Po visos nakties autobuse sulaukėme paskutinių dviejų valandų kankinimosi iki Stambulo stoties. Suskambo mano telefonas, atsiliepusi supratau, kad tai tas vaikinas, kurį surado mano azijietės draugės mokinys tam, kad mus apgyvendintų. Pokalbio metu jutau saldų nerimą, jo žodžiai privertė mane sutrikti, apėmė keistas jaudulys, tačiau, ačiū Dievui, mums pavyko susitarti, kur susitinkame...
Baigusi pokalbį buvau nustelbta merginų žvilgsnio, juokaudamos draugės klausė: „Kris, kas tau nutiko? Paraudai...“
Taip! Aš iš tiesų labai susigėdau... Dar keli posūkiai ir mes jau Taksimo aikštėje. Kuprinės rankose, akys sutelktos į Rytų pastatus, na, ir kur gi jis? – pamaniau...
Staiga iš už nugaros išgirdau savo vardą: „Kristina“.
O ne! Pamaniau, pamačiusi jį. Ar aš tikrai jį iškarto įsimylėjau, nežinau iki šiol. Turkiškai pasisveikinome į kairį ir dešinį skruostą, susipažinome su kitu jo draugu ir automobiliu keliavome į Vilą prie jūros. Kirtome Aziją ir Europą, apėmė jautri Rytų ir Vakarų nostalgija.
Aš likau. Likau daugiau nei penkioms minutėms, likau drauge su Juo 394 dienas.
Miestas, kuriame šviesios moterys garbinamos kitaip, miestas kuriame susikerta skirtingi pasaulio skoniai. Uostai, laivai ir jūros...
Mes jau namuose. Įsikūrusios nusprendėme apsidairyt aplink ir pasilinksminti klube. Negalėjau nustoti stebėti Jį. Vaikščiodami po istorinius objektus šliejomės vienas prie kito, arčiau ir arčiau. Nebuvo nė minutės, kad sustotume bendrauti ar žvelgti į vienas kitą. Atėjus vakarui nurūkome pasilinksminti. Lašelis vengriško viskio ir juoko nuteikė atsiduoti rytietiškam šokiui Jo glėbyje.
Sukomės ratu, laikėmės už rankų, ragavome svaiginančią meilės simpatiją. Mes jau automobilyje , kelionėje į namus. Jis elegantiškai pabučiavo mano delną. Jaučiau, kaip įsižiebė kibirkštys. Lėtai ėjome namų link, kalbėdamiesi tarsi nieko nebūtų aplinkui, ėjome į savo laikinus namus, į laikiną svajonę. Galvojau, kad jis yra kitoks, tai vaikinas kurio didelį pasaulį apglėbė mano neaiškūs jausmai.
Jaučiau bėgančias valandas, kurios atvedė prie išvados, kad tai žmogus užpildęs mano trūkstamą pusę. Naktis buvo šilta. Žvaigždės... Terasa... Nedrąsus atstumas vertė jaustis arti. Troškau jo bučinio, mano akys jį kvietė, kūnas sustingo, nepakėlusi jausmų, palikau terasą.
Jis atsekė paskui mane į kambarį, žvelgėme vienas į kitą, kol mano žodžiai: „gali pasilikti penkioms minutėms“, įprasimo viską, kas įvyko toliau. Tūkstančius minučių jis buvo mano pasirinkimas, mano laikas, mano viskas. Tą naktį jis mane mylėjo. Atėjus rytui, turėjau krautis daiktus namo. Tačiau Jis pasakė: „Pasilik...“
Aš likau. Likau daugiau nei penkioms minutėms, likau drauge su Juo 394 dienas.
Neseniai mylimasis prasitarė, kad man dirbant savanore, jis apie mane sužinojo iš mano mokinių ir suorganizavo mano atvykimą į Stambulą. Jis pats prisitraukė laimę, todėl mudu vis dar tapome savo pasaulį meilės spalvomis.
Daugiau konkurso „Mano vasaros romanas“ istorijų rasite paspaudę čia!
