„Labas, aš - Shorena, - maloniai šypsodamasi prisistato „Muzikos akademijos" mokinė Shorena Janiashvili (20) ir patikina, kad tai - tikras jos vardas. - Gruzinų kalba jis jokios ypatingos reikšmės neturi, tik atsiradęs iš Borenos. Vienas rašytojas istorinį kūrinį perrašė savaip ir populiarų vardą pakeitė į Shorenos. Tėvai mane taip ir pavadino."
Ji gimė ir augo Tbilisyje. Tėtis - gruzinas, mama - Gruzijoje gimusi ukrainietė. „Mama buvo stiuardesė, tėtis - lakūnas, taip jiedu ir susipažino. Aišku, kai susituokė ir gimėme mes su seserimi, mama tapo namų šeimininke, o tėtis liko lakūnu", - šeimos istoriją pasakoja Shorena. Metais vyresnė jos sesuo studijuoja Londone ir dirba buhaltere. Shorena mokosi Gruzijos universitete ir darbuojasi viename televizijos kanale. Gana netikėtas jo vadovų ir prodiuserių pasiūlymas vykti dirbti į Lietuvą merginos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Ji - iš Lietuvos transliuojamo pramoginio žaidimo vedėja, tiesioginiame eteryje bendraujanti su žiūrovais, raginanti siųsti SMS žinutes. Daugiau apie savo darbą Shorena pasakoti nelinkusi. Rugpjūčio pradžioje Gruzijoje kilus karui, laidos filmavimai nutrūko, o prieš kelias dienas vėl buvo atnaujinti: „Tikiuosi, kad darbas man nelabai trukdys dainuoti per LNK, nes su keliomis kartu atvažiavusiomis kolegėmis galiu keistis, susitarti, kada kuriai patogesnis laikas."
Džiunglių išbandyta
Žavios merginos kelias į televiziją buvo klotas per Malaizijos džiungles. Prieš dvejus metus projektas „Robinzonai", Gruzijoje ir Rusijoje rodytas kiek kitokiu pavadinimu - „Paskutinis herojus", buvo itin populiarus. „Mano giminaitis yra sportiškas vaikinas ir seniai svajojo dalyvauti panašiame žaidime. Jis kruopščiai pildė anketą, rašė biografiją, pasiūlė ir man pabandyti. Nieko per daug nesitikėjau ir, daug negalvojusi nei ką, nei kaip rašyti, brūkštelėjau tarsi gyvenimo aprašymą: gimiau ten ir ten, baigiau tokią ir tokią mokyklą... Dar įdėjau keletą gražesnių, man patinkančių nuotraukų. Tačiau paskambino ne mano giminaičiui, o man, - prisimena Shorena. - Perėjau dar penkias atrankas ir iš aštuoniolikos tūkstančių norinčiųjų patekau tarp septyniolikos laimingųjų. Kai sužinojau, kad esu priimta, atsirado azartas, noras išbandyti save, pažiūrėti, ką galiu įveikti."
Tada vos aštuoniolikos Shorena pasiekė nelengvo žaidimo finalą, bet po balsavimo prieš pat lemiamas kovas iškrito. „Beveik visą mėnesį praleidau džiunglėse, o likus vos kelioms dienoms iki finalo iškritau. Merginos manęs nemėgo, vis norėdavo išbalsuoti... - kelerių metų senumo įvykius mena Shorena. - Aišku, apmaudu. Galiu tik didžiuotis, kad nebuvo nė vieno konkurso, užduoties, kurios nebūčiau įveikusi. Netgi kai reikėjo valgyti gyvas kirmėles, varles, tarakonus, pasakiau sau: „Negalvok, kad šlykštu, įsivaizduok, jog tai - šokolado gabalėliai." Paskui peržiūrėdama įrašus pati stebėjausi, kaip lėkštėje pamačiusi gyvų kirmėlių įstengiau apsidžiaugti: „Oi, skanumėlis..." Shorena neslepia po tokių išbandymų supratusi, kad nors yra mažutė, smulki, psichologiškai jaučiasi labai stipri: „Galiu nusiteikti bet kokiai situacijai. Jeigu labai reikia, per save perlipsiu, bet padarysiu. Aš ne tik išgyvenau nepamirštamą mėnesį, bet ir įgijau daug patirties. Nežinau, koks žmogus turėtų pasitaikyti, kad neatpažinčiau, koks yra iš tiesų. Ir kas galėtų įvykti, kad nesugebėčiau išgyventi. Ten mačiau ir patyriau visko."
Dvidešimt keturios valandos per parą - labai daug
Po džiunglių išbandymų Shorena iškart pajuto populiarumo galią. Į televizijos vedėjų atranką mergina jau ėjo beveik užtikrinta sėkme. Jai iš tiesų pasiūlė darbą eteryje. „Nebijau kamerų, mėgstu kalbėti, pasakoti. Įsivaizdavau save televizijos vedėja, net aktore, bet kartu norėjau būti savarankiška, materialiai nepriklausoma, todėl pasirinkau tokią profesiją, kuri padėtų to siekti. Kad ir kaip keistai atrodytų, aš studijuoju teisę", - pasakoja tvirtu balsu.
Lietuvoje Shorena - beveik trys mėnesiai. Planavusi pabūti vos kelis, dabar mergina turi visų metų sutartį su televizijos kanalu, kuriame dirba. „Suprantu, kad šiuo metu man naudingiau būti čia nei Tbilisyje. Dėl savęs, dėl karjeros Lietuvoje galiu padaryti daugiau nei Gruzijoje, - svarsto mergina. - Aišku, namai traukia. Va, neseniai vos dviem dienoms pavyko nuskristi į Tbilisį. Ilgiau neišleido. Reikėjo skubiai pasimatyti su tėvais, susitvarkyti studijas universitete. Susariau, kad mokysiuosi individualiai, tėvai atsiųs knygų, konspektų, o aš vyksiu tik laikyti egzaminų. Suprantu, kad dabar taip geriau, todėl neleidžiu emocijoms savęs valdyti. Reikia - ir darau."
Spėju, tėtis, kaip tikras gruzinas, yra griežtas. Ar jis nemano, kad dukrai būtų naudingiau ištekėti už kokio turtingo tautiečio, namie auginti vaikus ir rūpintis šeima?
Ne, jis išvis neįsivaizduoja, jog kada nors ištekėsiu. Nuolat mus su seserimi mokė, kad visko privalome siekti pačios, kad neturime būti nuo ko nors priklausomos. Taip, tėtis labai griežtas, kaip sakoma, tikras azijietis vyras (šypsosi). Todėl į namus privalėdavau grįžti iki dvyliktos valandos nakties, man nebuvo leidžiama draugauti su vaikinais. Aišku, aš draugavau, bet tikrai ne viešai. Įsitikinęs, kad vienas ar kitas projektas, dėmesys galėtų būti naudingas, jis, mano nuostabai, neprieštarauja. Va, išleido į džiungles Malaizijoje, dabar - į Lietuvą.
Ne kartą girdėjau prisipažinimą, kad Lietuvoje tau gera, ramu, jauku. Bet temperamentingam kalnų kraštų gyventojui ramumas greitai gali virsti nuoboduliu...
Čia aš tikrai nenuobodžiauju. Man smagu, kad gatvėse ramybė, niekas nepriekabiauja. Karui pasibaigus, ir Tbilisyje pasidarė ramiau. Dabar, trumpam parvažiavusi namo, pamačiau tikrai ne tokius veidus, kokius regėjau išvažiuodama liepos pabaigoje. Karas keičia žmones.
Kaip jautiesi patekusi į vieną Lietuvos televizijos kanalą ir tapusi dainininke?
Net susapnuoti to negalėjau. Jeigu gimtajame krašte būčiau dainavusi, gal būtų buvę lengviau paaiškinti tokį karjeros posūkį. Dabar pati neatsistebiu. Vykau čia suprasdama, kad dirbsiu Gruzijai ir su Lietuva turėsiu nedaug bendra. Taigi tokių dalykų net negalėjau suplanuoti. Prisipažinsiu, žiūrėdama į save ir kitus scenoje, žaviuosi stilistų profesionalumu. Bet klausydamasi, kaip dainuoju, suprantu, kad daug ką darau ne taip. Turint galvoje, kad darau tai tik mėnesį, kad dar mokausi pajusti dainą ir perduoti kitiems, rezultatas - visai normalus. Esu šokusi gruzinų liaudies šokius, groju gitara, bet dainuoti nesimokiau, nes pas mus šoka ir dainuoja visi. „Muzikos akademijos" rengėjai mane pastebėjo mitinge. Kai Gruzijoje kilo karas, grupelė žmonių Vilniuje susirinko palaikyti mano tėvynės. Atėjau ir aš. Baigiantis mitingui sugiedojome Gruzijos himną. Žurnalistai paprašė mano telefono numerio ir vėliau pakvietė į LNK. Dainuoti aš jau seniai norėjau, bet vis pagalvodavau, kad pavėlavau, reikėjo pradėti dar vaikystėje. O dabar matau: jeigu su tavimi daug dirba profesionalai, niekada nebūna per vėlu.
Svarstai galimybę likti Lietuvoje?
Nemėgstu kurti planų, juo labiau - tolimos ateities. Kol kas galvoju apie tai, kad gali taip nutikti, jog čia liksiu ilgiau nei metams. Kaip susiklostys, taip ir gyvensiu.
Kokią karjerą rinktumeisi: populiarios TV laidų vedėjos Gruzijoje ar garsios dainininkės Lietuvoje?
Vienas kitam netrukdo. Galėčiau skraidyti pirmyn atgal. Jeigu norėsiu, viską spėsiu. Dvidešimt keturios valandos per parą - labai daug.
Vyrai visame pasaulyje vienodi
Lietuvoje jau pasigirdo gandų, kad tu - žinomo Gruzijos dainininko Vachtango Kikabidzės anūkė. Ar tai tiesa?
Ne, aš nesu jo anūkė, bet draugauju su Kikabidzės anūku. Jis labai geras mano giminaičio draugas, mes dažnai bendraujame.
Kaip įsikūrei Vilniuje? Kaip leidi laisvalaikį?
Kartą trečiadienį, kaip buvau įpratusi Gruzijoje, nusprendžiau pasilinksminti klube. Žiūriu, gatvės - tuščios, kavinės uždarytos. Man aiškina: „Darbo diena", o aš nesuprantu: „Na ir kas, kad darbo diena? Argi negalima iš darbo eiti į klubą, o ryte iš jo - tiesiai į darbą?" Paskui įpratau, kad Lietuvoje galima linksmintis nebent ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. Jau buvau operoje. Man labai patinka teatras, Tbilisyje dažnai lankydavausi spektakliuose. Sužinojau, kad Vilniuje yra Rusų dramos teatras, ir dar šią savaitę ketinu ten nueiti.
Sunku gyventi svečioje šalyje nemokant jos kalbos?
Aišku, sunku. Jaučiuosi nesmagiai, kad dėl manęs kitiems reikia laužyti liežuvį, šnekėti rusiškai. Sunku ir dėl to, kad lietuvių kalba, kaip ir rusų, labai skiriasi nuo gruzinų. Joje daug minkštųjų raidžių, o manojoje jų apskritai nėra: balsės ir priebalsės tariamos tik kietai. Bet jau suprantu savo atliekamų dainų žodžius. Jeigu tiesiog išmokčiau atmintinai, nežinočiau apie ką dainuoju. Kitą mėnesį žadu eiti į lietuvių kalbos kursus, nes nusibodo visų prašinėti, kad išverstų kiekvieną žodį. Esu įsitikinusi: nors ir kiek čia gyvensiu, kalbą šalies, kurioje gyvenu, turiu bent jau suprasti.
Prieš atvažiuodama ką nors apie Lietuvą žinojai?
Ne. Žinojau tik kad yra Lietuva, Latvija... Man net atrodė, kad tai - viena šalis, kurios pavadiniams rašomas su brūkšneliu. Išgirdusi, kad esu siunčiama į Lietuvą, irgi per daug nesukau galvos: nuvažiuosiu - pamatysiu. Gerai, kad atvykau neturėdama jokių stereotipų ir nuostatų.
Ko dabar labiausiai ilgiesi?
Aišku, draugų, tėvų, susitikimų ir linksmybių... Ilgiuosi TO gyvenimo. Ir dar - savo maisto. Namie mama ruošdavo nacionalinius patiekalus. O čia nėra nieko, ką valgiau dvidešimt metų. Gelbsti tik koldūnai, makaronai.
O ką nauja ir malonaus radai Lietuvoje?
Troleibusus (juokiasi). Kai juos pamačiau, norėjau šaukti: „Eureka!" Tbilisyje yra autobusų, maršrutinių autobusiukų, o troleibusų nėra. Nežinojau, kad taip smagu ateiti į stotelę, pažiūrėti į laikrodį, paskui - tvarkaraštį ant stulpo ir laukti atvažiuojančio troleibuso. Tada į jį įlipti, išmušti biliete skylutes... Iš pradžių buvo juokinga, o dabar įpratau.
O kaip tau patinka karšti lietuvių vaikinai?
(Juokiasi.) Dar nenusprendžiau, karšti jie ar šalti. Turbūt vyrai visame pasaulyje vienodi. Skirtumas tik tas, kad čia daugiau šviesių, o mūsų šalyje - tamsių vaikinų. Aišku, labiausiai skiriasi temperamentas. Pramogaudama klube stengiuosi daug bendrauti, nes man įdomu sužinoti, ką apie tą ar kitą dalyką mano vienas, antras, trečias lietuvis. Tiesiog smalsu. Bet kol kas apie kokį nors žmogų tikrai negalvoju.
Kartais vietoj lietuvio įsivaizduoju gruziną, žinau, ką jis vienoje ar kitoje situacijoje darytų. Kalbant apie dėmesį - jeigu gruzinui mergina patinka, jis padarys viską. Nežinau, kaip būtų paskui, bet merginimo laikotarpiu labai stengtųsi. O lietuvis susikaustęs, santūrus. Jeigu Gruzijoje nueini į klubą su vaikinu, kuris pakvietė, gali būti tikra, kad tavimi bus pasirūpinta. Čia rūpesčio, globos ir dėmesio nedaug sulauksi... Kita vertus, tai normalu, juk dviejose skirtingų tradicijų šalyse žmonės negali būti vienodi.
Be to, Lietuvoje daug ką vengiu daryti ar sakyti: bijau, kad nesupras. Laukiu reakcijos, klausausi, kas ką kalba, ir dažnai savo nuomonės neišsakau. Stengiuosi sau įprastų dalykų nereikalauti iš kitų žmonių, nes žinau, kad jie augo visai kitokioje aplinkoje nei aš.
Gruzijoje turi draugą?
(Tik šypsosi ir tyli.) Nenoriu apie tai kalbėti. Atsakyti tiesiog „taip" arba „ne" - negaliu, o kad suprastumėte, ką turiu galvoje, reikėtų labai daug pasakoti. To daryti irgi nenoriu. Dar Gruzijoje išmokau nekalbėti apie asmeninį gyvenimą.
Bet ar namie tavęs kas nors laukia?
Kas nors? Tėvai, draugai. Laukia tie, kuriuos aš myliu ir kurie myli mane. Visa Gruzija manęs laukia!
