Kai visi deimantai išdovanoti, kai spintoje nebėra vietos kailiniams, kai ant galvos spindi Misis pasaulio 2008 karūna, ką dar mylimai moteriai gali padovanoti mylintis vyras? „Pagrindinį vaidmenį kino filme!" - tyliai šnabždamasi Lietuvoje filmuojamos muzikinės komedijos „Linksmoji našlė" užkulisiuose. „Jis statomas ne už mano vyro pinigus!" - nukerta modelis, dainininkė, titulo „Misis pasaulis" savininkė, Ukrainos 2008-ųjų moteris, šalies liaudies artistė Natalija Šmarenkova (31), geriau žinoma Kamaliyos slapyvardžiu. Ar tai tiesa, gali patvirtinti tik jos sutuoktinis, oligarchas Muchammadas Zachuras (49), mielai lankantis Vilniuje besifilmuojančią žmoną.
Mačiau, kaip šiandien visą dieną praleidote filmavimo aikštelėje. Kinas jums - šis tas nauja?
Nauja - pagrindinis vaidmuo. Jau esu filmavusis epizoduose, ne kartą rašiau filmams muziką, dainas, pati dainavau. Įsivaizduoju, kas yra kinas. Be to, juk baigusi mokslus - turiu estrados artisto diplomą.
Kiną aš dievinu. Po darbo į leistuvą mėgstu įsidėti gerą filmą, galiu žiūrėti visą vakarą, nepabosta.
Turite mėgstamą filmą?
Daug. Kai renkuosi, žiūriu, kas kūrė scenarijų, kokie aktoriai vaidina, kas režisierius. Patinka ir komedijos, ir trileriai, ir melodramos, ir dramos. Arčiausiai širdies - komedijos. Kai kurias žiūrėdama kvatoju taip, kad pilvą paskausta.
O būna, kad verkiate?
Esu sentimentali, taigi mane labai lengva pravirkdyti.
Mes su draugėmis žaidžiame žaidimą: galėtum viską padaryti, jei staiga prieitų...
Na, tokio aktoriaus, kuriam viską atiduočiau, nėra (juokiasi). Be to, mano vyras labai panašus į Holivudo aktorių. Neslėpsiu: svajoju suvaidinti viename filme su Tomu Cruise. Kai pradėjau dainuoti, mano repertuare netgi buvo daina iš juostos „Top Gun". Tiesiog buvau jį įsimylėjusi... Galvojau: „Ak, kad taip gyvenime sutikus į jį panašų vyrą."
Na, beveik taip ir atsitiko. Jūsų meilės istorija labai tiktų filmui...
Jis išeitų puikus! Beje, Bolivudo prodiuseriai jau siūlė mums kurti tokį filmą. Tik vis nėra kada...
Judu susipažinote Kijeve?
Mano vyras baigė Donecko metalurgijos universitetą. Ukrainoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, jis turi savo verslą. Prieš penkerius metus Metalurgo dienos proga buvo rengiamas koncertas. Mane pakvietė apie tai pasikalbėti. Pamenu, įėjau į restoraną, ten buvo keletas žmonių, tačiau pamačiau tik jį. Atrodė, lyg žmogus su aureole. Nieko apie jį nežinojau, bet grįžusi namo pasakiau mamai: „Sutikau nuostabų vyrą. Kokiai nors moteriai labai pasisekė!"
Jūs tuo metu turėjote draugą?
Į tą vakarienę mane pakvietė tėvų bičiulis, žmogus iš vyriausybės. Ne kartą matęs, kaip aukštuomenės vakarėliuose man įkyri visokie turtuoliai ir oligarchai, jis pasisiūlė mane pristatyti kaip savo sužadėtinę. Vėliau vyras pasakojo, kad jau tada jam patikau. Tik jis niekaip negalėjo suprasti, kaip tarp sužadėtinių gali būti tokie šalti santykiai. Ir sau prisiekė: kad ir kas atsitiktų, šita moteris turi priklausyti jam.
Tą vakarą, prisimenu, jis prisipažino, kad patinka dainininkė Sarah Brightman. Baigiantis vakarienei, draugai paprašė, kad padainuočiau ukrainiečių liaudies dainą. Dar ir dabar matau, kaip Muchammadas atsistoja, akys išsiplečia. Kai baigiau, priėjo, nusilenkė ir pasakė, kad Sarah Brightman nuo šios akimirkos neegzistuoja: „Girdėjau gyvai dainuojančias jus abi. Sarah turi tik penkiolika procentų jūsų balso!" Nesigiriu, bet tai - tikrai jo žodžiai.
Vėliau įvykiai vijo vienas kitą: mane pakvietė koncertuoti, skambučių sulaukdavau kiekvieną dieną. Kalbėdavo oficialiai: „Kaip rengiatės koncertui?" „Ar bilietus jums atvežė?" „Kaip jaučiatės?"
Nemaniau, kad jo ketinimai rimti. Todėl, kaip ir daugelį kitų, atstūmiau. Ką tik išsiskyrusi su savo draugu advokatu, patyrusi jo išdavystes, melą ir apgaules, tuo gyvenimo tarpsniu maniau, kad visi vyrai nori tik vieno. Tačiau Muchammadas buvo labai užsispyręs... Ir tas delikatus užsispyrimas man patiko.
Kai atskridau į koncertą Donecke, prie lėktuvo trapo laukė limuzinas ir didžiulė rožių puokštė. Tarp gėlių gulėjo atvirukas, turiu jį išsaugojusi: „Leiskite jus pasveikinti Donecko žemėje, tikiuosi, čia bus jauku. Nekantriai laukiu mūsų susitikimo ir jūsų koncerto." Širdies kamputyje tie žodžiai nuskambėjo tarsi meilės prisipažinimas. Vakare prie stadiono sutiko orkestras ir jis pats su baltomis rožėmis. Taip, savo jausmus rodė labai atvirai, tačiau viskas - lyg tarp eilučių. Per vakarienę po koncerto jis nuo manęs tiesiog nesitraukė. Prie stalo drauge sėdintis šventikas pajuokavo: „Pone Zachurai, atrodote įsimylėjęs." Maniau, skradžiai žemę prasmegsiu... Tą patį vakarą Muchammadas prisipažino mane mylintis, o kitą rytą aš išskridau. Po dienos jis atskrido į Kijevą, pakvietė pietų ir pasakė, kad be manęs negali gyventi. „Ar tekėsi už manęs? - paklausė. - Mačiau daug gražių moterų, bet gražesnės už tave nėra..." Mane ištiko šokas.
Na, populiariam žmogui nelengva surasti antrąją pusę. Juk visada kankina klausimas, kodėl jis su manimi - dėl to, kad myli, ar dėl mano populiarumo?
Visą laiką žinojau, kad patinku vyrams, turėjau galybę gerbėjų. Keletą kartų nudegiau, užtat supratau: jei vaikinas iš prastuomenės, gali būti, kad jam rūpės mano populiarumas. Bet jei turtingas, aukštą padėtį visuomenėje užimantis žmogus, ko jam dar?
Mane daugelis norėjo uždaryti į narvelį. Kadaise mano vestuvės neįvyko, nes likus trims dienoms iki jų jaunikis pareiškė: „O kam tau dainuoti? Juk viską turi!" Palikau jį pasakiusi, kad trijų kambarių mano butas yra brangesnis už jo rūmus. Nebuvo lengva, teko naktį susikrauti daiktus ir bėgti. Trūko tik į smilkinį įremto ginklo: „Jei išeisi, nemanyk, kad gyvensi..."
Nelengva surasti žmogų, kuris susitaikytų su tuo, kad esu dainininkė, aktorė, modelis. Juk visi vyrai - savininkai. Kuo jie mažiau pasitiki savimi, tuo yra pavydesni. Po ypač skausmingų skyrybų su pastaruoju draugu ir jo išdavystės sau pasakiau: daugiau arti neprisileisiu jokio vyro. Jei nuspręsiu turėti kūdikį, užsiauginsiu jį viena. Bet štai, praėjo trys mėnesiai ir Dievas man parodė, kad pasaulyje būna visiškai kitokių vyrų.
Na, tikrai, neatrodo, kad Muchammadas būtų jus uždaręs į auksinį narvelį...
Pirmiausia jis manęs paklausė: „Pasakyk, ar aš tau nors truputį patinku?" Negalėjau jam atsakyti, kad įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Tada davė laiko pagalvoti, o pats dviem savaitėms išskrido į Londoną. Po savaitės neištvėrė, atskrido ir mano tėvams pranešė, kad išsiveža mane.
O tada įvyko vestuvės...
Po dviejų mėnesių susituokėme.
Jūsų vyras - musulmonas. Nejau kitas tikėjimas, kiti papročiai jums nekėlė abejonių, ar šeimos gyvenimas susiklostys sėkmingai?
Daug apie tai galvojau. Teko ir mamą perkalbėti, nes ji sakė: „Tik jokiais būdais nekeisk religijos!" Bet kaip galiu tekėti už mylimo žmogaus to nepadariusi? Jei būtume susituokę pagal mūsų įstatymus, jo šeimai tai nieko nereikštų. O aš norėjau būti jo žmona. Dievas juk yra vienas, tik mes skirtingai jį įsivaizduojame. Legendos nieko nereiškia, dėl jų aš nenorėjau prarasti meilės. Be to, esu moteris, užtat turiu nusileisti.
Bet juk girdime visokių istorijų: atvažiuoja mergina į vyro namus, o ten - dar dvi žmonos...
Ne, taip nėra (juokiasi). Aišku, aš nerimavau, jaudinausi ir netgi bijojau, kai vykome į Pakistaną susipažinti su vyro šeima. Naktimis keldavausi ir tikrindavau, ar tebėra mano pasas. Vėliau su vyru iš to labai juokėmės.
Vestuvės buvo prabangios?
Labai kuklios. Man - pirmosios. Žinoma, norėjau baltos suknelės ir didelio pokylio, tačiau nusprendėme kitaip. Muchammadas kartą jau buvo vedęs, beje, taip pat ukrainietę. Aštuoneri metai prieš mums susipažįstant jo santuoka žlugo. Liko du vaikai, pats juos augino. Jie - paaugliai, berniukas - ypač jautrus. Iš pradžių nuo vaikų slėpėme savo sutuoktuves, dabar, kai paaugo, nusprendėme, kad kitais metais jos įvyks. Didžiulis pokylis, kuriame linksminsis ir Ukraina, ir Rusija.
Gal kita viso to nebūtų ištvėrusi, bet aš kentėjau, bandžiau savo vyrą suprasti. Juo labiau kad turėjome žiaurų pavyzdį: vienų pažįstamų berniukas pasikorė, kai jo tėtis vedė kitą moterį.
Ką vestuvių proga gavote dovanų?
Jis mane nuolatos jomis lepina! Tąsyk - briliantais puoštą apyrankę, auskarus ir vėrinį.
Ar esama ko nors, kam jaučiate silpnybę?
Jaučiu silpnybę arkliams. Vieną tiesiog įsimylėjau. Jis vardu Indigo, dabar - jau Ukrainos čempionas. Kai abu jį pamatėme arklidėse, negalėjome nuleisti akių, bet mums pasakė, kad neparduodamas. Vis dėlto po kurio laiko jį turėjau. Labai brangus žirgas, kainuoja kaip aukštos klasės automobilis.
Jūsų vyro žodyne, matyt, nėra žodžių „neįmanoma nupirkti"?
Jis visada sako, kad neįmanoma nupirkti jausmų ir sveikatos. Visa kita - galima.
Prieš trejus metus vyras man padovanojo didžiulę, baltutėlę kaip sniegas jachtą. Dabar turime dvi. Antrąją, didesnę, padovanojo prieš metus.
Kur jūs Kijeve gyvenate?
Miesto centre, tačiau rengiamės keltis į prestižinį rajoną už miesto. Ten - savas paplūdimys, pušynas.
Gyventi su oligarchu tikriausiai nelengva. Juk visi kalba: karjera nupirkta, titulai nupirkti...
Vienu metu tos kalbos mane žeidė, tačiau dabar stengiuosi į jas nekreipti dėmesio. Be abejo, skaudu, juk žinai, kiek iš tiesų vargo įdėta, kokia tikroji tavo karjeros kaina.
Ištekėjau jau ne mergaitė - buvo dvidešimt šešeri. Liaudies artistės vardas, pergalės dainų konkursuose - argi tai ne pasiekimai? Muchammadas, žinoma, man padėjo. Kuris vyras nepadėtų savo žmonai? Juk visi artistai ieško rėmėjų. Tiesa yra ta, kad su jais miegoti aš nenorėjau, turtingų tėvų irgi nebuvo... Pramogų verslas žiaurus - arba laimi loteriją, arba padeda tėvai, turtingas meilužis, vyras. Maniškis mane pastūmė - galėjau sau leisti filmuoti brangesnius vaizdo klipus. Televizija tokių visada nori, jie sukasi, vadinasi, didėja ir tavo populiarumas.
Kieno idėja buvo pamėginti laimę grožio konkursuose?
Mano! 20004-aisiais tapau Misis Ukraina. Jau tada galėjau dalyvauti pasauliniame konkurse, tačiau nebuvau psichologiškai pasirengusi. Norėjau nuvažiuoti ir laimėti, o ne tiesiog nuvažiuoti.
Kai atvykote, pamatėte konkurentes, ar nepamanėte, kad neturite jokių galimybių laimėti?
Visos buvo tokios gražios! Nusiminiau. O tada vyras kad supyko: „Ar atvažiavai manęs apjuodinti?! Nė nemanyk grįžti be karūnos." Štai taip rimtai jis mane nuteikinėjo, o kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą sakė, kad gražesnės už mane tarp konkurso dalyvių nėra.
Konkurso „Misis pasaulis" finale dalyvavo trisdešimt viena moteris. Kuo labiau artėjo finalas, tuo labiau pasitikėjau savimi. Į Kaliningradą nusivežiau savo talismaną - Georgijaus Nugalėtojo ikoną, kurią yra pašventinęs visos Rusijos patriarchas. Pskovo-Pečioros vienuolyne buvo pašventinti mano konkurso suknelės, bateliai ir aksesuarai.
Tikėjausi patekti į penketuką. Kai likome ant scenos dviese, apmiriau. Dabar sunku apsakyti jausmus, kurie užplūdo paskelbus, kad karūną laimėjau aš.
Kur laikote karalienės karūną dabar?
Banke, seife. Turiu dvi karūnas. Viena, papuošta „Swarovski" krištolu, yra mano namuose.
Jūs ir be titulo dalyvaujate labdaros renginiuose, ypač remiate sergančius vaikus. Ar Misis pasaulio karūna jus dar kuo įpareigoja?
Privalau dalyvauti visuose grožio konkursuose, labdaros renginiuose. Turiu įsipareigojimų „Misis pasaulis" organizatoriams. Be jų žinios negaliu žengti nė žingsnio.
Ar reikėjo jų atsiklausti, kai pakvietė filmuotis „Linksmojoje našlėje"?
Nereikėjo. Turiu atsiklausti, jei kviečia filmuotis reklamai.
Vyras tikriausiai buvo be galo laimingas, kai laimėjote karūną, ir apipylė jus dovanomis...
Už karūną gavau butą Maskvoje.
Dalyvaujate organizacijos, kuri kovoja už gyvūnų teises, veikloje, vadinasi, kailinių jis jums nedovanoja...
Dovanoja. Ir vienus gavau, ir kitus... Mėginu užsimerkti, juk žinau, kad kailiniams gyvūnai auginami specialiai. Aš esu prieš medžioklę, prieš tai, kad šaudomi ypač retų rūšių gyvūnai. Juk laisvėje jie gyvena beveik kaip mes, žmonės, augina vaikus...
Jūs pati kol kas savų vaikų neturite? Karjera svarbiau?
Anksčiau karjera man buvo svarbiausia, dabar ji tikrai ne svarbesnė už vaikus. Jei atvirai, turiu bėdų dėl sveikatos.
Reikia tikėtis, šventasis Georgijus jums ir čia padės?
Dieve duok...
