Bet man trūksta jo dėmesio ir buvimo šalia. Jaučiuosi nei pririšta, nei paleista. Nežinau kaip elgtis: jei kelsiu ultimatumą „arba aš, arba darbas“, galiu prarasti jį. Jei nieko nedarysiu, žlugdysiu save - atsibodo jaustis vienišai. Gal jis tiesiog manęs nebemyli? Ką daryti toliau - laukti ar imtis priemonių? Julija
Sveika, Julija. Tai, kad šiuo metu jūs rečiau susitinkate nebūtinai reiškia, kad vaikinas tavęs nebemyli. Gal jis iš tiesų taip paniręs į darbus ir jie tokie svarbūs, kad visa kita laikinai nublanksta. O gal apsikrovimas darbais yra nesąmoninga jo priedanga šiek tiek atsitraukti. Atstumas gali būti reikalingas susivokti, kiek esi jam svarbi, ar jis nori būti su tavimi, ar jis tavęs pasiilgsta.
Kvaila būtų kelti ultimatumus, bet būtina atsižvelgti ir į savo poreikius, jausmus. Manau, kad ir tu pati gali šiek tiek atsitraukti, išlaikyti savo orumą. Atsitraukti - tai nereiškia atstumti draugą, juolab grasinti nutraukti santykius.
Tai reiškia apsvarstyti, suabejoti ar jis tikrai yra tas žmogus, kurio tau reikia, galbūt net pabendrauti su kitais vaikinais. Kai nebesikabinsi į jį, neskubėsi, gal draugas pats atlėks pas tave. Dažnai vyrai pajunta, kad myli moterį būtent tada, kai ji atsitraukia ir nustoja jo siekusi. Tada jis atranda savąjį troškimą būti su ja. Žinoma, šis atstumas gali parodyti ir priešingus dalykus.
Bet kuriuo atveju, nors tau ir butų skaudu, bent butų aišku ir nustotum svarstyti, kaip gi ten yra iš tikrųjų, myli jis ar ne. Pabandyk užpildyt savo gyvenimą nauja veikla, pomėgiais, savęs tobulinimu, galbūt - naujais žmonėmis ir nereiks nuolat liūdėti ir jaustis vienišai. Jei jūsų santykiai ir nesirutulios toliau, paleisk jį - vadinasi ne tas. Sėkmės!
