Mūsų interviu baigėsi Užupio angelo papėdėje prieš vidurnaktį. „Ką čia veikiate?" - priėjęs paklausė įkaušęs barzdočius ryškiai geltonais marškinėliais. „Laikome angelą, kad nenuskristų", - pakėlęs į jį akis, atsakė Leonardas Pobedonoscevas (29). „Ar galiu prisėsti šalia?" - atsargiai pasiteiravo barzdočius. „Mes kaip tik išeiname, sėskitės ir laikykit angelą", - šyptelėjo Leo. „Ne, be jūsų neįdomu!" - papurtė galvą vyriškis ir nulingavo į tamsą. Įdomu, pažino populiarųjį aktorių ar jam tiesiog reikėjo draugijos?
Padavėja uždarė Užupio picerijos duris, užtat mes sėdime ant laiptelių prie angelo skulptūros. Mergina baltais marškinėliais savo darbą baigė. Ir vyno čia mums tikrai neatneš. „Gal jai nereikėjo palikti arbatpinigių?" - garsiai svarstau, o Leonardas priešinasi: „Žinau, ką reiškia dirbti padavėju. Užtat visada palieku „arbatos"."
„Tikriausiai restoranas, kuriame dirbai, neatsigindavo lankytojų?" - klausiu.
„Tai buvo Palangoje, o ten lankytojų netrūksta. Ateidavo jie ne dėl manęs, o dėl realybės šou „Baras", kurį filmavo „Kupetoje". Mes buvome tik teatralizuoti padavėjai. Pavaidiname, nunešam alų, pavaidiname, vėl - pas lankytojus. Tokį azartą pagavau! Netgi lenktynes „Kurio apyvarta didžiausia?" laimėjau. Biznį dariau su kepta duona - nešiodavau ją „barmenų" gerbėjams.
Visą laiką galvojau, ar tikrai padavėjai būna tokie pavargę, ar tik vaidina. Pamiršę atsidūsta, kol užsisakai maisto ar gėrimų. Ar galima taip elgtis? Nejau neįmanoma suvaldyti savo nepasitenkinimo? Tuos du vasaros mėnesius buvo labai sudėtingų dienų - jokių savaitgalių, jūroje vos du kartus išsimaudžiau. Naktinis gyvenimas... Ir vis dėlto tas darbas teikia pasitenkinimą. Man labai svarbi aptarnavimo kokybė. Jei padavėja, laukdama užsakymo, atsidūsta, jaučiuosi dėl to kaltas. Gal ką nors ne taip pasakiau, padariau - štai virškinimas jau ir sugadintas."
Ar esi daręs dar ką nors, kas visiškai nesusiję su tavo profesija?
Mokyklos laikais su draugu kartais dirbdavome muitinės sandėliuose. Kai atkeliaudavo alkoholio partija, iškraudavome dėžes, ant butelių klijuodavome banderoles. Tėčio darbe į kompiuterį suvesdavau duomenis.
Kam tau dirbti? Juk tėtis - iš tų, kurie galėjo aprūpinti savo sūnų...
Tėvai manęs per daug nelepino. Iš prigimties esu užsispyrėliškai savarankiškas: o jei kas, o jei ką...
Keista, kad jaunas vaikinas taip apdairiai žiūri į ateitį.
Gyvenime visko gali atsitikti! Dažnai daiktų prisiperku daugiau, nei reikia. Kad tik neturėčiau nepatogumų, jei staiga ko nors prireiktų. Būna, trejus metus nepanaudoju... Bet kaip džiaugiuosi, jei ima ir prisireikia. Esu toks truputį...
Taupus?
Nemoku taupyti pinigų. Kartais iššvaistau juos niekniekiams. Sutaupau valgydamas, o išmėtau vėjais.
Tėvai man anksti leido būti savarankiškam. Keturiolikos pradėjau draugauti su mergina. Mūsų draugystė truko dvejus metus. Buvome „pačiausia" pora mokykloje! Tokia meilė ir aistra...
Ar pirmoji meilė - klasės draugė?
Taip. Kažkaip anksti subrendau - aštuntoje klasėje vaikščiojau su barzda ir ūsais, kad tik atrodyčiau vyresnis.
Ir galėtum nusipirkti cigarečių?
Nerūkiau mokykloje! Kartą per savaitę susisukdavau tabako suktinę, bet tai buvo tik žaidimas. Su vaikystės draugu Kostu Smoriginu jaunesniuoju netgi susilažinome, kad nepradėsiu rūkyti iki antro Muzikos akademijos kurso. Laimėtojui turėjo atitekti automobilis „Pobeda". Aš laimėjau, taigi teoriškai automobilį turiu, o praktiškai Kostas man liko skolingas.
Dažniau rūkyti pradėjau dalyvaudamas televizijos projekte „Šok su žvaigžde!". Nors mano partnerė nerūkė, dažnai į rūkomąjį kviesdavau kitus. Labai daug dirbome, įtampa tvyrojo ore. Ypač penktadieniais. Lyg ir nesuvoki jos, bet pajunti, kad esi nebe toks kaip visada. Tačiau rūkyti dėl penktadienio?! Na, nežinau, kodėl pradėjau.
Ar daug dalykų darai prieš savo valią?
Ne prieš valią, gal prieš sveikatą. Tiesiai šviesiai - prieš ją. Jaučiu, pradeda šlubuoti.
Juk dažnai nejučia pridarome kvailysčių, dėl kurių tenka gailėtis...
Vaikystėje buvau žiaurus peštukas. Nežinau, ar dėl to gailiuosi (juokiasi).
Turėjai pravardę?
Lioka. Vaikystėje tėtį taip pat vadino Lioka. Iš jo ta pravardė perėjo man. Ir man ji labai patinka.
Geriau nei būti Pobeda?
Pobeda nelabai kas vadino. Lioka gal ir juokingai skamba, bet smagiai. Visai neseniai sužinojau, kad „loco" ispaniškai reiškia pakvaišusį, crazy. Viskas tinka!
Na, mokykloje turėjai būti gyvas sidabras. Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojote keletas vilniečių. Ir vėl - kietuoliai, kurso pažibos...
Taip ir buvo - Cicėnas (aktorius Ramūnas Cicėnas - red. past.), Rumšas (aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis - red. past.), Balys (aktorius ir režisierius Balys Latėnas - red. past.) ir aš. Nebuvo jokių aiškinimųsi, jokių konfliktų. Tiesą sakant, pirmame kurse buvau išsišokėlis, bet paskutinis egzaminas apramino, - vos neišlėkiau iš akademijos. Visus metus ginčydavausi, maniau, esu teisesnis už visus. Per egzaminą keturiese gavome blogiausius pažymius. „O tu į aktorinį, atvirai kalbant, įstojai todėl, kad su tokiais prastais pažymiais daugiau niekur nebūtų priėmę? Tu gal gerai pagalvok..." - iki šiol skamba frazė.
Pagalvojai?
Antrame kurse prasidėjo depresija. Tokia baisi! Po egzamino, vasarą, dar buvo visokių įvykių, išdavysčių. Pamenu, buvo septynioliktasis vyresnėlio (Leonardo draugės Ievos sūnus Norvidas - red. past.) gimtadienis. Pasikvietė apie šešiasdešimt draugų. Klausiu jo: „Ar tu jų tiek ir turi?" Kai tau septyniolika, draugų - daug. Vėliau lieka du ar trys, duok Dieve. Tačiau niekas to nepapasakos, privalai suprasti pats. Toji vasara po pirmo kurso buvo lemtinga. Ji tarsi parodė, kad draugystės sąvoka - žiauriai trapi. Auksinė taisyklė: paskolink pinigų - prarasi draugą.
Nepaskęsti padėjo kurso draugė Ineta Stasiulytė, tada mes draugavome. Nepaprastai tvirtas ramstis. Išbuvome drauge ketverius metus.
Atrodo, laimės kūdikis, „krūts" nerealiai, o kai smogia į paširdžius... Susirieti, susimąstai ir... pradedi gyventi iš naujo.
Esi gimęs po Skorpiono ženklu, o juk tokiems ypač būdinga graužti save iš vidaus. Neapsižiūrėsi, susigrauši...
Depresija egzistuoja, tai - ne šiaip jautrių žmonių išsigalvojimai. Lyg ir sakai: „Viskas tvarkoje, gyvenu gerai..." O žmonės tik liūdnai šypsosi.
Betgi laikas gydo žaizdas. Atsisuki atgal ir supranti: ne viskas buvo taip baisu, kaip atrodė...
Gal pernelyg jautriai reagavau, gal pernelyg daug tikėjausi iš žmonių, su kuriais praleidau daugybę laiko? O gal iš aukštai buvo nulemta, kad patirčiau pamokų? Tą vasarą ištvėriau ir kai ką daugiau. Tos paslaptys, kurių visiškai nenoriu išduoti, žiauriai įdomios. Taip viskas stipriai vyko, taip koncentruotai - mirsiu nepamiršiu šitų metų.
Kaip intriguoji!
Intriguoju, bet nenoriu apie tai kalbėti. Turiu angelus sargus, kurie parengė man labai įdomią gyvenimo programą. Ji primena amerikietiškus kalnelius.
Leonardai, kodėl nesusiklostė tavo ir Inetos santykiai? Pamenu, jus vadino idealia aktorių pora?
Apie tai daug kalbėta... Gyvenome drauge ketverius su puse metų, daug gerų akimirkų patyrėme. Visokių dalykų buvo... Per tuos metus vos keletą kartų netyčia ištariau, kad ją myliu, juk tai - intymu, argi ne?! Man buvo gera, bet negalėjau atsiskleisti. Inetai reikėjo daugiau, ji išėjo. Suprantu ją.
Bet juk skaudėjo?
Dar ir kaip! Tris mėnesius. Roviau tą jausmą iš savo širdies su šaknimis. Ką daryti, kai tave palieka? Nebūtų didelė toji patarimų knygą, bet vis dėlto... Turėjau kur išeiti, mama tuo metu kaip tik buvo išvažiavusi į gastroles. Štai nuo tada ir prasidėjo savarankiškas mano gyvenimas: ėmiau sportuoti, pakeičiau garderobą, uliavojau nuo ryto iki vakaro - barų liūtizmo periodas.
Kas tuo metu buvo geriausias tavo draugas?
Tais metais kaip tik skyrėsi daug draugų, tikrai prisimenu. Patikėk, nebuvo liūdna, bendražygių, bendraskausmių užteko. Kaip keista, vos tik susiradome antrąsias puses, šėlionės baigėsi.
Matai, kiek daug vyro gyvenime reiškia moteris!
O aš ir nesiginčiju! Moteris - vyro gyvenimo variklis. Variklių variklis.
Patyrei, kad aktorių šeimos nepasižymi stabilumu?
Kodėl?! Kostas Smoriginas, Algis Latėnas, Gediminas Storpirštis, Adolfas Večerskis... Ar maža pavyzdžių?
Taip užtikrintai kalbi apie kitus, o neatrodo, kad pats žadi tuoktis...
Prasideda provokacijos? Mes su Ieva daug kartų apie tai kalbėjomės, pasvajojame apie vestuves. Ne vienas svetimas vestuves esu vedęs, tačiau apie savas tik fantazuoju ir svajoju, kokios jos turėtų būti. Tiksliai žinau, kad ypatingos, kitokios. Aš juk koks esu? Jei ateinu į parduotuvę sugalvojęs nusipirkti dėžei ar lagaminui ratukus, dvi valandas galiu juos rinktis. Ne dėl kainos! Čiupinėju ir galvoju, kaip jie tiks, kaip pritvirtinsiu. Dovanas renku po tris valandas!
Kada tavo gyvenime atsirado dabartinė draugė Ieva?
Praėjus trims mėnesiams po skyrybų...
Ar kada pagalvojai, kad Ineta ir Ieva - labai panašios?
Abi blondinės. Nosys - irgi panašios... Na, gal?! Vyrai nesąmoningai ieško gyvenimo draugės, panašios į savo mamą. Ar Ieva ir mama panašios? Ne...
Ieva tau pagimdė Emiliją. Panašu, labai myli savo dukrą...
Dabar turiu daugiau laiko, Emilija neina į darželį, mudu dienas leidžiame drauge. Ji dažnai pribėga, apsikabina ir sako: „Tėti, myliu tave!" Kaip sugeba pririšti prie savęs tokiais žodžiais.
Šeima gal „pastatė" tave į vietą?
Kad aš nebuvau be vietos... Žiauriai myliu savo dukrą, myliu jos mamą Ievą. Visiškai nesigėdiju tų jausmų.
Kai pradėjote gyventi drauge, tavo namuose atsirado paauglys - Ievos sūnus Norvidas. Kaip pavyko tvarkytis, įsijausti į auklėtojo vaidmenį?
Norvidui tada buvo keturiolika. Bendravimas su juo - irgi man likimo siųstas desertas. Labai stengiausi išlaikyti draugiškus santykius - mano yra jo, išskyrus džinsus (juokiasi). Nenoriu išgirsti: „Ne tavo reikalas!", užtat elgiuosi taip, kad jis man tokių žodžių neištartų.
Ar kada esi susipešęs dėl moters?
Dėl Rafiko (dainininkas Rafailas Karpis - red. past.) tai tikrai! Mums drauge geriau nevaikščioti! Kartą, kai jį užkabino, per muštynes netekau palto. Kitą kartą Palangoje dėl jo susimušiau su gana žinomu nacistinių pažiūrų žmogumi.
Sakyk, ar tavo teisingumo jausmas buvo prabudęs per „Šok su žvaigžde!" projektą? Juk daugelis neabejojo, kad laimėsite jūs.
Tai buvo puikus, džiaugsmingas ir įdomus laikas. Džiaugiuosi, kad man pavyko likti savimi. Tik suvokiau, kad antra vieta yra labai keista. Labai keista... Jau geriau - trečia.
Esi įpratęs būti pirmas?
Pavardė įpareigoja (juokiasi). Nekaltinu savęs, jei nepasiseka, bet iš vaikystės prisimenu, kaip man buvo svarbi lyderio pozicija.
Ar tau pavyksta išsikovoti norimą vaidmenį teatre?
Net nepagalvočiau apie tai! Esu fatalistas. Tas mano, ką gaunu. Labai mėgstu mažus vaidmenis.
Nes tai - puiki galimybė sužibėti?
Mano tikslas - sužibėti. Žibėti atliekant pagrindinį vaidmenį labai sunku.
Kurdamas vaidmenį visiškai atsiduodi režisieriui ar bandai personažui suteikti savų spalvų?
Po pirmo kurso su režisieriais aš mažai ginčijuosi...
Nesiginčijai ir kai „Audroje" tau liepė tarp kojų prisikabinti dirbtinį pimpalą?
„Audros" režisieriui Etienne Glaseriui jau gerokai per septyniasdešimt. Jis puikiai atrodo, turi jauną žmoną, per repeticijas sėdi ant scenos sukryžiuotomis basomis kojomis ir spinduliuoja išmintį. Nepamenu, kad būčiau su juo ginčijęsis. Mes visi sekėme jo braižu, nebuvo nė minties nepaklusti. Iš tiesų man „Audra" - žiauriai brangi.
Daugybė aktorių tikina, kad mintis apie savo darbą palieka kartu su kostiumais drabužinėje. Sunku tuo patikėti... Argi mintys iš teatro neatseka paskui, neįsirango kartu į lovą?
Man patinka ryto mintys. Tai, apie ką pagalvoju vos prabudęs.
Sako, jas reikia užrašyti...
Yra žmonių, kurie, beje, taip ir darydavo. Nesuprasdavau. O dabar, būna, savaitę ieškau sprendimo, kankinuosi, staiga jis ateina ryte. Akimirka, vos prabudus.
Prisipažink, nejau tavęs neužknisa televizija?
Yra daug negero, ko nemėgstu, nekenčiu ir pats esu kaltas, kad nieko nedarau. Kartais pasakau, kas nepatinka, bet tai visiškai nereiškia, kad kas nors į tas mano kalbas kreipia dėmesį. Tačiau iš televizijos aš gyvenu, valgau duoną, taigi neturiu jokios teisės burbėti. Be to, joje nėra viskas taip jau blogai.
Kai žiūri į tave televizoriuje, atrodo, esi jam gimęs. Netgi tavo vardo trumpinys - Leo tinka, skamba it koks DiCaprio...
Beje, jis - puikus aktorius! Norėčiau turėti tokių darbų, kokių turi jis. Tikrai pavydžiu!
Pagalvoji, kad gimei ne toje pasaulio vietoje?
Mes visi pagalvojame! Jaunas maksimalistas kritikavau Holivudą. Dabar manau, kad tai - galinga jėga.
Kuri daug žmonių padaro nelaimingus...
Apie tai niekas negalvoja. Žmogau, tu suvoki, kad neturėsi asmeninio gyvenimo, savaitgalių, laisvų vakarų? Priprasi! Pamenu, kai pirmą kartą pasirašiau sutartį su televizija, panašios režisieriaus kalbos atrodė iš piršto laužtos.
Įpranta ir išlieka stipriausi...
Nepavargsiu kartoti: džiaugiuosi, kad gyvenu ir man labai labai įdomu.
