-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dalia Teišerskytė: „Nieko nepraradau. Tik atradau“ (papildyta gegužės 28 d.)

Kada išdžiūsta ašaros? Kiek laiko reikia, kad skausmas dėl patirtos išdavystės aprimtų? Poetė, Seimo narė Dalia Teišerskytė (65) iš patirties žino, kad tam neužtenka nei pusmečio, nei metų ar netgi dvejų. Po trisdešimties bendro gyvenimo metų su vyru Anatolijumi Čupkovu (66) skirtingais keliais pasukusi, vėliau – pavojingą avariją patyrusi moteris tikina: „Tai nepasimiršta niekada. Bet nori nenori turi priimti tai kaip pamoką ir vėl išmokti džiaugtis gyvenimu.“
Dalia Teišerskytė
Dalia Teišerskytė / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Kaip išgyventi tą juodą laiką, kai į vieną krūvą sukrinta didžiulės nelaimės?

Daug ką gali išgyventi greičiau ir lengviau, jeigu viskas vyksta padoriai. Jeigu nežeidžiamas tavo orumas. Bet kol kas man dar labai sunku. Daug kas sakė, kad seniai turėjau palūžti, sugniužti, bet turbūt man padeda tėvų genai. Aš į viską žiūriu ganėtinai filosofiškai. Tikiu savo stiprybe, galiomis. Aišku, neatmetu ir savo klaidų, nesuvokimo... to moteriško pasikliovimo vyru... Neturiu ko kaltinti, išskyrus save pačią. Buvau tikrai sėkmės lydima moteris, maniau, kad viską gyvenime turiu, kad viskas man pasisekė. Ir vaikai, ir geras vyras... nuostabūs anūkai, butas, darbas, sodyba... Bet Dievuliui, matyt, laimingi žmonės nepatinka. Jis padaro taip, kad atsigręžtum į savo esmę, kad neužsimirštum ir neužsiliūliuotum.
Pastarieji dveji metai iš manęs atėmė nepaprastai daug sveikatos, užtat davė labai daug išminties. Iš naujo mokausi džiaugtis gyvenimu.

Kaip tai pasireiškia?

Yra susikaupę begalė nuotraukų ir rankraščių. Pati sau įspyriau į užpakalį ir nusprendžiau susitvarkyti archyvą. Po tos baisios avarijos labai aiškiai suvokiau, kad vieną gražią dieną tavęs gali nebelikti, o tavo darbų nepadarys niekas. Nes niekas kitas nežino, kas darėsi tavo galvoje, ir dar tokioje neeilinėje (juokiasi). Parengiau knygą apie tremtį. Yra parašyta keliasdešimt novelių.

Tas laikas jūsų gyvenime buvo sunkiausias ar esate išgyvenusi ir blogesnių?

Matote, aš niekada negyvenau lengvai. Tėvus išvežė į Sibirą, kai man buvo šešeri. Iki devynerių mane su dviem broliais augino teta ir senelė. Paskui išvežė ir mus. Nuo keturiolikos pradėjau dirbti miške. Kai dabar pagalvoju, tarsi ne aš ten buvau... Vaikiūkštis su vatinėmis kelnėmis, vatinuku ant liesų pečių, dviem skaromis, autais, veltiniais...
Iš Sibiro grįžau jau aštuoniolikos. Be galo patiko dirbti Kauno menininkų namuose, atrodė, kad mane iš ten tik pirmyn kojomis išneš. O kai išmetė iš darbo, raudojau turbūt pusę metų. Paskui (irgi manydama, kad darau pasaulio stebuklą) sukūriau televizijos laidą apie Meką... ir po trijų dienų manęs televizijoje nebeliko. Aišku, beprotiškai skaudėjo.
Galiausiai dar ir šita skyrybų istorija... Absoliučiai netikėta! Ji tarsi perskėlė mane per pusę, nes be galo pasitikėjau savo žmogumi. Trisdešimt metų jis man buvo viskas: brolis, tėvas, vyras. Skaudina dar ir tai, kad ta „kita moteris“ ir jam, ir man buvo tiesiog po nosimi! Mes visi ją puikiai pažinojome, globojome, rūpinomės. Ji buvo saldi ir maloni ne tik mano vyrui, bet ir man. Buvau priblokšta, kad galima šitaip meluoti, veidmainiauti, gyventi dvigubą gyvenimą ir neišsiduoti... Juo labiau kad abu teigia, jog yra giliai tikintys!

Ar visuomeninis gyvenimas užpildo tuštumą, atsiradusią asmeniniame gyvenime?

Žinoma, ne. Kiekvienai moteriai, kad ir kokio amžiaus ji būtų, norisi meilės, laimės, dėmesio. Aš nesu išimtis. Tik, skirtingai nei kai kurie žmones, labai gerai suvokiu, kiek man metų ir kad negaliu juokinti tautos vaikydamasi meilių ir draugysčių... Negaliu sau šito leisti dėl šeimos, kurią labai gerbiu, vertinu ir myliu. Dėl to, kad esu Seimo narė. Seniau buvau labai pasiutusi. Bet atėjusi į Seimą daviau sau žodį, kad tauta nesigailės mane išrinkusi.

Galbūt jeigu nebūtumėte išėjusi į politiką ir persikėlusi į Vilnių, šeimą būtų pavykę išsaugoti?

Be abejo, jeigu nuolat būčiau sėdėjusi šalia vyro, turbūt būčiau mačiusi daugiau. Bet aš gyvenau Vilniuje ir be galo pasitikėjau savo šeima. Be galo...

Bet skyrybų istorijose vieno kalto nebūna. Kokių savo klaidų matote?

Aš buvau per daug savarankiška, per daug išdidi. Per daug stipri, o vyrai mėgsta silpnas, kurioms gali atrodyti lyg dievai.

Ar įmanoma, kad jūs dar susitaikytumėte?

Gyvenime viskas įmanoma. Gal šiek tiek per toli nueita. Per didelės abiejų ambicijos ir išdidumas... Taigi nemanau, kad taip įvyks. Per daug skausmo buvo. Vis dėlto vyras bet kokioje situacijoje turi likti vyru. Jeigu jau taip atsitiko, kad susižavėjai kita, prisipažink. Negalima žeminti šalia esančio žmogaus. Ir dar tos perlinės vestuvės, kurios nuskambėjo per visą Lietuvą... per jas vyras taip mane gyrė, taip aukštino... kad esu jo gyvenimo moteris... graži, išmintinga, sąžininga, pasaulio stebuklas... O po kelių dienų sužinojau, kad esu visiškas niekas.

Aš turėjau būti trapi, gležna, globojama ir godojama poetė, o visą gyvenimą buvau ąžuolas, į kurį ramstėsi dešimtys savų ir svetimų. Save išbarsčiau vertiems ir nevertiems.

Kaip sužinojote?

Jis rašė žinutę jai, o atsiuntė man. Tai buvo Dievo pirštas. Ta žinutė buvo tokia informatyvi, kad abejonių negalėjo likti nė už centą.

Daug kas tikėjosi, kad, iškilus į viešumą šiai istorijai, skubiai sudėliosite visus taškus: išsiskirsite, turtus išsidalysite, susirasite naują gerbėją...

Kai nėra bendravimo, nėra kada ir aptarinėti tokių dalykų, kaip skyrybos. Žmogui, matyt, yra gerai ir jam nieko daugiau nereikia. Man belieka tik džiaugtis jo laime, jo pasirinkimu ir tikėtis pagarbos bei ramybės sau.

O jums oficialios laisvės irgi nereikia?

O kam? Aš tekėti nesiruošiu. Kavalieriaus neturiu. Bent kol kas (juokiasi)... Nenoriu tąsytis po teismus, man būtų gėda viešai dalytis, kaltinti vienam kitą... Nenoriu naujų stresų. Noriu gyventi ramiai, labiau rūpintis savimi. Džiaugiuosi puikiais santykiais su savo vaikais, anūkais. Susitikę bučiuojamės, apsikabiname, pasipasakojame iki smulkmenų visas naujienas. Sūnūs turi labai gerą humoro jausmą, kartais net gražiai iš manęs pasišaipo. Kai svorio numečiau, šokinėjo iš džiaugsmo. „Besarmačiai, džiaugiatės mano nelaime...“ – juokiausi kartu su jais. „Bet, mama, tu dabar gražuolė! – džiūgavo. – Mes tau per internetą ieškosime kavalieriaus...“

Vaikai palaiko jus?

Mano vyresnėlis Linas, bendras mūsų su Anatolijumi sūnus Pranas ir net vyro sūnus Aleksandras iš pirmosios santuokos – visi trys palaiko. Joks normalus žmogus negalėtų pateisinti, kodėl trisdešimt kartu išgyventų metų žmogus staiga iškeičia į kažką netikro, neaiškaus...

Ir jūsų, ir Anatolijaus pirmosios šeimos iširo. Ar priežastis buvo judviejų susitikimas?

Ne. Kai mes susitikome, abu buvome labai giliai įskaudinti. Ištisomis naktimis kalbėdavomės apie savo skausmus, vargus ir tai mus labai suartino. Mes bendravome septynerius metus iki vedybų. Per tą laiką abu turėjome įvairių romanų, gerbėjų, linksmybių. Jis buvo labai geras draugas. Padėjo man išgyventi įvairias nesėkmes. Ir šeima mūsų buvo labai tvirta ir graži.

Tai, kad ir antrąkart nepavyko išsaugoti šeimos – mistika, lemtis ar neišvengiamybė? Gal matote čia kokių sąsajų?

Žinoma, tai – mano charakteris. Sunkus, sudėtingas charakteris. Aš noriu, kad viskas būtų tobula. Esu estetė, nepakenčiu nei žmogaus išorės, nei vidaus netvarkos. Ir iš savęs, ir iš kitų reikalauju, kad viskas būtų taip, kaip turi būti. Mano bėda, kad neturiu pustonių, tik – arba juoda, arba balta...

Aiškiaregės jums ne kartą būrė likimą. Pasakojote, kad ypač bendraujate su Birštone gyvenančia Ala. Kuo ji jums padėjo?

Išbandžiau labai daug priemonių skausmui numalšinti. Mano būsena vienu metu tikrai buvo katastrofiška. Kas ką rekomendavo, pas tą ir ėjau. Kažkas mane supažindino su Ala, ir mes susidraugavome.

Dėl avarijos ji jus perspėjo?

Kaip tik avarijos išvakarėse ji su vyru užvažiavo pas mane į svečius. Gėrėme arbatą, kalbėjomės, o Ala netikėtai paklausė: „Kur tavo mašina?“ Sakau: „Po langais stovi.“ „Nepalik be priežiūros, dar sugadins kas nors ką nors... Matau avariją su ta mašina... Būk atsargesnė...“ Kitą dieną įvyko avarija. Tai mane labai sukrėtė. Atsitiktinumų nebūna... Tiesiog nemokame laiku pastebėti ir suprasti įspėjimų. Kiek kartų pati sapnavau pranašiškus dalykus, kiek buvo regėjimų prieš mamos mirtį... Daug kas sakė, kad turiu keistų galių. Vyras mane ragana vadindavo...

Girdėjau, kad jums išbūrė trečias vestuves...

Išbūrė, kad po dvejų metų (tai jau netrukus turi įvykti) sutiksiu žmogų, su kuriuo praleisiu dvidešimt metų. Tai bus didžiulė meilė ir gražiausias mano gyvenimo tarpsnis... Bet tuo aš visiškai netikiu (juokiasi). Su geroka atsargos doze žiūriu į senukų meilės istorijas...

Oi, prisikalbėsite...

Duok Dieve! Norėčiau prisikalbėti. Būtų gražu sulaukus senatvės vaikščioti už rankų susikibus su savo žmogumi, pasitikėti juo...

Kaip dabar įvertintumėte savo gyvenimą? Ką turėjote? Ką praradote?

Galima sakyti, nepraradau nieko. Todėl, kad nieko neturėjau. Visas mano geras, gražus gyvenimas tebuvo iliuzija. Vadinasi, aš ne praradau, o tik atradau. Atradau, kad esu tokia, kaip visi. Kad man skauda lygiai taip pat, kaip kiekvienai išdavystę patyrusiai moteriai. Ir kad esu tik viena iš tūkstančių paliktų. Aš ne vienintelė, ne išskirtinė, ne ypatinga, o tokia kaip visos.

Užtat jaučiuosi labai daug užgyvenusi. Visu pirma – vaikus ir vaikaičius. Jais didžiuojuosi. Užgyvenau pusę buto ir pusę sodybos. Kelias spintas aprėdų. Dvylika parašytų knygų. Kelis šimtus dainų, daugybę straipsnių ir esė, keletą gerų draugų ir draugių, gerą darbą ir neblogą atlyginimą, menką ir juokingą pensiją, skaudžią vienatvę, nuovargį, nusivylimus, liūdesį ir kartais norą prasmegti į nebūtį... Bet norėčiau, kad mane pažintų ne tik kaip raudančią, dejuojančią, bet ir kaip stiprią asmenybę, kurios gyvenimas buvo toks įvairus... Mano mylima rusų poetė Marina Cvetajeva laiške kitam genijui Borisui Pasternakui rašė: „Dievas sugalvojo Jus Ąžuolu, o į žemę paleido Poetu...“ Su manimi įvyko atvirkščiai: aš turėjau būti trapi, gležna, globojama ir godojama poetė, o visą gyvenimą buvau ąžuolas, į kurį ramstėsi dešimtys savų ir svetimų. Save išbarsčiau vertiems ir nevertiems. Tačiau, matyt, viskas, kas buvo, lemtyje nubraižyta, Dievulio duota. Ir nepasispardysi. Viena iš didžiausių nuodėmių – puikybė. Aš ja tikrai sirgau. Galvojau, kokia esu protinga, šauni, pasaulį aukštyn kojomis apversiu. Ir knygas galiu rašyti, ir Seime dirbti... O dabar žiūriu į veidrodį ir mąstau: „Moterie, laikas užaugti...“ Gyvenimo liko labai mažai. Noriu, kad jis būtų prasmingas, kad būčiau sveika, galėčiau ramiai dirbti. Todėl man belieka oriai priimti visus smūgius ir tikėtis, kad vieną dieną į mane skriejantys akmenys baigsis ir ateis ramybė. Tyla. Gebėjimas vėl rašyti. Ir parašyti kažką svarbaus, vertingo.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius