Rokas neperdeda: vilkdalgių, vadinamų „irisais“, net dvi „plantacijos“ – viena prie pat dvarelio pastato, kita – kiek atokiau, o spalvų – nuo švelnios alyvinės iki beveik juodos violetinės, nuo blankiai kreminės iki tamsiai tamsiai vyšninės, nuo citrininio ryškumo iki medaus elegantiškumo, vienspalviai, margaspalviai, žemaūgiai, aukštaūgiai, stambiažiedžiai ir smulkiažiedžiai, kai kurie tokie smulkūs, lyg laukiniai vilkdalgiai.
Beje, Alekniškis – prieš pusantrų metų anapus išėjusio Roko tėvo Leono Petkevičiaus ir dviejų jo brolių paveldas. Ponas Leonas čia gyveno nuo pat 1992–ųjų, kai giminei priklausiusi nuosavybė buvo grąžinta, mama Jurga įsikūrė prieš dešimtmetį. Roko tėvas architektas suformavo dvaro kraštovaizdį: apželdino paties ugdytais retų rūšių medžiais ir krūmais, užveisė neįtikėtinus vienadienių, bijūnų gėlynus. Tačiau didžiausia šviesaus atminimo pono Leono aistra buvo vilkdalgiai. Floristika, pasakoja Rokas, tėvui buvo puikus būdas atitrūkti nuo tarybinės tikrovės: „Supuvusiu Brežnevo sovietmečiu žmonės turėjo savų hobių. Gėlėmis tėvukas „susirgo“, kaip kiti filatelija: gumbasvogūnių ir floristikos žurnalų siuntinukus iš užsienio sovietai praleisdavo pro geležinę uždangą – taip mainydamasis, brangiai pirkdamas jis surinko retų rūšių ir naujai išveistų veislių irisų kolekciją.“
Gimęs ir augęs gėlių apsuptyje, Rokas puikiai išmano jų puoselėjimo subtilumus ir paslaptis. Su užsidegimu pasakodamas apie jas, rūpestingai apžiūrinėja vilkdalgių žiedus, atsargiai išsuka nužydėjusius, kad galėtų išsiskleisti jau sukrauti pumpurai. „Visus darbus nudirbu, vieno nedarau – neraviu – ateina iš kaimo mamos pagalbininkė ir nuravi gėlynus bei daržus. Man šis irisų ūkis – lyg didžiulis fetišas. Kai po darbo čia atvykstu ir užsiimu gėlėmis, rodos, patenku į kitą realiją.“
Šiuo metu Rokui svarbiausia pagal gėlių katalogus atpažinti rūšis tėvo vilkdalgių kolekcijoje, surašyti pavadinimus specialiose lentelėse ir susmaigstyti jas prie lysvių: „Prasidėjo žaidimas „Identifikuoti“ – tėvukas veisė, augino, puoselėjo, viską galvoje turėjo – niekur neužrašė, numirė ir visas žinias išsinešė TEN (beda pirštu į dangų). O dabar žiūri iš aukštybių, ar teisingai nustatau. Tėvo dėka, manau, rajone kai kuriems žmonėms bulvienojai nuo palangių pasislinko į nuošalesnę vietą.“
