Šiuokart rašytojas atvyko pristatyti naujausio lietuviškai išleisto savo kūrinio – romano „Timbuktu“, tačiau, susėdus interviu, kalba nejučia vis sukosi apie gyvenimą Kasablankoje, kalbų panašumus ir skirtumus, keliones, pirmuosius įspūdžius mūsų krašte ir... pasakas, kurių Tahiras su malonumu klausosi bet kokiame pasaulio kampelyje. Aistrą joms paveldėjo iš savo tėvo rašytojo Idrieso Shaho (1924–1996), visą gyvenimą rinkusio ir analizavusio pasakas, leidusio jų knygas. Pamokymus ir moralus savo vaikams jis keisdavo pasakomis, tad Tahiras su seserimis jų įprato klausytis nuo mažų dienų.
Jo gyslomis teka afganų ir indų kraujas, tačiau Tahiras Shahas gimė Londone, kur gyveno tėvai. Tėvo skatinamas, rašyti pradėjo dar vaikystėje, studijuodamas Londono, Nairobio (Kenija) ir San Diego (JAV) universitetuose jau kūrė kelionių reportažus, o pirma dėmesio sulaukusi kelionių knyga „Trail of Feathers“ pasirodė 2001-aisiais, po ekspedicijos į Peru. Vėliau išleido įspūdžius iš kelionių po Afriką, Indiją – iš viso daugiau nei dešimt knygų.
Tahiru Shahu, kaip ir dauguma jo gerbėjų visame pasaulyje, susidomėjau perskaičiusi į lietuvių kalbą išverstą knygą „Kalifo rūmai“ bei jos tęsinį „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“. Istorijas apie tai, kaip jam, jau išmaišiusiam pasaulį, su šeima – žmona Rachana, dukrele Arianne (9) ir sūnumi Timuru (9) – sekėsi įsikurti Maroke. Šia šalimi jis žavėjosi nuo vaikystės, kai čia atvykdavo su savo tėvu, todėl, nutaręs, kad nori ir savo atžaloms padovanoti gražesnę vaikystę nei „egzistavimas ankštame Londono bute“, ryžosi didžiausiai gyvenimo avantiūrai – 2003-iaisiais Kasablankos lūšnyne įsigijo apleistus rūmus. Tiesa, nesitikėjo, kiek teks ištverti, kad Dar Khalifoje pasijustų kaip namie. Kaip pats guodėsi knygoje „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“, šeimai „teko perplaukti ištisus vandenynus sunkumų“: slėptis nuo užplūdusių skėrių ir kovoti su žiurkėmis, aiškintis su svetimtaučių priimti nenorinčia vietos valdžia ir egzorcizmo apeigomis naikinti Kalifo rūmus apsėdusius džinus. Nes, marokiečių įsitikinimu, šios būtybės būtų neleidusios ramiai gyventi ir prišaukusios šeimai nelaimių.
Kol Maroke pasijuto savas, patyrė tiek, kad užtektų istorijų dar ne vienai knygai, tačiau dabar savo rūmų neparduotų net už milijonus eurų.
– Ar sulauksime naujos knygos apie Maroką ir jūsų šeimos gyvenimą rūmuose?
– Nežinau. Bet ką tik baigiau romaną apie Kasablanką. Apie amerikietį, kuris išgyvena amžiaus vidurio krizę ir yra apsėstas filmo „Kasablanka“. Todėl viską meta, atvyksta į šį miestą ir įsimyli snobišką marokietę.
Atvirai pasakius, istorijų apie Kalifo rūmus populiarumas mane iki šiol gerokai glumina. Nes pirmąją knygą rašiau dar kupinas išgyvenimų po pasaulį sukrėtusios 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tragedijos JAV. Tenorėdamas parodyti, kad žmonės Maroke tikrai nėra pavojingi fanatikai, kokiais juos neretai vaizduoja Vakarų spauda. Rašiau knygą apie šią magišką šalį jos gerai net nepažinodamas – nors pirmą kartą su tėvu čia apsilankiau būdamas penkerių, o ir vėliau svečiavausi gerokai dažniau nei eilinis turistas, bet jai pažinti to per maža. „Kalifo rūmai“ išversti į beveik 40 kalbų, o aš iki šiol sulaukiu svečių iš įvairiausių planetos kampelių. Kai esu namie, su visais stengiuosi pabendrauti. Ir labai didžiuojuosi tokiu dėmesiu savo namams. Dar Khalifa nėra tik paprastas pastatas ar akmenų krūva, tai – mano geriausias draugas, kurį labai myliu. Jaučiu, kad namas mane priėmė, net nebepyksta dėl renovacijų ir pertvarkymų. Kad jo aštuoniuose kiemuose su fontanais ir čiulbančiais paukščiais tvyro ramybė. Todėl man būtų labai skaudu, jei tektų šį namą parduoti. Žemė šiame rajone – itin brangi, todėl jis būtų paprasčiausiai nugriautas. Vieno tokio pasiūlymo sulaukiau visai neseniai. Prisipažįstu, kokias dešimt sekundžių tie įspūdingi skaičiukai – milijonai eurų – sukosi man galvoje... Tačiau greitai susiprotėjau, kad negaliu parduoti savo geriausio draugo. Už jokią sumą!
– Džinai į rūmus nesugrįžo?
Mane galima nustebinti daugybe dalykų. Ir tikrai ne didelėmis šventėmis ar išskirtiniais ritualais, o smulkmenomis.
– Labai tikiuosi, kad dar vieno egzorcizmo seanso neprireiks. Nors ne kartą buvo kilę negerų įtarimų. Ypač po to, kai vienas iš sodininkų vos nenusipjovė plaštakos. Laimei, atsiėjo daug pinigų ir nervų, bet ranką pagydėme. Ir net jei tai nebuvo džinų darbas, mane iki šiol labai žavi viduramžiais dvelkiantis marokiečių tikėjimas panašiais dalykais. Geografiškai ši šalis yra Afrikoje, visai netoli Europos. Tačiau mentalitetu primena Rytus. Man niekada neteko gyventi Afganistane, savo protėvių žemėje, bet buvau auginamas kaip afganas. Todėl Maroke jaučiuosi kaip namie. Ir džiaugiuosi dėl savo vaikų – tikiu, jog išsiveždamas juos iš Londono pasielgiau teisingai. Ne tik dėl to, kad jie auga tokiuose įspūdinguose rūmuose, bet ir dėl aplinkui esančio lūšnyno. Nes be jo Kalifo rūmai tebūtų akmeninis monstras. Kiekvieną kartą, kai važiuojame pro lūšnas, nesiliauju savo vaikams kartojęs: čia yra realybė, čia vyksta tikras gyvenimas, o mes skrajojame fantazijų pasaulyje. Mes turime devynias vonias ir baseiną, o vos už šimto metrų gyvenantys žmonės vandenį nešasi iš gatvėje stovinčio čiaupo. Labai didžiuojuosi, kad mes su savo kaimynais puikiai sutariame, gerbiame vieni kitus. Įsikūręs rūmuose vis sunkiau išsiruošiu į tolimas keliones – nebenoriu palikti ne tik vaikų, bet ir namų...
– Todėl vietoj knygų apie keliones pradėjote rašyti romanus? Vieno jų, „Timbuktu“, neseniai sulaukė ir lietuvių skaitytojai.
– Taip, manau, kad nuo šiol skirsiu jėgas šiam žanrui, nes kelionių knygoms jau atidaviau daug metų. Išvykos vis ilgėjo, sunkėjo, atimdavo vis daugiau jėgų ir laiko. Septyniolika savaičių praleidau Peru džiunglėse, o keliaudamas į Pakistaną atsidūriau kalėjime. Bet vis tiek svajodavau apie lėktuvo bilietus į tolimiausią planetos kampelį. O dabar išmokau pasakyti „ne“. Tarkime, vos atvykęs į Vilnių pasitikrinau elektroninį paštą ir radau kvietimą vykti į ekspediciją Peru. Man žadėjo puikias sąlygas ir didelius pinigus. Kokias dvidešimt sekundžių širdis džiūgavo ir siūlė kvietimą priimti. Bet sveikas protas liepė atsisakyti.
– Pasaulyje nebeliko tokių vietų, į kurias susiruoštumėte per kelias minutes?
– O Dieve, kiek jų daug... Bet bandau elgtis protingai – metų pradžioje susidarau sąrašą ir jo stengiuosi laikytis. Tikrai neatsispirčiau Juodajai Afrikai – tarkime, Sudanui. Norėčiau nusivežti vaikus į Kambodžą ir Vietnamą, kad pamatytų šventyklas. O pats planuoju vykti į Vidurinę Aziją – ketinu pasižvalgyti po Samarkandą ir Bucharą. Tačiau kelionėse galima rinkti medžiagą ir romanams. Pavyzdžiui, artimiausiu metu ketinu imtis istorijos „Dievo žmogus“, kuri bus skirta vis stiprėjančiam verslui – naujų religinių kultų kūrimui ir bandymui pasipelnyti iš naivuolių. Tą vėl stebėjau ir Kumbh Meloje – įspūdingoje indų religinėje šventėje, iš kurios ir atvykau į Vilnių. Susipažinau su inde iš Mauricijaus, kuri sugebėjo tapti guru Saima ir turi nemažą pulką ją dievinančių sekėjų. Žinoma, ne indų, o amerikiečių. Jos reikalavimu jie visi privalo rengtis baltai ir nusiskusti plikai galvas, mokėti jai duoklę. Kalbėdami apie Saimą, šie nelaimėliai tikino, jog užtenka guru prisiliesti, kad pasijustum palaimintas. Jie ją prilygino dievybei. Tačiau manęs neįtikino, esu labai skeptiškai nusiteikęs tokių apsišaukėlių atžvilgiu. Pareikalavau, kad man leistų su ja pabendrauti kaip tik tuo metu, kai medituoja, nes privalau išvykti. Mums bendraujant ji nesiliovė čiauškėti telefonu... Tokių kaip Saima yra ir daugiau. Nesvarbu, kokios spalvos drabužiais rengiasi jų sekėjai, tačiau visi jie atiduoda pinigus ir bučiuoja kojas sukčiams. Tai baisu, aš to nesuprantu, tačiau pažįstu ne vieną šeimą, kurių vaikai pasirinko tokius guru ir dėl jų net išsižadėjo artimųjų.
– Jus ir jūsų seseris tėvai auklėjo kitaip?
– Mus mokė neiti tuo keliu, kuriuo eina minia. Nesekti paskui. Nesiveržti pro paradines duris, jei gali eiti per užpakalines. Ir... niekada niekam nedirbti. Juk rašytojas, laisvas žmogus, buvo ne tik mano tėvas, bet ir senelis – Ikbalas Ali Shahas. Todėl kai vyresnioji sesuo Saira išgarsėjo kaip talentinga žurnalistė ir gavo darbą televizijoje, prestižinėje laidoje, užuot pasidžiaugęs, tėvas pasipiktino. „Kaip drįsai įsidarbinti? Mūsų šeimos nariai niekam nedirba – mes kaip dervišai, visada esame laisvi ir darome, ką norime!“ – aprėkė ją. Žinau, kad slapta jis labai džiaugėsi dukros sėkme, tačiau man patiko jo požiūris. Dabartinei jaunajai kartai mokykloje nuolat kalama apie darbą ir karjerą, tačiau nekalbama apie tai, jog svarbu gerai pažinti pasaulį, jį tyrinėti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu. Keliauti, ieškoti, atrasti. Užsibrėžti tikslą ir jį pasiekti. Ir nebūtina trenktis į pasaulio kraštą ar rašyti knygas. Visi mes galime būti tyrinėtojais ir rašyti savo blogus internete. Dalytis pastebėjimais feisbuke ar tviteryje. Apie tai nuolat kalbu ir savo vaikams. Skatinu juos stebėti aplinką ir rašyti. Turėdami keletą laisvų minučių surengiame varžybas – pastatau ant stalo kavos puoduką ir pasiūlau parašyti kelių sakinių istoriją. Ir puodelis padvelkia magija – virsta karaliumi, pasakų pilimi, visa planeta... Man patinka vaikai – jie gyvena savo fantazijų pasaulyje, nesužalotame nereikalingos informacijos.
Tahiru Shahu, kaip ir dauguma jo gerbėjų visame pasaulyje, susidomėjau perskaičiusi į lietuvių kalbą išverstą knygą „Kalifo rūmai“ bei jos tęsinį „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“.
– Imate savo atžalas į tolimas keliones, kaip kadaise jūsų tėvas veždavosi jus?
– Žinoma. Antai, prieš trejus metus keliavome traukiniu į Tibetą. Vykome į Islandiją ir Grenlandiją. Pernai keliavome po Ameriką. Norėjau, kad jie patirtų įspūdžių, kuriuos atsimins visą likusį gyvenimą. Bet pati tikriausiai žinote, koks tas šiuolaikinis jaunimas... Jiems buvo nuobodu. Nesužavėjo net Dalai Lama, su kuriuo turėjome galimybę pabendrauti. Pirmą kartą taip ant savo vaikų supykau, kad net liepiau jiems užsičiaupti. Tačiau nesuprantu tų savo europiečių draugų, kurie bijo atžalas vežtis į Aziją, nes ten purvina, ten galima užsikrėsti. Kaip tik manau, kad Indija – ta šalis, kurioje vaikams dar įdomiau nei suaugusiesiems.
– O pasakas vaikams sekate?
– Žinoma, jiems patinka klausytis. Klausymasis – daug senesnis žmonijos įgūdis nei skaitymas. Žmonės sekė pasakas milijonus metų iki tol, kol atsirado knygos. Todėl kai savo vaikams pasakau: „Kitą kartą, seniai seniai, toli toli gyveno...“, jų vaizduotė dirba gerokai produktyviau nei tada, kai skaito knygą ar žiūri filmą. Jie patenka į savotišką transą, magišką pasaulį. Deja, dauguma tėvų tingi tą daryti arba yra per daug užsiėmę. Kartais toks būnu ir aš. Juk daug lengviau vaikų aukle paversti televizorių.
– Kaip sutariate su savo seserimis – vyresniąja Saira ir dvyne Safia, kurios taip pat rašo knygas?
– Safia, beje, taip pat už mane vyresnė – visomis penkiomis minutėmis! Mes iki šiol artimi. Safia net persikraustė gyventi į Maroką ir įsikūrė visai netoliese. Mano dukra ir jos sūnus yra bendraamžiai, jiedu puikiai sutaria ir daug bendrauja. Vyresnioji mano sesuo gyvena Prancūzijoje. Beje, netrukus išeis naujas Sairos romanas. Džiaugiuosi jos sėkme, nes žinau, kiek teko išgyventi. Ji labai išgarsėjo išleidusi knygą apie mūsų protėvių žemę Afganistaną, tačiau jos artimas bičiulis, filmą apie šią šalį kūręs režisierius, buvo nušautas kone jos akyse, mirė jai ant rankų.
Niekada negali žinoti, ką tau likimas yra paruošęs. Ir kokie mes esame laimingi. Tai dar kartą supratau, būdamas maldininkų minioje Indijoje. Tikriausiai ne be reikalo likimas viską sudėliojo taip, kad į Lietuvą, kur žmonės puikiai žino, ką reiškia laisvė, atvykau kaip tik iš Indijos.
– Kuo ypatinga šventė, dėl kurios vos nepakeitėte planų atvykti pas mus?
– Maha Kumbh Mela, arba didžioji Kumbh Mela, vyksta kartą per 144 metus! Tai tradicija, kuri savo istoriją skaičiuoja tūkstantmečiais. Aš, kaip suprantate, joje galėjau dalyvauti tik kartą per savo gyvenimą... Šiais metais į Allahabadą, kad nusiplautų nuodėmes šventame Gango upės vandenyje, susirinko daugiau nei šimtas milijonų žmonių – trisdešimt kartų daugiau, nei gyvena jūsų šalyje! Nesu labai religingas ir tikrai visko per savo gyvenimą mačiau – švenčių, ritualų, keistų papročių, tačiau tai, ką išvydau ten, mane išties sukrėtė ir nustebino. Ypač maldininkų tikėjimas tuo, ką daro, jų susikaupimas ir ramybė. Buvo nuostabiai gera tiesiog būti tarp šių žmonių. Netrukdė nei purvas, nei kvapai, nei komforto trūkumas.
Dar labiau neįprasta buvo po šios šventės sėsti į lėktuvą ir kone akimirksniu atsidurti visai kitame pasaulyje – Vilniuje. Iš trisdešimties laipsnių šilumos į sniegą. Tačiau toks netikėtas kontrastas man leido į Lietuvą pažvelgti kitaip – pasidžiaugti jos grožiu ir ramybe.
– Pasirodo, jus dar galima kažkuo nustebinti...
– Mane galima nustebinti daugybe dalykų. Ir tikrai ne didelėmis šventėmis ar išskirtiniais ritualais, o smulkmenomis. Taip, esu buvęs didelėse ekspedicijose, ieškojęs prarastų miestų, kurių niekas taip ir nerado, bendravau su įspūdingais žmonėmis. Tačiau kartais daug įdomiau tiesiog pasivaikščioti aplink savo namą, po gatvę, kurioje gyvenate ir manote, kad viską apie ją jau žinote. Prieš keletą metų vienas mano draugas, britas, net papriekaištavo: „Kuo tu pavirtai? Nuolat ieškai kažko seniausio, didžiausio, didingiausio. Kodėl nesidžiaugi grožiu, esančiu kasdieniuose dalykuose?“ Man tai buvo viena iš tų akimirkų, kurių nepamiršiu visą likusį gyvenimą, – tarsi mano karjeros ir kūrybos renesansas. Daug lengviau rašyti apie tai, kas yra didinga, gražu, neįprasta. O kad įžvelgtum grožį kasdieniuose dalykuose, reikia pajudinti smegenis. Tarkime, šis arbatinis šaukštelis. Smulkmena, kurią kasdien matome ant stalo? Bet pažvelgus atidžiau, galima pamatyti, kaip jis keičiasi, kai jį paliečia saulės šviesa. Kokia graži jo forma, kaip įdomiai jame atsispindi mano paties veidas. Stengiuosi į viską, kas įprasta ir kasdieniška, žiūrėti kitaip...
