Kiek bandžiau kalbėtis, įrodinėti, kad jis vienintelis ir tik jį myliu, ir verkiau ir pykau, nieks nepadeda. Tie jo įtarinėjimai labai sekina. Ar įmanoma jį įtikinti, kad jis klysta? Ar teisingas pasakymas, kad „kai myli, tai pavydi“? Jūratė
Sveika, Jūrate. Įsivaizduoju kaip pavargai nuolat kontroliuoti save, kad tik nesupykdytum savo pavydaus draugo, teisintis, muštis į krūtinę, kad tikrai taip nėra, kaip jis galvoja, įrodinėti, kaip stipriai jį myli. Visgi įtikinti pavyduolį vyrą, kad jis klysta, beviltiškas reikalas, jis vis tiek įtarinės toliau, ieškos įkalčių ir, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau juos ras.
„Sveikas“ ir „liguistas“ pavydas
Žinoma, kai mylime, nesame abejingi, kam mylimas žmogus skiria savo dėmesį, ir kartais pavyduliaujame, tačiau reiktų skirti „sveiką“ pavydą, kuris tik pakursto meilės ugnį, ir liguistą pavydą, kuris tą meilę gesina, kankina partnerį ir griauna santykius. Iškreipta liguistai pavyduliaujančio žmogaus vaizduotė sugeba sukurti neįtikėtinas istorijas, visur rasti įkalčius ir savo įtarinėjimų patvirtinimus.
Visur vaidenasi neištikimybė, apgaulė, kiekvienas kitas vyras atrodo potencialus jo aukos meilužis. Įtarimai ir įsikalbėti įkalčiai neduoda ramybės nei pačiam pavyduliautojui, nei jo aukai. Tavo draugo elgesys, kurį aprašai laiške, išties panašus į liguistai pavyduliaujančių žmonių elgesį. Kas maitina jo pavydą? Tavo elgesys čia veikiausiai niekuo dėtas. Pavydo priežastys slypi pačiame pavyduliaujančiame žmoguje. Liguistai pavyduliaujantis žmogus yra žemos savigarbos, lengvai pažeidžiamas, jaučiasi nesaugus, bijo būti paliktas ir prarasti partnerį.
Giliai viduje jis nesijaučia vertas meilės, abejoja savo asmenybės vertingumu, įdomumu. Pavyduolis, nemylėdamas pats savęs, sunkiai gali patikėti, kad kitas žmogus gali jį mylėti. Šis gilus nepasitikėjimas savimi, savo vyriškumu/moteriškumu verčia visur ir visada kontroliuoti savo partnerį ir primesti kitam tironišką savo valdžią. Tuo tarpu „sveikai“ pavydintis žmogus, matydamas varžovą, nėra taip lengvai išmušamas iš vėžių, jis jaučiasi esąs stipresnis, nes žino, kad yra mylimas ir pats myli savo partnerį.
Kai mylime, nesame abejingi, kam mylimas žmogus skiria savo dėmesį, ir kartais pavyduliaujame, tačiau reiktų skirti „sveiką“ pavydą nuo liguisto.
Sveikas pavydas gali net sutvirtinti poros ryšį, nes priverčia labiau stengtis dėl partnerio, nepasiduoti santykių rutinai. O pavyduolis, jausdamasis nesaugus, seka kiekvieną partnerio žvilgsnį, pokalbį, neleidžia jam turėti kitų emocinių ryšių, nes baiminasi prarasti savo išskirtinumą. Jis partnerį pasąmoningai suvokia kaip motiną/tėvą, todėl, kaip vaikai pavydi mamos dėmesio kitiems, nes dar yra nebrandūs, visiškai priklausomi nuo savo gimdytojos, taip ir pavyduolis, pajutęs, kad jo išrinktasis rodo dėmesį kažkam kitam, jaučiais nustumtas į šalį, paliktas, nereikalingas.
Pavyduolis negeba dalintis partnerio dėmesio su kitais. Jis kaip mažas vaikas, įsikabinęs į mamos sijoną, nepaleidžia jos nei per žingsnį. Radęs ieškomus įkalčius, pavyduolis jaučia siaubingą įsiūtį, kuris gali reikštis kaip partnerio niekinimas, žeminimas, kankinimas.
Meilė ir pavydas sunkiai dera
Toks žmogus labai trokšta būti mylimas, bet dažnai nesugeba mylėti pats. Juk mylime ne savindamiesi kitą, o gerbdami jo erdvę, stengdamiesi, kad mylimas žmogus jaustųsi laimingas su mumis. Meilės šaltinis yra noras duoti, turtinti, suteikti džiaugsmą mylimam žmogui, o ne imti ir gauti. Kai mylime, gerbiame ir pasitikime savo partneriu.
Mylėdami nenorime skaudinti ar kankinti. Meilė ir pavydas, nors retkarčiais neilgam gali sugyventi, iš esmės sunkiai suderinami. Taigi, Jūrate, siūlyčiau tau atsargiai žvelgti į pasakymą, „kai myli, tai pavydi“, nes toks pavydas meilę ne paskatina, o pražudo.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com.
