Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mitai apie vaikus

Vaikai
Photos.com / Vaikai
Šaltinis: „Savaitė“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Paplitę mitai apie vaikų auklėjimą yra aktualūs kiekvienai tėvų kartai. Tad pabandykite juos panagrinėti.

Gauti į kailį vaikams tik į naudą

Tai viso labo nevykę pasiteisinimai prieš vaikus ir save tų tėvų, kurie nesusitvardę trinkteli savo atžaloms. Kai kurie suaugusieji mano, kad ,,geležinė tvarka“ užgrūdina vaikus ir padeda jiems užaugti disciplinuotiems ir gerbiantiems vyresniuosius. Negi mušimu ir pažeminimais tikitės išauklėti pasitikintį savimi žmogų? Seniai įrodyta, kad prievarta gimdo tik prievartą. Pedagogai, besidomintys vaikų auklėjimo ir bausmių problemomis, jau prieš kelis šimtmečius pastebėjo, kad vergiškos taisyklės formuoja ir vergišką charakterį.

Didelis švelnumas kenkia

Norint, kad vaikas netaptų egoistu ar mažuoju tironu, nereikia jo pernelyg mylėti, atvirai rodyti jam švelnumo ar nuolat girti. Toks įsitikinimas paplitęs tarp šiuolaikinių tėvų. Tačiau neteko matyti nė vieno vaiko, kuriam būtų pakenkęs jausmas, kad šiame pasaulyje jis yra mylimas ir vertinamas. Mylimas vaikas gali išaugti tironas ir egoistas tik tokiu atveju, jeigu suaugusieji aklai vykdys visus jo norus ir reikalavimus.

Norint, kad vaikas netaptų egoistu ar mažuoju tironu, nereikia jo pernelyg mylėti, atvirai rodyti jam švelnumo ar nuolat girti.

Populiarus ir dar vienas prietaras: jeigu myluosite berniuką, jis netaps tikru vyru (manoma, kad tais ,,tikraisiais“ tampama tik spartietiškomis sąlygomis). Apie žiaurių auklėjimo metodų ,,naudą“ mes jau užsiminėme. Moksliniai tyrimai teigia, kad savimi pasitikintys visaverčiai vyrai užauga būtent tose šeimose, kuriose tėvai neslėpė savo meilės ir švelnių jausmų.

Visi jie – tinginiai

Daugelis skundžiasi, kad jų vaikai — tinginiai. Jų nepriversi ko nors padaryti savarankiškai: nei išmėtytų žaisliukų surinkti, nei lovos pasikloti, nei indų suplauti. Tad gal tinginiais gimstama? Ne, kaip, beje, negimstama ir darboholikais. Ir jei vaikas atsisako kažką savarankiškai atlikti, vargu ar tai įgimtas tingumas bei abejingumas. Kai mažylis pripranta, kad suaugusieji viską daro už jį, kažin ar jam atsiras noras tapti savarankiškam.

Vaikai nėra tokie dykaduoniai, kaip kartais suaugusiesiems gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiekvienas vaikas turi kokių nors — dažnai slaptų arba tėvams nesuprantamų — pomėgių. Jeigu suaugusieji nevertina tokios vaiko veiklos, iš mažo žmogaus atima norą išvis kuo nors užsiimti. 

Jiems rūpi tik žaisti

Tai tiesa. Beveik visus vaikus iki 6-7 metų labiau už viską pasaulyje domina žaidimai. Ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai neatsisako galimybės atsipalaiduoti po pamokų, įsijausdami į kokį nors įdomų žaidimą.

Kokia šio mito esmė? Turbūt svarbiausia — suaugusiųjų požiūris į vaikų žaidimus. Žaidimai jiems atrodo nerimtas, nebūtinas ar net kenksmingas užsiėmimas, kurio augančiam vaikui išvis reikėtų atsisakyti. Juk yra kur kas svarbesnių dalykų, pavyzdžiui, skaitymas, rašymas, matematika, sportas, muzikos pamokos.

Tačiau vaikų psichologai žaidimą laiko itin svarbiu jų vystymuisi. Žaidimo metu vaikas mokosi būti dėmesingas, susikaupti, kontroliuoti savo elgesį ir valdyti norus. Pabandyk nesilaikyti žaidimo taisyklių — tuoj pat išskrisi ir iš jo, ir iš bendraamžių draugijos. Be to, žaisdami vaikai mokosi spręsti kylančius konfliktus, bendradarbiauti ir tiesiog draugauti.

Mėgsta, kai aplink juos tūpčioja

„Musi, pusi, u-tiū-tiū…“ — mykdami tokius beprasmius garsus suaugusieji kartais bendrauja su savo mažaisiais palikuonimis. Dažniausiai tai būna nesuprantami mažybiniai žodžių junginiai arba garsų nuotrupos ir žodžių fragmentai. Antrindami mažyliui, kartodami paskui jį, suaugusieji šunį vadina — ,,uniu“, saldainį — ,,nainia”. Jiems atrodo, kad vaikas apsąla iš laimės, kai suaugusieji šneka jo kalba.

O mažylis iš tikrųjų netveria kailyje iš džiaugsmo jau vien todėl, kad suaugusieji rodo dėmesį ir bendrauja su juo. Jam ir nelabai rūpi, ką būtent kalba tie suaugusieji, jiems kur kas svarbiau emocinis tonas ir pozityvus dėmesys.

Tačiau vyresniems vaikams svarbus ir pokalbio su suaugusiuoju turinys. Daugeliui vaikų nepatinka, kai apie juos tūpčiojama. Jie nenori, kad su jais būtų elgiamasi kaip su pypliais, ir reikalauja turiningo bendravimo, atitinkančio jų amžių. Juk tik taip vaikas mokosi kalbėti prasmingais vientisais sakiniais ir aplinkiniams suprantamais žodžiais.

Vaikai ima vengti valgyti tais atvejais, kai šis procesas virsta užsitęsusiu spektakliu su nepaliaujamais įkalbinėjimais.

Jie nevalgys, jeigu nepriversi

Daugelis suaugusiųjų kažkodėl įsitikinę, kad vaikai — jeigu jų nepriversi — liks nevalgę ir alkani. Kartais manoma, kad vaikas gali nevalgyti tyčia, supykęs ant mamos ar tėčio.

Tačiau ar galėtumėte patikėti, kad mažylis, kuris dar nemoka kontroliuoti savo elgesio, sugebėtų būti toks valingas, kad, būdamas alkanas, atsisakytų maisto? Vargu. 

Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Vaikai ima vengti valgyti tais atvejais, kai šis procesas virsta užsitęsusiu spektakliu su nepaliaujamais įkalbinėjimais. Tuomet maistas tampa manipuliavimo įrankiu: ,,Aš nevalgysiu nieko, jeigu tu man nenupirksi to ar ano“.

Prievarta maitinamo vaiko santykis į maistą tampa negatyvus, be to, dažnai jis ima jausti pasišlykštėjimą net ir tais patiekalais, kurie anksčiau jam patiko.

Tarkim, vaikas šiandien yra prastai nusiteikęs (o tai juk atsiliepia ir apetitui) ir nenori valgyti. Tačiau mama, senelė ar teta reikalauja suvalgyti maistą lėkštutėje iki paskutinio trupinėlio.

Rezultatas priešingas — anksčiau mėgtas valgis ima kelti nemalonių prisiminimų, todėl sukelia pasišlykštėjimą. Tad galima daryti išvadą, kad kuo labiau versime vaiką valgyti, tuo mažiau jis norės tą daryti!

Visi vaikai – tikri egoistai

Nejaugi vaikas nė karto nėra bandęs pavaišinti jus savo paskutiniu saldainiu ar kokiu sausainėliu, taip parodydamas simpatiją, pagarbą ir draugišką nusiteikimą.

Vaikai — visai ne egoistai. Jie galvoja apie kitus žmones (suaugusiuosius ir bendraamžius), liūdi ir džiaugiasi kartu su jais, kremtasi dėl jų. Žinoma, ne 4-5 metų mažylių jėgoms įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje ir matyti pasaulį to žmogaus akimis. Todėl mažieji gali nesuprasti, kad norų ir poreikių turi ne vien jie, bet ir kiti žmonės.

Tačiau kai tik vaikas išmoksta įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje, pamažu ima suprasti, kad visas pasaulis nesisuka tik apie jį patį ir kad jis nėra visatos centras.

Tiesa, ne visi vaikai tampa tokie supratingai. Daug kas priklauso ir nuo suaugusiųjų. Jeigu jie yra pasiruošę vykdyti kiekvieną, net patį beprasmiškiausią ar impulsyvų atžalos norą bei užgaidą, vaikas turi visas sąlygas užaugti pats tikriausias egoistas.

„Savaitė“
Komentarai
Temos Vaikas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt