Publikuota: 2010 gegužės 6d. 13:49
„Žmonės“

Jolanta Dapkūnaitė: esu ne formatas

Aktorė Jolanta Dapkūnaitė (44) sunėrusi rankas sėdi prie didelio stalo baltame kambaryje. Languose – didžiuliai žali augalai baltuose vazonuose. Baltame puodelyje garuoja žolelių arbata. Trinkteli durys, Jolantos vyras aktorius Arūnas Sakalauskas išveda pasivaikščioti Proustą. Ji šypteli pavymui. Aktorės plaukai suimti į uodegą, akys dar nepadažytos, ji vaikiškai šniurkščioja nosimi, paakiai juostelėję – iki „Nuodėmių miesto“ premjeros likusios vos kelios dienos.
Jolanta Dapkūnaitė
Gedmanto Kropio nuotrauka / Jolanta Dapkūnaitė

Jolanta, kas premjeros vakarą teikia daugiausia džiaugsmo?

Kiekviena premjera – lyg sapnas. Atrodo, paima, pakelia nuo žemės, nuneša tolyn, nespėji atsipeikėti. Tie vakarai kainuoja daug nervų, sunku įveikti baimę. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad džiūgauju.

„Nuodėmių miestas“ pastatytas komerciniame teatre. Esama žmonių, kurie tokį teatrą labai mėgsta, ir tokių, kurie gėdijasi jame lankytis...

Žinai, kas pirmiausia šauna į galvą, kai pradedama kalbėti apie komercinį teatrą? Toks teatras suteikia galimybę užsidirbti pinigų.

Aktoriui tai svarbu?

Aktoriams, kaip ir kiekvienam žmogui, pinigai suteikia laisvės ir galimybę jaustis oriai. Štai ir viskas. Man tai – dar galimybė išmėginti save komedijos žanre. Neplaukioju čia kaip žuvis vandenyje, nesu jam sutverta. 

Nejau gebėjimas vaidinti komedijose arba dramose užkoduotas prigimtyje?

Rėmai egzistuoja. Išsiveržti pavyksta tik patiems talentingiausiems. Mes juk dažnai žmones pasidedame į lentynėles, o kitoje šviesoje jų nė įsivaizduoti negalime.

Ir tu dėlioji?

Gal kam nors atrodo, kad taip, bet aš pasakyčiau – ne (juokiasi). Stengiuosi būti tolerantiška, nors įvaizdis – visai kitoks.

O jei vis dėlto pasidedi į lentynėlę, paėmusi dažniau nusivili ar patenkinta nustembi?

Mano intuicija – velniška. Gal trūksta kitų dalykų: pernelyg emocionaliai reaguoju, kartais nenoriu analizuoti situacijos, bet intuicija retai apgauna.

Tai – moteriškas bruožas?

Visiškai! Ar esu sutikusi tokių vyrų? Intuiciją retas turi.

Manai, trūkumas?

Nemanau. Vyrai turi daugybę kitų dalykų. Moterys dažnai norėtų, kad jie nujaustų, ko jos nori. Užtat ir nusivilia: kaip čia dabar manęs nesupranta?! O juk turėtų iš pusės žodžio (šypsosi)!

Gali žinai, kaip išmokti klausytis, ką sako širdis?

Matyt, reikėtų dirbti kitokį darbą, gyventi ramiai, matyti, kaip keičiasi gamta. Gal net budiste tapti, juk giliai tikintys žmonės prašviesėja. Darbiai, įvykiai, emocijos dažnai neleidžia mums girdėti savęs.

Žiūrėdama, kaip aktoriai vaidina scenoje, visada stebiuosi: jie ne tik turi išmokti galybę teksto, galvoti, kaip jį perteikti žiūrovams, bet ir bendrauti tarpusavyje. Mąstymo, matyt, tiek daug, kad laisvą dieną norisi išeiti į gatvę tuščia galva ir nesvarstyti, ar esi tinkamai apsirengusi, gražiai susišukavusi, madingai apsirengusi?

Kad nėra kada vaikščioti gatvėmis. Atsikeli ryte, išgeri arbatos, ką nors suvalgai, važiuoji į repeticiją, grįžti vėlų vakarą. Aktoriaus profesija – savanoriška vergovė. Jei jau pasirašei kontraktą, turi uždirbti pinigus. O kad jų uždirbtum, turi įdėli labai daug jėgų – ir fizinių, ir dvasinių.

Natūraliai turėtų kilti klausimas: kodėl tai darau? Dėl ko?

Ir kyla! Kiekvieną dieną. Atgalinis ryšys ne visada patenkina. Mums visiems reikia dėmesio. Gyvename visuomenėje, kur juo nesame lepinami. Tokia kultūra – mes uždari, sunkiai prisileidžiame žmones. Kai nesupranti, dėk ko dirbi, ką tas darbas tau duoda ir pagaliau, kas tu esi – jis tik ir lieka darbu, o tu pats – lyg medis be šakų, toks apkarpytas.

Bet juk gyvenimas – ne vien darbas...

Ir vis dėlto – didžioji dalis. Kartais jaučiamės lyg beorėje erdvėje – statome spektaklius, o kritika kažkur pasislėpusi, apie teatro diskusijas nėra kalbos, recenzuojami tik didžiausių režisierių darbai. Praeina kelios savaitės po premjeros, o atgarsio – jokio. Mano kolega Valentinas Masalskis sako: „Tai džiaukis, tegu nerašo, nereikia.“

Betgi reikia?

Man rodos, žmonės praranda orientyrus. Ploja po kiekvieno spektaklio, po kiekvieno stojasi. Suprantu, į teatrą pradėjo vaikščioti daugiau žiūrovų, ypač tokių, kurie niekuomet nevaikščiojo. Ir vis dėlto drįstu teigti – mažėja išsilavinimo, supratimo, skonio. Einama žiūrėti labai paprastų dalykų. Bet visi juk netapo kvailiais?

Aktoriaus profesija – savanoriška vergovė. Jei jau pasirašei kontraktą, turi uždirbti pinigus. O kad jų uždirbtum, turi įdėli labai daug jėgų – ir fizinių, ir dvasinių.

Jolanta, ar tavęs sąmoningai nėra televizijoje?

Juk – ne formatas (juokiasi). Ką ten veikčiau?

Vaidintum serialuose...

Į vieną kvietė, mėginau, bet nepaėmė ir – ačiū Dievui. Kitam prodiuseriui atsakiau. Ir kokie tie lietuviški serialai... Juk stilingiems dalykams reikia pinigų.

Dabar kalbame apie tokius dalykus, apie kuriuos, svajodama tapti aktore, nė nesusimąstei...

Tai baisu, tikrai... Jaunos mergaitės įsivaizduoja, kad aktorės profesija – romantiška, graži. Gyvenimas turėtų apsisukti 360 laipsnių kampu, kad ir vėl pradėtum taip manyti.

Tai vadinama branda?

Atėjo laikas ir vėl galiu tvirtinti, kad mano darbas – nuostabus. Juk nuolat veikiu ką nors įdomaus, nagrinėju kūrinį, personažą, frazę. Pasakyk tai kokiam ekonomistui! Tačiau nė viena mergaitė, svajojanti apie aktorystę, nepatikėtų, kad kol ateina toks supratimas, reikia išgyventi žiauriai sunkių dienų.

Ar tikrai natūraliai skauda širdį, kai negauni vaidmens?

Aišku! Paprasti ir labai žmogiški dalykai, kurie jaunystėje itin žeidžia.

Vis dėlto negali sakyti, kad tau nesisekė. Tu buvai garsaus teatro režisieriaus Jono Vaitkaus mokinė. Vėliau jis tave priėmė į Nacionalinį dramos teatrą.

Tai buvo didžiausia laimė! O paskui – ir peripetijos... Senieji aktoriai turėjo palikti teatrą – gali tik įsivaizduoti, kokia jiems tai buvo tragedija. Mums irgi reikėjo kažkaip išgyventi. Turi būti labai stiprus, juk finale paaiškėja, kad aktorius – tai charakteris. Jei stuburas kietas – išsilaikysi, išplauksi.

Koks gi tavasis?

Mamos. Žemaitiškas. Ir kartu jautrus tas mano stuburas... Nepasakyčiau, kad esu laimės, sėkmės kūdikis, bet kažkokiais būdais savąją žemę, teritoriją užkariauju.

Kartais atrodo, kad moterys teatre sugeba išlikti stipresnės ir sveikesnio proto nei vyrai...

Mūsų prigimtis kitokia. Daugybę metų teatre negaudavau vaidmenų. Ir Rimantė Valiukaitė negaudavo, ir Dalia Michelevičiūtė, Saulius Mykolaitis, Arūnas Sakalauskas. Buvome tokie lyg ir blogiečiai.
Moterys stiprios, nes plėšresnės – tokia prigimtis. Ne kartą esu citavusi Meryl Streep: „Aktorius – mažiau nei vyras, aktorė – daugiau nei moteris.“ Tie vyrai... Kažkokie visažiniai tampa, viską supranta, jų gyvenime nebelieka neaiškių dalykų...

O kai nepasiseka, skaudžiai reaguoja...

Tik ne visada parodo...

Esate dviejų aktorių šeima. Kažkur skaičiau Arūno skundą: tu neleidi jam žiūrėti televizoriaus ir liepi kartoti tekstus...

Aha! Taip jis kalbėjo prieš spektaklio „Helverio naktis“ premjerą. Jame abu vis dar vaidiname, tik tekstų seniai nebesikartojame (juokiasi). O minusai?.. Nei apie minusus, nei apie pliusus nebekalbėčiau, nei vieni, nei kiti nebeturi reikšmės. Aktorių poros gyvena lygiai taip pat, kaip ir visos kitos. Mus sieja bendri interesai, panašiai suprantame pasaulį, o vakarais galime apkalbėti kolegas (juokiasi). Gal man ir būtų lengviau, jei būčiau gyvenusi su racionaliu žmogumi...

Tu ir pati atrodai gana racionali...

Mano charakteris nėra paprastas, bet nuo savęs nepabėgsi. Anksčiau buvau dar kategoriškesnė, tiesesnė. Man atrodė, jog tai – vertybė. Tiesa yra vertinga, taip, bet kad ji gali žeisti, suvoki tik užaugęs. Bėgant metams daugėja tolerancijos. Tiesiog pradedi manyti, kad ne visada esi teisus, pats teisiausias.

Kai sau tai pasakai, lengviau gyventi?

Sunkiausia priimti kitą, kuris atrodo ne toks pat, kaip tu...

Tikriausiai kai kurie Arūno poelgiai tau taip pat nepriimtini...

Tai – kita tema.

Nėra labai paprasta padaryti daugiau, nei gali, perlipti per save, keistis...

Mes visi daug atsinešame iš vaikystės, iš šeimos. Vaikuose gyvena visos tėvų nuodėmės – neseniai žiūrėjau puikų filmą apie tai, jis vadinasi „Baltas kaspinas“. Ir aš savo charakterį atsinešiau iš vaikystės – mano mamai nebuvo lengva: trys vaikai, į mokslus jos niekas neleido, reikėjo mažuosius prižiūrėti, pabėgo iš namų, šešiolikos atvažiavo į Klaipėdą, pati savo gyvenimą susikūrė. Paveldėjau jos kietumą.

Man atrodo, ne viskas – tik iš gyvenimo. Kai ko aktorių turi išmokyti ir spektakliai.

Iš tiesų egzistuoja abipusis ryšys. Tu ir tekstas, tu ir vaidmuo... Pastaruoju metu vaidinau tiek spektaklių, kuriuose, atrodo, kalbu ne pjesės autoriaus, o savo žodžius! Su Arūnu drauge vaidinome „Keltininke“. Sakau: „Kiekvienas žmogus, pragyvenęs su kitu daugiau nei penkiolika metų, turi teisę norėti jį nužudyti. Tik vieni šia teise pasinaudoja, kiti – ne“ (juokiasi). Kaip realu!

Nuostabu, spektaklyje vyrui gali pasakyti viską, ką apie jį manai, taigi namie – taika ir ramybė?

(Juokiasi.) Darbas yra darbas, scenoje nėra laiko keršyti.

Bet juk teatrą, kad ir labai nenorėdama, parsineši namo, nepalieki ant kilimėlio prie durų laukti, kol atsikelsi iš ryto...

Aišku, ne! Kai mažiau dirbi, šiek tiek nuo jo atsitolini. Tai – gerai. Tuomet nueini į parduotuvę, išsirenki kokį drabužį...

Pasidažai blakstienas...

Mano akys labai mažos, reikia savo trūkumus slėpti (juokiasi).

Vis dėlto moteriški dalykai tau rūpi?

Aišku, rūpi, tik nemėgstu apie tai kalbėti. Gyvenimas toks trumpas, kaip būtų neįdomu gražių batų nepirkti (šypsosi).

Su draugėmis apie tai pasikalbate?

Ir ne tik apie tai, apie viską. Mano draugės toli nuo teatro, visai kitas buvimas, kitos kalbos. Nesakau, kad tarp aktorių nėra gerų žmonių, sielos broliai juk profesijos nesirenka.

Žinau, su draugais daug laiko praleidžiate sodyboje...

Ten atsigaunu. Mano vaikystės vasaros praėjo Juodkrantėje, pušys, saulė – didžiausia laimė. Sodyboje jaučiu, kaip gamta grąžina jėgas. Visi mano pomėgiai – vasariniai. Kai išvažiuoju į sodybą, mėgstu gaminti valgį, vaikščioti po mišką, ravėti gėlynus. Man patinka, kai aplinkui gražu. Kai esu gerai nusiteikusi, mėgstu draugiją.

O kai blogai?

Tada slepiuosi. Nemėgstu aiškinti, kodėl prastai jaučiuosi. 
 

Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Komentarų nėra
Į viršų
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga