Viskas sekėsi puikiai, žinoma, nekalbant apie mano laužytą anglų kalbą, tačiau baisu nebuvo, visi supratingi, visi draugiški ir palaikantys dirbo su manimi. Geriausia, ką patyriau tame restorane, kad sutikau britą, tokio pat amžiaus kaip aš, vaikinuką, kuris iš pradžių visiškai manęs nedomino. Buvome kolegos, juk net negali pagalvot apie kažkokias simpatijas ar „koks gražus“, kai nori parodyti save iš gerosios pusės savo bosams.
Viskas prasidėjo, kai optimistas britas vis ateidavo arčiau ir ką nors papasakodavo man apie klientus, ar apie save. Tai buvo nekalti pasikalbėjimai ir netgi jei būdavau susirūpinusi, jis sugebėdavo nuolat pralinksminti mane: tai dainuodavo, tai kutendavo ar vis kitaip kreipdavo dėmesį nuo problemos į jį.
Prisiminus viską, rodos, iš tiesų jis visą laiką buvo šalia, o būdavo dienų, kad jo visiškai nematydavau savo akiratyje, jei smarkiai dirbdavau. Tačiau viskas tuo neužsibaigė, vieną vakarą, boso sūnus (dirbantis nuolatos barmenu) ir simpatija britas pasikvietė mane po darbo nueiti į jaunimo mėgstamą barą ant jūros kranto, kurioje grojama rastamaniška muzika, gali sėdėti sau ant sofutės ir mėgautis jūros ošimu spalvingame apšvietime.
Nuolat troškau, kad jis bent apkabintų mane per pečius, bet jis tik žiūrėjo giliomis akimis į mane, bandė pasakoti kažką, rodyti, o man viskas slydo pro ausis.
Prieš tai, žinoma, po darbo sušilusi pasisakiau, kad einu persirengti, juk reikėjo susitvarkyti. Man išėjusi iš patalpos, vaikinai ir bendradarbė neteko žado. Buvo malonu, jog kažkam atrodau gražiai po dešimties valandų bėgiojimo 40 laipsnių temperatūroje. Vaikinai pasiėmė mane į bariuką. Viskas buvo nuostabu, britas paprašė užsisakyti jo mėgstamo kokteilio ir užtikrino, kad man tikrai patiks. Aš sutikau ir buvo kiek nejauku, nes tokio žvilgsnio, kuriuo jis žiūrėjo į mane lyg į stebuklą, niekad nebuvau mačiusi ir jautusi.
Užsisakę kokteilius patraukėme atsisėsti ant sofučių, kur taip pat sėdėjo nemažai draugų. Visi sutiko šiltai, pasisakė vardus, apkabino ir dukart pabučiavo į skruostus (toks jų tradicinis pasisveikinimas). Britas, sėdėjęs kitoje pusėje, nusprendė prisėsti prie manęs. Buvo kažkas ypatingo, kažkokia chemija tarp mūsų, vis norinti priartėti, bet nedrįstanti.
Nuolat troškau, kad jis bent apkabintų mane per pečius, bet jis tik žiūrėjo giliomis akimis į mane, bandė pasakoti kažką, rodyti, o man viskas slydo pro ausis. Jaučiausi nuostabiai.
Taip sėdėjome galbūt apie valandą, tuomet baras užsidarė, o boso sūnus kažkur dingo. Britas paklausė, ką norėčiau dar veikti, kur keliauti, nes laiko turime. Atsakiau, jog nesvarbu, tinka bet kur. Taigi jis nusivežė mane prie jūros. Nusprendėme pasivaikščioti basomis paplūdimiu, o po to prisėsti ant gultų, kurių čia buvo daug. Tą naktį buvo žvaigždžių lietus. Mes tylėjome ir kalbėjome, ir vėl tylėjome. Jis paleido mano mėgstamiausią dainą. Pasakiau, kad pasiilgsiu jo, kai teks išvažiuoti, nes jis padarė šią naktį tobulą, kokios nebuvau turėjusi niekad.
Jis paklausė, ar galėtų mane apkabinti ir aš leidau. Po to viskas buvo lyg sapne ir lėkė akimirkos greitumu. Apkabinimas buvo nežemiškas, vėliau bučinys... ir ne vienas, ne du... jų buvo tiek daug... Jo delnai ir pirštai susipynė manuosiuose.
Tačiau laikas lėkte lėkė. Mums teko vykti namo, kadangi dar tą pačią dieną turėjome vėl dirbti. Namo grįžau kaip ant sparnų, tačiau pasižadėjome niekam to nepasakoti, kad nekiltų problemų darbe. Na, o darbe viskas buvo dar keisčiau, mes beveik nekalbėjome, jis man šypsojosi, aš bandžiau tiesiog prasmukti, nes nuolat kurioje nors vietoje susitikdavome, susiliesdavome. Buvo nejauku, bet malonu. Po tos nakties daugiau nebebuvome kartu, maniau, kad ir nebebūsime. Draskė širdį ta mintis. Tačiau paskutinę naktį prieš išskrendant į Lietuvą mes vėl susitikome.
Ne taip romantiškai kaip pirmą kartą, bet svarbiausia – kartu. Mes pasikalbėjome, jis man parodė naktinį miestą iš aukštai, pabučiavo ir apkabino, rodos, visą amžinybę. Bet supratome vieną, kad susitiksime tik tuo atveju, jei gyvenimas vėl suves, nes situacija tokia, kad abu esame iš skirtingų šalių, mokomės skirtingose vietose ir susitikinėti dažnai yra neįmanomas dalykas. Atsisveikinome. Paskutinį kartą patyriau tą virpulį savyje, tuos drugelius ir nenumaldomą širdies skausmą, kad daugiau galiu jo nebeišvysti savo gyvenime. Tačiau kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, gal būt mes dar susitiksime kitoje vietoje ir kitu laiku. O tada aš jo nebepaleisiu.
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
