lyg toji Undinėlė, kuriai kiekviena diena - skausmas. Man jo teko daugiau, Gintui - mažiau. Tu man tik leisk šalia tavęs būti. Tik leisk... Pažįstu tą jausmą. Nors aš visada stovėjau veidu į jį. Net jei supsichuodavau, žinojau: neturiu teisės jo skaudinti, neturiu teisės engti. Ginto kilnumas neišmatuojamas.

Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad ištekėjau už labai turtingo verslininko. Tačiau buvo bankų krizė, kitų aplinkybių, ir jis bankrutavo. Kai tai atsitiko, sutikau už jo tekėti. Susirašėme lygiai prieš dvylika metų. Liudininku pabuvo šviesaus atminimo Ginto draugas ir metrikacijos biuro notarė. Apie tai niekas nežinojo, išskyrus Ginto sekretorę, amžinąją Henrietą. Žinai, kaip sau tai paaiškinau? Nebesu maža mergaitė. Jei jau leidau sau meilės aferą, jei tai sukėlė tokių padarinių, tai dabar nebegaliu apsisukti ant kulno ir pamojuoti ranka. Viduje jau buvau priėmusi sprendimą, taigi pasakiau jam: „Nusiramink, aš tavęs niekada nepaliksiu."


Tai buvo gailestis, sumišęs su atsakomybe. Su atsakomybe už Ginto gyvenimą, nes aš nežinau, ar jis apskritai būtų gyvenęs, jei būčiau jį palikusi. Gintas pasijuto saugiau. Tas pasiūlymas tuoktis buvo tarsi rimtų mano ketinimų patvirtinimas. Juk sako, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo.

Sakai, auka? Tada - taip. Aš buvau mirusi, žmogus be jausmų, sausa kaip žemė, suskeldėjusi ir į nieką nepanaši. Gyvenau darbu, o Gintas tiesiog buvo šalia... Pamenu, per paskutinę „Bobų vasaros" laidą jam pasakiau: „Aš tavęs nemylėjau! Ir aš niekada nenorėjau už tavęs ištekėti, o dabar myliu ir labai džiaugiuosi, kad tave sutikau." Ir šiandien galiu pasakyti, kad myliu jį labai.


Jei esi atkaklus, moters širdį gali užkariauti


Gintui esu dėkinga už tą meilę. Tai jis manyje ją išugdė. Buvo toks nuoseklus, toks geras... Tuo pat metu ir pats brendo. Jis tapo labai stiprus. Ir toji kalba bažnyčioje... Gintas nepabijojo prisipažinti, kad mane myli ir kad dėl manęs yra pasirengęs viskam.

Svarbu yra tai, kad mes nė karto vienas kito neišdavėme. Kalbu ne apie kūnišką išdavystę, apie moralinę. Galiu pridaryti visokiausių nesąmonių, bet Gintas mane gins. Tokia begalinė, pasiaukojanti meilė... Manęs niekas taip nemylėjo.

Aš jį myliu. Sakau tai sąžiningai. Tarp ano „nemyliu, bet myliu" ir šito „myliu" turėjo praeiti labai daug laiko. Dabar mes abu gerai žinome, kodėl tai darome. Ir todėl aš taip baisiausiai jaudinausi!


O kaip jis man pasipiršo? Jau daug metų norėjau anuliuoti savo bažnytinę santuoką. Ir dariau tai ne dėl to, kad susituokčiau antrą kartą. Tiesiog jaučiausi blogai, negalėdama atlikti tam tikrų bažnytinių apeigų. Iš tiesų netgi nemaniau, kad Gintui tai gali rūpėti. Jis - tik krikštytas, tad pirmiausia turėtų susipažinti su bendrąja katalikų praktika - atlikti išpažintį, priimti Pirmąją Komuniją. Taigi važiuojame mudu iš Kėdainių, o jis man staiga ir sako: „O gal tu už manęs vasario dvidešimt aštuntąją ištekėtum bažnyčioje?" „Gintai, ar tu man peršiesi?" - klausiu. Grįžome į Vilnių, išleido mane prie namų, o pats - automobilio plauti. Grįžta su gėlėmis, šampanu, atsiklaupia ant kelių: „Štai dabar tau peršuosi." Tai ką turėjau daryti? Pasakyti „ne" penkioliktus metus kartu gyvenant?

Vaikai grįžo iš mokyklos, pamatė rožes. „Iš kur?" - klausia. Sakau: „Čia Ginto piršlybų rožės!" „O! Bus balius!" - pradėjo šaukti. Visada stengiamės apsaugoti nuo viešumo savo vaikus, bet šį kartą paprašiau: „Tikrai noriu, kad lydėtumėte mus bažnyčioje." Jie sutiko ir man tai - didžiausia laimė.


Gintui anksčiau aiškindavau apie tikėjimą. Nežinau, ar išaiškinau: buvome du žmonės, kurie traukė vienas kitą, buvo vaikai, kurie vienas kito nekentė, buvo tėvai, kurie priešinosi mūsų santykiams, draugai, kurie su mumis nebendravo. Stovėjome plyname lauke kaip du berželiai, vėjo plaikstomi į visas puses. O dabar... Puiki, nuostabi šeima, šiokia tokia materialinė gerovė, daugybė drauge išmoktų dalykų, mūsų kelionės, mūsų įspūdžiai, mūsų džiaugsmas. Esame ašis, aplink kurią sukasi šeimos gyvenimas. Kas visa tai sukūrė? Jausmas. Ir tas jausmas buvo netgi ne abiejų, tada... Tai yra dalykai, kurių nereikėtų pasakoti žurnalams, bet kitaip tos istorijos papasakoti negaliu, nes ji - tokia.

Žinai, kodėl mūsų automobiliai su automatine pavara? Todėl, kad nuo pat pradžių, kai tik Gintas įsėsdavo į mašiną, iškart paimdavo mane už rankos. Dabar tai tapo įpročiu. „Žinai, kai tavęs nėra šalia, paglostau kėdės kampą", - skambina jis man.


Nesvarbu, kiek turime pinigų - šimtą litų ar šimtą tūkstančių, šeštadieniais visada gaunu gėlių puokštę. Kartais tai būna iš babyčių pirktos ramunės, o kartais - prabangiausios rožės. Jis pats sugalvojo tas apeigas, niekada nesakiau, kad man reikia gėlių.

Jei esi atkaklus, moters širdį gali užkariauti. Apie tai - ir „Paryžiaus katedra".

Mes retai pykstamės, bet turime temų, kuriomis tiesiog nekalbame, žinodami vienas kito požiūrį. Aš jam palieku jo erdvę, jis man palieka manąją. Kartais, aišku, jos norėčiau daugiau. Tačiau ir prie to pradedu įprasti, taigi galiu drąsiai pasakyti: aš kapituliuoju. Vasario dvidešimt aštuntoji buvo mano kapituliacijos diena. Ir Ginto triumfo diena.

Nebijok, išvakarėse sėdėjau ir ilgai galvojau. Tai Gintas nuo pat ankstyvo ryto braižėsi aplink veidrodį: „Gerai atrodai, bachūras! Tai ką, bachūras, vedi šiandien?" Tokį linksmą jį seniai mačiau.


Sako, gavėnia - ne pats geriausias laikas vestuvėms, bet tuoktis juk galima. Artimiesiems buvome skolingi vestuves. Kunigas Ričardas Doveika mus atvedė į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Smagu, kad pasveikinti atėjo broliai bernardinai. Vyšniausko pavardė padiktavo vestuvių temą. Nusprendėme svečius pakviesti į „Vyšnių sodą".

Žinoma, galėjome susituokti tik su liudininkais, bet šį kartą pasielgėme egoistiškai - mums reikėjo šventės. Norėjome pasikviesti artimuosius, draugus, bičiulius, žmones, su kuriais dirbome, ir tuos, kurie mums yra svarbūs.


Surinkome daugiau nei penkis tūkstančius litų „Betanijos" bėdžių valgyklai. Pagalvojom, mūsų kompanija tikrai išgyvens be dar vieno baliaus, o tiems žmonėms tai - paspirtis. Sriuba, kotletas ir puiki reklama. Juk niekas apie tą valgyklą nežino, o čia ėmė visi ir parašė.


Gavome nuostabių dovanų. Vozbinas sušalusiomis rankomis iš pat ryto sekmadienį atnešė šviežiai nutapytą paveikslą - Vilnius nuo mūsų Užupio kalno. Štai dėl tokių akimirkų ir verta šventę rengti. Mes mėgstame šventes. Žinai, aš gyvenu taip, kad jei rytoj numirčiau, tai žinočiau: padariau beveik viską ir gyvenimą kabinau pilnu šaukštu. Nuostabi akimirka, lyg rytojaus nebūtų!"

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt