Nusibodo lietuviški portalai, nes kraštiečiams jau buvo neįdomu rašyti išvykusioms į užsienį. Kartą netyčia braidant po internetą, papuoliau į užsieniečių svetainę. Užpildžiau anketą. Drąsiai įsikėliau nuotraukas ir laukiau laiškų. Tą patį vakarą gavau pirmuosius laiškus. Mane kalbino visai man nesuprantama kalba. Įsijungiau „Google“ vertėją.
Verčiausi į lietuvių kalbą ir atsakinėjau jų kalba. Tai buvo labai sunku. Pradėjau rašyti anglų kalba. Pirmasis parašęs vyras buvo gerokai vyresnis už mane. O pati aš jau perkopusi penktąją dešimtį, bet jaučiausi jaunatviška. Netikėjau internetiniais romanais. Mačiau tik jo pagrindinę nuotrauką. Net nežiūrėjau papildomų nuotraukų. Į klausimus atsakinėjau žaismingai. Nieko rimto negalvojau. Jau pirmuose laiškuose jis mane kvietė pas save į svečius.
Parašiau, kad tai trijų valandų kelias ir negalvoju važiuoti, bet jis atkakliai kvietė. Mintyse galvojau, ką aš galėčiau veikti su devyniais metais vyresniu vyru ir dar nemokėdama jo kalbos? Pradėjau aiškinti, kad man brangi kelionė, bet jis prižadėjo apmokėti kelionę ir rašė, kad labai laukia manęs vieną vasaros savaitgalį.
Tik išlipus iš traukinio, prie manęs priėjo aukštokas, jaunatviškas, pagyvenęs vyras ir prisistatė vardu. Tai buvo jis. Stovėjau ir negalėjau ištarti nė žodžio.
Net šiandien negalėčiau pasakyti, kodėl sutikau su juo susitikti. Gal tai, kad iš jo titulinės nuotraukos taip gražiai žiūrėjo į mane jo šviesiai mėlynos akys? Vieną šiltą vasaros savaitgalį bildėjau traukiniu į jo gražų, didelį miestą prie jūros. Kaip ir rašė, jis pasitiko mane geležinkelio stotyje. Tik išlipus iš traukinio, prie manęs priėjo aukštokas, jaunatviškas, pagyvenęs vyras ir prisistatė vardu. Tai buvo jis. Stovėjau ir negalėjau ištarti nė žodžio.
Tik paspaudžiau ištiestą ranką ir kiek atsitokėjusi pasisveikinau. Nebuvo man jis panašus į titulinę nuotrauką, iš kurios žiūrėjo senukas šviesiai mėlynomis akimis. Tai buvo jaunatviškas, tvirtai sudėtas vyras. Še tau, pagalvojau aš. Jis šypsojosi ir žiūrėjo į mane savo mėlynomis akimis. Sutrikau. Iš pirmo žvilgsnio pajutau jam simpatiją. Ką ten simpatiją! Kai susitikdavo mūsų žvilgsniai, tai jaučiau daug daugiau.
Pas jį važiavome jo automobiliu. Vairavo jis. Nepajutau, kaip mūsų rankos susitiko ant bėgių perjungėjo. Jis švelniai laikė manąją savo delne. Mano kūnu bėginėjo jauduliukas. Nuo tada aš dažnai važiuodavau pas jį, o internetinis draugas lankė mane. Kol vieną kartą jo laiškų neberadau internete.
Nutariau parašyti jam telefoninę žinutę. Mėlynakis parašė, kad nebeturi laiko man rašyti, nes tai buvo tik vasaros romanas. Buvo labai liūdna... „Keista, – pagalvojau, – kad ir senyvo amžiaus žmonės gali turėti vasaros romaną“.
Vienišė
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
