Šiai labai moteriškai moteriai skubėjimo, paniško bėgimo, kitų vijimosi laikas jau praėjo: dabar ji tiesiog gyvena. „Prašmatnu sau tai leisti“, – neslepia tykaus džiugesio.
Tavo ilgametis kūrybos partneris Aleksandras Pogrebnojus ką tik grįžo iš Japonijos, kur pristatė naujausią judviejų kolekciją. Na, kur teisybė: kūrėja jūsų duete esi tu, o kai reikia važiuoti reprezentuoti kūrybos į Japoniją – vyksta jis?
Bet kūrėjai juk neužsiima vadyba! Aš nekalbu angliškai – lankiau kursus, bet taip ir neišmokau, o mokykloje mokiausi vokiečių... Paniškai bijau metro – užsienyje man reikia vedlio, kuris visur vedžiotų. Man apskritai patinka būsena, kai kas nors veda ir nereikia galvoti kur. Oro uoste viena pražūčiau: tikrai pavėluočiau į lėktuvą, nes jo tiesiog nerasčiau! Dažnai sapnuoju tą patį sapną: Ispanijoje (kur niekada nebuvau), viešbutyje, mane visi palieka, ir nežinau, kaip grįžti namo... Man tai baisiau už baisiausią košmarą!
Kaip manai, ši savybė tau būdinga kaip menininkei ar apskritai – kaip moteriai?
Aleksandras kažkur perskaitė, kad tai vadinama topografiniu debilizmu. Ko gero, jis būdingas daugeliui moterų, tik kitos moka paklausti kelio, o aš gi nemoku kalbos... Apskritai nemėgstu komunikacijos: leidžiu kitiems komunikuoti už mane. Bendrauju tik su tuo, su kuo noriu, – manau, tai akivaizdi egoizmo apraiška. Turiu komfortišką žmonių būrelį, tad integracijos man visai nereikia. Jei dirbčiau samdomą darbą ir turėčiau viršininką, bendrauti tektų, o dabar galiu daryti, ką noriu. Prieš nieką nereikia uodegos vartyti. Prašmatnu taip gyventi...
Supratau, kad jokiomis japonijomis tavęs nesugundysi...
Nepakanka ten nuvažiuoti – reikia kažkam pasakoti apie savo darbus, stengtis įtikti, lankstytis prieš pirkėjus... Sykį jau lankiausi Japonijoje su dizainerių grupe. Aleksandrui šiemet pasisekė: jis gyveno viešbutyje, kuriame buvo filmuojama Sofios Coppolos juosta „Pasiklydę vertime“. Viešbutis, kuriame pati gyvenau lankydamasi Tokijuje, irgi buvo tobulas: minkštas psichologine prasme, nė vieno aštraus kampo, o lovas juokaudami vadinome tortais... Visos kambarinės – filipinietės. Mes, mandagūs europiečiai, su jomis sveikinomės, o jos pripratusios būti niekas: pamačiusios koridoriumi ateinantį gyventoją, tik prisiploja prie sienos ir dedasi nematomos. Man buvo taip keista! Bet labiausiai įstrigęs Tokijo įspūdis – mirksinčios šviesos ant dangoraižių stogų, kad skrisdami lėktuvai už jų neužkliūtų. Jos tave priverčia pasijusti tokiu mažyliuku grūdeliu...
Aš labai nemėgstu viešumo. Ir interviu nemėgstu, dažniausiai jų atsisakau, bet „Žmonėms“ atsisakyti neišdrįsau – piarščikai man už tai akis išdraskytų (juokiasi). Bet tikrai nepavydu, kad Aleksandrą žmonės pažįsta geriau nei mane.
Čia tau ne košmariškoji Ispanija, o dar baisiau...
Paryžiuje turime japonę draugę Saiko: su ja labai gerai jaučiuosi, nes ji, kaip ir aš, truputį grabaliojasi prancūziškai, truputį – angliškai, bet iš esmės – nieko nemoka, tik linksi galva ir šypsosi. Ir nuolat prancūziškai klausinėja, ar man viskas gerai. Tokia pat ufonautė, kaip aš...
Kaip tau sekasi mažoje, jaukioje Lietuvoje, kur mažai dangoraižių, o ir lėktuvų nedaug teskraido?
Gerai. Baigiu kolekciją, dirbu su klientais. Per krizę jie niekur nedingo – gal tiesiog neturėjau klientų iš statybų sektoriaus?.. Maniškiai – verslininkai, aukščiausio lygio vadybininkai, geri specialistai, reikalingi per visas krizes. Kita vertus, mėgstu sakyti, kad mums su Aleksandru nuolat lengva krizė... Esame labai maži biznieriai, teturime tris darbuotojus ir niekada neklestėjome taip, kad galėtume iš aukštai kristi. Namų nesistatome, bet ir duonos plutos negraužiame. Bendradarbiaujame su „Audimu“, kuriame sporto ir laisvalaikio drabužių kolekciją, esame tuo patenkinti.
Sporto tema tau artima?
Kažkada norėjome surengti kolekcijos pristatymą sporto klube. Tąkart nepavyko – per maža vietos, nėra kur susodinti žiūrovų. Bet geros idėjos sugrįžta: ką tik rengėme fotosesiją bokso ringe. Iš užsienio grįžo manekenė Margarita Švėgždaitė, ir nusivedėme ją pas boksininkus. Reikėjo pamatyti, kaip gražios, įspūdingos merginos pasirodymas veikia tuos aršius, agresyvius vyrus! Jai padarė šukuoseną, makiažą, jos grožis tapo visai nerealus, ir dar tas dviejų metrų ilgis... Atrodė, tarsi vyrams ant galvų kas būtų užmovęs maišus: tiesiog plika akimi buvo matyti, kaip jų protas užtemsta! Margarita kažkada yra lankiusi bokso treniruotes, tad paprašėme tariamai pasiboksuoti su kuriuo nors vaikinu. Į priekį išėjo pats aršiausias, kažkoks čempionas. Tiesiog gražuolė ir pabaisa... „Gali stipriai smūgiuoti, – pasakiau Margaritai. – Jis tikrai apsigins.“ Ji kaip vožė... Paskui jo klausiau: „Kodėl neprisidengei?“ „Negalėjau į ją nežiūrėti“, – atsakė kaltu veidu. Štai ką reiškia grožis.
Grožis nuginkluoja? Priverčia pasaulį suktis?..
Baik, visi šie štampai – žurnalistiniai. Kaip ir klausimas dizainerei: „Ar jūs turite daug drabužių?“ Aš jų turiu labai mažai. Tai išgirdę, žurnalistai kaip susitarę sako: „Batsiuvys be batų...“ Viskas gerai, drabužių aš turiu mažai, bet ne bet kokių: jei dėsiuosi kepurę, tai tik tokią, o su šiuo juodu megztuku vaikštau visą sezoną ir turiu dar du labai panašius. Drabužiai mano spintoje tikrai nekabo dešimt metų – stengiuosi neapsikrauti daiktais, nes būstą nuomojuosi ir kraustantis tektų tempti juos paskui save. Daiktai labai pririša, o aš nemėgstu būti pririšta.
Tu nuomojiesi būstą? Kodėl?
Nes mano biznis toks, kad nuosavam butui dar neužsidirbau.
Žinant Vilniaus nekilnojamojo turto kainas, nieko nuostabaus. Bet kodėl tu neimi paskolos?
Mirtinai bijau paskolų. Reikia mokėti mokesčius, atlyginimus, „sodras“, o jei dar ant galvos kabotų paskola... Aišku, nuoma turbūt atsieina brangiau...
Vadinasi, kažkas tiesiog turėtų tave stumtelėti banko pusėn – paimti už rankos ir nuvesti kaip oro uoste Japonijoje?
Gal... Sykį esu nusvilusi su pažįstamu žmogumi: paskui turėjau baisių nemalonumų! Žinoma, dėl to ne bankai kalti, o mano patiklumas.
Kita vertus, nuoma – laisvo, nesupančioto žmogaus prerogatyva. Vis daugėja tvirtinančių, kad nenori būti standartiniai, kad visai nesiekia būti įkalinti ir įpareigoti keturių sienų...
Jie apsimeta! Tik nori atrodyti šaunūs, o iš tiesų visi žmonės sendami yra linkę kaupti turtą. Taip, aš laisva, bet nesijaučiu saugiai. O paskolos vis tiek bijau... Matyt, tai galima priskirti dar vienam mano apsileidimui.
Minėjai, kad vis kraustaisi. Nuomojamą būstą tenka dažnai keisti?
Per krizę buvo palankus metas nuomai, tad nusprendžiau išsinuomoti tokį, kuriame galėčiau ir gyventi, ir dirbti. Radau labai gerą, su dviem atskiromis zonomis: plotas didelis, mokesčiai Senamiestyje nežmoniški, bet ką padarysi.
Judu su Aleksandru niekada nesipykstate dėl pinigų? Juk duete reikia šimtaprocentinio pasitikėjimo.
Kol kas mūsų pinigai maži: kai bus dideli, tada ir pyksimės (juokiasi). Žiūrėk, kas nutinka šeimose, kai pradeda dalytis palikimą: klasikinio detektyvo siužetas... O kol nėra ko dalytis, tai ir nesipykstame. Kiekvienas darome savo darbą.
Ar Aleksandras – geras vadybininkas?
Kadangi nesu turėjusi kito, neturiu su kuo lyginti. Visuomet norėtum arba galvotum, kad gali būti geriau. Bet esu susidūrusi su labai netalentingais vadybininkais: tokie „štampuoti“, nuspėjami, bandantys įsiūlyti prekes kaip robotai, be jokio jausmo... Vadybininkas turi degti tuo, ką daro. O Aleksandrui net vadybos neišmanymas išeina į naudą – padeda atitolti nuo klišių.
O tau nepikta, kad būtent jis yra judviejų dueto viešasis veidas?
Jėzau, tikrai nepikta, tegul tik būna! Aš labai nemėgstu viešumo. Ir interviu nemėgstu, dažniausiai jų atsisakau, bet „Žmonėms“ atsisakyti neišdrįsau – piarščikai man už tai akis išdraskytų (juokiasi). Bet tikrai nepavydu, kad Aleksandrą žmonės pažįsta geriau nei mane.
Tačiau tu – labai moteriška moteris, švelni, klusni, nesigaudanti žemėlapiuose... Rodos, tau turėtų patikti komplimentai ir dėmesys.
Nesu jau tokia švelni... Aš švelni tiek, kiek reikia, bet nerėkdama galiu iškovoti savo. Ir dėmesio gaunu tiek, kiek man reikia... Na, supratai mane (šypsosi). Dėmesys visai neprivalo būti viešas.
Ar tai, kad su Aleksandru kažkada buvote pora, o dabar – nebe, dirbant drauge neužkliūva?
Jau ne. Dabar jis man tarsi kokia giminė... Na, ne dėdė, bet panašiai (juokiasi). Sako, jei dalijiesi su žmogumi stalu ir lova, tai yra šeimyninis gyvenimas. O jei lova nesidaliji – tai kas tada? Belieka giminė. Dar pastebėjau, kad per ilgą laiką pasidariau nepakanti kai kurioms jo charakterio savybėms. Dabar jau nesuprantu, kaip anksčiau galėjau pakęsti jo impulsyvumą. Kas per žmogus: išberia telefonu kelis žodžius – ir meta ragelį! Aš mėgstu ramiai išsidėlioti darbus, savo veikloje noriu neprarasti malonumo, posakis „Skubėk lėtai“ man tinka kaip niekam kitam. O jo staigumas, isterija, panikos kėlimas sumaišo tą mano ramų vandenį! Kita vertus, jei nemaišytų, turbūt išvis į meditaciją įpulčiau (juokiasi). Suprantu, kad esu labai kantri, jei galiu su tokiu charakteriu ištverti šitiek laiko. Tereikėtų jam kelis kartus neatleisti ir tektų viską mesti. Bet atleidžiu. Užtat ir sakau – giminė...
Nepatariate vienas kitam asmeniniais klausimais?
Jis turi savo asmeninį gyvenimą, aš – savo. Man jo merginos netrukdo. Aišku, jis gali sakyti savo nuomonę apie mano vyrus, bet mano pasirinkimas – tai ne jo pasirinkimas. Aha, jau artėji prie užslėptų klausimų...
Priartėjau... Koks tas tavo asmeninis gyvenimas?
Geras (juokiasi). Aš labai patenkinta savo asmeniniu gyvenimu. Mažai kas apie jį žino... Tikrieji paparacai sekioja nebent kokį Uspaskichą, o manęs tikrai nesekioja, nes nesu žvaigždė. Turiu draugių, susitinkame, pasipasakojame apie diedus, ir man to pakanka. O viešai pasakoti, kaip su kuo nors išsiskyrei ir ką nors įsimylėjai, – kam?
Tai – taip žmogiška...
Žmogiška, bet kam tai viešinti? Užrašytas žodis iškrypsta, neįmanoma išreikšti jausmų raidėmis, ir tas netobulumas mane nervina. Todėl nenoriu subtilių dalykų pasakoti...
Bent pasakyk: turi ką nors šalia?
Turiu. Beje, jis tikrai nevedęs – to netoleruočiau. Tai galima toleruoti tik tuomet, kai tau devyniolika ar dvidešimt ir nesuvoki viso to pasekmių.
Kokie tavo reikalavimai vyrams, be to, kad jie negali būti vedę? Pavyzdžiui, ar tave erzina tokie, kurie nesirūpina savo apranga?
Žinai, gal man ir visai patinka vyrai, kurie nesirūpina savo apranga. Nes tai rodo, kad jie rūpinasi svarbesniais dalykais... Jei pats žmogus neįdomus, niekada nebus stilingas. Bet kokiu atveju svarbiausia – bendravimas.
Dėmesio tau reikia daug?
Jeigu santykiai gražūs, dėmesys yra natūralus. Be abejo, jis turi sklisti iš abiejų pusių: moteris vyrui irgi turi rodyti dėmesį, o ne tik laukti iš jo. Bet jeigu viskas gerai, nereikia vadovautis jokiomis taisyklėmis – viskas susiklosto savaime.
Nemanai, kad dėl santykių reikia dirbti?
Žinoma, reikia. Didysis įsimylėjimas, kai tu tik sėdi ir žiūri į kitą žmogų, greitai praeina – tada išlenda charakteriai ir pamatai, gali su juo būti ar ne. Žinoma, dėl santykių reikia dirbti, bet ir apskritai reikia nuolat dirbti su savimi – ne tik dėl mylimo žmogaus... Reikia tobulėti.
Kaip tobulėja Vida Simanavičiūtė?
Skaitau. Neseniai atradau, kad man visai nereikia televizoriaus. Iš pradžių jo neturėjau, draugai atvežė. Kelis kartus perėjau visus penkiasdešimt du kanalus, nusiraminau ir... išvežiau atgal. Pamatyti, ką kolegos daro, galiu ir internete. O šiaip reikia skaityti ir dirbti. Ir tvarkyti save.
Jau buvome užsiminusios apie standartinius žmones – tuos, kurie ima būsto paskolas, tuokiasi, pagimdo du vaikus... Tu nekenti to standartinio gyvenimo?
Ne, būtų absurdas jo nekęsti... Aš jo tiesiog niekada neturėjau, todėl nežinau jo skonio. Atvirkščiai – manau, kad tai labai geras gyvenimas, nes žmonės turi vieni kitus vesti, tekėti ir mylėti, kaip liepia krikščionys.
Tau priimtinos krikščioniškos moralės normos?
Žinoma. Kažin ar galėjau pasigirti savo morališkumu, kai man buvo –niolika: tuomet tikrai nebuvau moralės normų pavyzdys. Bet dabar manau, kad žmonės būtų laimingesni, jeigu jų laikytųsi. Deja, jaunystėje jiems pristinga proto tai suprasti, todėl viską išbando, išsiblaško, išsidrasko, o paskui jau būna pernelyg sudėtinga viską suklijuoti. Bet pažvelk į tuos, kurie sugeba išsaugoti santuoką ir užauginti vaikus: visi jie gyvenimo saulėlydyje pripažįsta, kad nuostabiausias dalykas gyvenime – šeima.
Tai kodėl tu jos nenori?
Kodėl – nenoriu?.. Tai ne vien nuo manęs priklauso (šypsosi). Tiesiog gal nesutikau vyro, už kurio galėčiau ištekėti. Nesutikau tokio, su kuriuo būčiau galėjusi turėti vaikų.
Tau yra kas nors piršęsis?
Kad vyras būtų parpuolęs ant kelių ir įteikęs man žiedą, kiek pamenu, nebuvo nutikę. Apskritai ištekėti gal ir būčiau galėjusi, bet man būtų tekę dirbti tuo klausimu. Būti aktyvesnei. Daryti spaudimą... O jei nedariau – matyt, nebuvo lemta.
