Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pirštinės: šiltos ir magiškos

Pirštinės
„15min“ archyvo nuotr. / Pirštinės.
Šaltinis: „Savaitė“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jaukios, vilnonės, raštuotos ar vienspalvės, šildančios kūną ir sielą lietuviškos pirštinės. Pasirodo, jos buvo neatsiejama vestuvių, krikštynų ar laidotuvių apeigų dalis. Tradicijas, deja, pamiršome, bet grožimės šiais mažais meno kūriniais iki šiol.

Iš močiučių kraičių

Purios vilnos kamuolėlis, virbalai ir truputis kantrybės bei fantazijos... Dar įpinkime šviesių minčių ir gerų emocijų. Ką turime? Ogi žavių pirštinaičių porą.

Vilnietė tautodailininkė, pripažinta tradicinė amatininkė Stanislava Šešnickienė šį stebuklą sukuria per keturias valandas. Nuo jo prasideda beveik kiekviena moters diena. „Taip, apytiksliai skaičiuojant, jau bus penkiasdešimt metų, kaip mezgu pirštines. Jas mezgė mano mama, teta, močiutė, – vardija moteris. – Jų raštus išsaugojau iki šiol.“

Dar būdama paauglė Stanislava eidavo per kaimo močiutes ir grožėjosi jų kūriniais. Patikusius raštus persipaišydavo ir megzdavo pati. Vėliau pirštines dovanodavo draugams bei artimiesiems, pardavinėdavo visiems susidomėjusiems. „Iš savo pomėgio visai gerai užsidirbdavau“, – šypsosi pašnekovė.

Tiesa, gyvenimo amatu Stanislavai tapo visai kita profesija – moteris visą gyvenimą paskyrė žurnalistikai. Vis dėlto ir tai netrukdė laisvu laiku ilsėtis su virbalais rankose. Kur dar rasi geresnę atgaivą nuvargusiai sielai po sunkios ir įtemptos darbo dienos?

Dabar žurnalistika moteriai jau tapo istorija. Šiandien jos gyvenimas – mezgimas. „Niekada nemezgu dviejų vienodų pirštinių porų, – sako Stanislava. – Noriu, kad kiekvienas žmogus susirastų savo pirštines, vieninteles ir ypatingas. Jas megzdama nė negaliu nuspėti, kaip atrodys būsimasis šeimininkas, ką jis veikia gyvenime ar kokių pomėgių turi, tačiau visada stengiuosi jam perduoti dalelę savo širdies šilumos, gerų jausmų, palinkėjimų. Tikiu, kad dėvėdami mano mezginius žmonės jaučiasi gerai ir tampa bent truputį laimingesni.“

Tokios kaip senovėje

Stanislava mezga daug, tačiau siūlų parduotuvėje ji – retas svečias. „Mano pirštinės purios, storos, tankios. Mezgu jas tik iš ūkininkų pirktos natūralios vilnos verpalų, – sako moteris. – Esantys parduotuvėje yra ploni, dažnai nekokybiški, prie jų apdorojimo lietėsi metalas. Man tokie netinka – visada siekiu natūralumo, net pati dažau siūliukus. Kartais surenku žolelių, kartais – žievelių. Jei ne, tai dažau pirktiniais dažais, bet ilgai skaitau jų sudėtį ir renkuosi kuo natūralesnius.“

Tradicijų moteris laikosi ir rinkdamasi pirštinių raštus. Kryželiai, rombai, trikampėliai, gėlytės – viskas taip, kaip senovėje. Nerasite čia nei kačiukų, nei Zodiako ženklų ar kitų naujovių. „Pirštinių pagrindui visada renkuosi vieną iš trijų spalvų: baltą, pilką ar juodą, – sako Stanislava. – O toliau nieko specialiai nederinu ir negalvoju – mezgu taip, kaip liepia širdis.“

Moteris beveik nemezga nei pirštuotų pirštinių, nei vaikiškų. Kodėl? Čia nėra vietos fantazijai. Daugiausiai erdvės polėkiui slypi tradicinėse kumštinėse pirštinėse. „Jei žmogus neranda patikusių, pasiūlau ateiti kitą kartą – gal ras pirštines, skirtas būtent jam, – sako Stanislava. – Be to, visada sakau, kad megzti labai paprasta. Patariu nusipirkti siūlų, virbalus ir ateiti pas mane – būtinai parodysiu, kaip tai daroma.“

Maginė reikšmė

Be to, kad pirštinės yra šiltos ir gražios, jos turi ir gilią istoriją bei maginę reikšmę. „Lietuvoje pirštinės mezgamos nuo senų senovės, – sako Stanislava. – Jos dengdavo rankas, jas šildė, net parodydavo priklausymą tam tikram luomui. Sakykime, valstiečiams ir vidurinės klasės atstovams buvo griežtai draudžiama mūvėti ryškias pirštines. Liaudis dėvėjo juodos, pilkos, rudos spalvos mezginius. Ilgainiui ėmė populiarėti ir kitos spalvos, tačiau juoda, pilka, ruda ir balta spalvos išliko neatsiejama lietuviškų pirštinių dalis.“

Pačias spalvingiausias, labiausiai raštuotas pirštines Lietuvoje megzdavo žemaitės. Jos margindavo savo kūrinius ne tik geometriniais raštais, bet ir augaliniais motyvais ar žvaigždutėmis.

Aukštaičių megztos pirštinės buvo gana kuklios: megztos vienos ar dviejų spalvų. Dominavo balta spalva, šventinėse pirštinėse – geometriniai arba augaliniai raštai. XIX a. ypač populiarūs buvo marginimai grėbliukais ir žvaigždutėmis. Panašios buvo ir dzūkų pirštinės.
Vienos pirštinės buvo skirtos darbui, kitos – ėjimui į bažnyčią. „Beje, be pirštinių neapsieidavo ir visi svarbiausi žmogaus gyvenimo momentai, – sako moteris. – Jau XVI a. Lietuvoje ir Latvijoje pirštinės buvo laikomos magiškos energijos nešėjomis, jos – būtinas vestuvių, krikštynų bei laidotuvių atributas.“

Lietuvių nuotakos, pagal tradiciją, dovanodavo pirštines jaunikiams. Beje, su tomis pirštinėmis reikėdavo išbūti visas vestuves, rodyti jas kitiems – juk jos jaunamartės rankų darbo.

Jaunoji pirštinėmis apdovanodavo ir visą vyro giminę. Taip buvo reiškiama pagarba, meilė, prieraišumas ar padėka. Ateidama į vyro namus, moteris dėdavo jas į kraičio skrynios dugną, kad šeimą lydėtų sėkmė, būtų geras gyvenimas, negestų meilė, laimingai susilauktų vaikų.
„Pirštinės buvo neatsiejama ir krikštynų apeigų dalis, – sako pašnekovė. – Jos buvo dovanojamos krikšto tėvams, kunigui. Tėvai palikdavo pirštines ant altoriaus, kai pirmą kartą savo atžalą vesdavo į bažnyčią. Tai dėkingumo ženklas, geros sveikatos prašymas.“

Pirštinėms per laidotuves taip pat buvo suteikiama mistinių galių. Per jas buvo bandoma palengvinti mirusiojo pomirtinį gyvenimą. Latviai dovanodavo šį atributą net duobkasiams.

Po visą pasaulį

Poniai Stanislavai pirštinės asocijuojasi su Lietuvos praeitimi, tradicijomis, turtingais kultūros klodais. „Man pirštinės nėra tik garderobo dalis, man jos – lietuvių liaudies kultūra, kurioje glūdi mūsų šaknys, istorija. Jaučiu gilų vidinį įpareigojimą šią Lietuvos vertybę apginti ir išsaugoti ateities kartoms, parodyti pasauliui“, – sako mezgėja.

Iš tiesų, kaip mūsų kultūros atributas, Stanislavos pirštinės išsibarstė po visą pasaulį. Jas itin noriai perka ir svečiai iš kaimyninės Lenkijos, ir atvykėliai iš tolimosios Japonijos. „Prieina, pasižiūri, paklausia, kas jas mezgė ir ar galima paliesti, – pasakoja moteris. – Kai pasakau, kad tai yra mano darbas ir jį galima liesti, noriai matuojasi, perka. Vėliau atveda likusius ekskursijos kolegas, kurie taip pat atranda po sau patinkančią porą. Visi kartu nusifotografuojame. Šypsodamiesi, laimingi ir patenkinti jie nueina. Tiesa, dar dažnai atsisuka į mano pusę ir pamojuoja raštuota pirštine papuošta ranka.“

Vėliau šis šiltas, margas, vilnonis stebuklas iškeliauja į užsienį, o drauge su juo ir mūsų kultūros dalelė.

Ant vargano suolelio

Ponia Stanislava yra pripažinta tradicinė amatininkė. Kaip ja tapo? Ogi surinko, kaip pati sako, pilną „terbą“ pirštinių, parengė reikiamą aprašą, vaizdinę medžiagą ir nuskubėjo į ministeriją. Čia jos darbus įvertino ir pripažino.

Tiesa, vien pripažinimo maža. Tam, kad galėtum skleisti tautinę kultūrą, reikia turėti vietą, kur gali prekiauti, kur tave matys miestiečiai ir miesto svečiai. Tačiau daug kartų teikusi prašymą gauti leidimą nuolat prekiauti turistų pamėgtoje Pilies gatvėje, tautodailininkė, liaudies meistrė jo negavo – moteriai buvo pasiūlyta glaustis ūkininkų turgeliuose. „Įsivaizduojate, šalia mėsos, pieno gaminių, – stebisi moteris. – Man tai atrodo nesuprantama.“

Tiesa, Stanislava mielai kviečiama į daugelį mugių ir švenčių Lietuvoje. Čia ji – laukiama viešnia. O štai turistų pamėgtose vietose yra kam prekiauti ir be jos. „Iš pigių, nekokybiškų siūlų mašinomis megztos perpardavinėtojų pirštinės neatlaiko konkurencijos, kai šalia išsitraukiu savąsias, – šypteli pašnekovė. – Štai dėl to manęs ir nemėgsta, varo šalin. Nepasiduodu: išsidėlioju savo mezginius ant kokio atokesnio suolelio, pasidedu šalia sertifikatą, įrodantį, kad mano darbai –sertifikuotas A kategorijos tautinio paveldo produktas. Jei jam vieta tik čia, tebūnie – pirkėjai ir taip atras.“

Tiesa, kaip sako liaudies meistrė, kitiems prekiautojams dažnai pagaili ir suoliuko, tad už litą kitą paprašo kokio benamio įsitaisyti šalia išdėliotų pirštinių. „Suoliukas visų. Juk nenuvarysi žmogaus, – sako Stanislava. – Konkurencija yra konkurencija. Deja, nei seniūnui, nei kitiems valdžios atstovams tai nė motais.“

Tiesa, pati mezgėja nepraranda vilties – gal vieną dieną ir jai bus skirta prekybos vieta, gal ir ją pastebės.

Moteris puoselėja ir kitą svajonę – parašyti knygą. „Dabar turiu tikslą tapti meistre ir parengti mezgimo vadovėlį. Knygos apmatai jau yra, radau ir leidėją, reikia tik prisėsti“, – ateities planus praskleidžia pašnekovė. Kol kas tam vis nėra laiko – maloniau megzti nei vien apie tai rašyti. Vis dėlto vieną dieną knyga būtinai pasirodys.

Susigundžiusiems

Megzti pradėti reikia nuo penkių virbalų ir jų storį atitinkančio siūlo. Vidutinio pločio rankai ant kiekvieno iš keturių virbalų reikia apmesti apie 10–12 akių. Penktuoju mezgame.

Megzti pradedame nuo rankogalio. Nykščiui paliekame 10–12 akių. Jų pakaks.

Megzti reikia vienodai įtempiant siūlą, o mezgant raštą, kad neatsirastų skylučių, kruopščiai persukti keičiant skirtingos spalvos siūlus. Mezginį nuolat matuokitės – matysite, kada ateis laikas pirštinę smailinti.

Kai pirštinė jau numegzta, keturiais virbalais tuo pačiu apvaliu mezgimu numegzkite nykštį.
Meistrė pataria numegztas pirštines švelniai pavelti nekarštame muilo tirpale – tada jos taps šiltesnės, tankesnės.

„Savaitė“
Komentarai
Temos siūlai, Mezgimas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt