Anuomet, kai roko muzika tik pradėjo savo kelią Lietuvoje, kai Sovietų Sąjunga ėmė braškėti ir rokas tapo tikrai galingu ginklu kovojant už asmenybės laisvę ir nepriklausomybę, Artiomas būdavo dažnas svečias Lietuvoje. Pirmasis muzikantas, su kuriuo jis susipažino dar 1978 metais, – Virgis Stakėnas. „Tuomet nei rokenrolu, nei Gorbačiovu dar nekvepėjo“, – šypteli.
Virgio kvietimu pirmą kartą apsilankęs Šiauliuose, į Lietuvą Artiomas pradėjo važinėti dažnai – gavo kvietimą tapti festivalio „Baltijos jaunystė“ žiuri komisijos nariu, dalyvavo džiazo festivaliuose, susipažino su garsiausiais džiazo muzikantais Vladimiru Tarasovu, Vladimiru Čekasinu, Večiaslavu Ganelinu, dainininku Vytautu Kernagiu, kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi. Dar vėliau – garsusis „Lituanikos“ festivalis, kurį rusų žurnalistas ypač vertina. „Tuo metu buvo net sunku įsivaizduoti, kad lietuviai galėjo pasikviesti tokių stiprių roko muzikantų“, – sako prisiminęs Vilniuje koncertavusius vokiečius „Die Toten Hosen“, festivalio scenoje pasirodžiusias garsiausias rusų roko grupes „Akvarium“, „Aukcion“, „Avia“, „DDT“, „Mumiy Troll“ ir, žinoma, lietuvius – „Antį“, „Bix“.
Artiomas juokauja, kad anuomet į Lietuvą jį traukusi muzika ir nuostabios merginos. Sklinda gandų, jog gražuolis aštrialiežuvis rusų žurnalistas Vilniuje turėjo ne vieną meilės romaną.
Artiomai, daug metų praėjo, o Lietuva jūsų, matau, nepaleidžia...
Žaviuosi Lietuva. Jos kultūra, gamta ir... merginomis, žinoma! Pažiūrėkite, kaip čia nuostabu (pamoja ranka į netoliese stūksantį Pakruojo dvarą)... Neprisimenu, kada valtimi irsčiausi. O rytoj važiuojam į Nidą. Fantastiškas gamtos kampelis. Rudenį jį parodžiau savo žmonai Verai. Ji pasakė: „Mes būtinai čia turime grįžti vasarą, su vaikais.“
Regis, rudenį teks dar kartą atvažiuoti, esu pakviestas į Vilniaus muzikos savaitę. Tik nežinau, ar išeis, juk tuo metu vyks Maskvos mero rinkimai...
Dalyvaujate politikoje?
Tik – kaip pilietis. Jokiai partijai niekada nepriklausiau ir nepriklausau. Buvo laikas, kai politika labai domėjausi, dalyvavau mitinguose, buvau ekscentriškas personažas, dabar nebesu toks aktyvus...
Tačiau aštrumas niekur nedingo. Skaičiau gana įspūdingų jūsų minčių ir apie politiką, ir apie kultūrą, ypač – apie pramogų pasaulį... Dimai Bilanui nuo jūsų kliuvo, „Eurovizijai“ – irgi!
Daugelis mane davė į teismą – milicininkai, artistai, politikai. Tačiau beveik visas bylas laimėjau. Argi ne keista kelti bylą už kritiką?
Esama žurnalistų, kurie karjerą daro kurdami skandalus. Aš taip nesielgiu, man būtų smagu apie visus kalbėti gerai, bet ką tai reikštų? Kad jau rojuje gyvenu? Suprantu, sąžininga nuomonė kai kuriuos žeidžia, bet aš argumentuoju savo poziciją. Taukšti šiaip sau – nuobodu ir neprofesionalu. Jei žmogus nepatinka, turi pasakyti, kodėl.
Esate vadinamas pirmuoju Rusijos muzikos prodiuseriu. Ar su muzikantais, su kuriais tuomet dirbote, draugystė tęsiasi?
Savęs prodiuseriu niekada nevadinau. Juk prodiuseriai suka verslą, o aš tik norėjau pagelbėti talentingiems žmonėms. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje padėjau atlikėjams, kurie vėliau tapo labai garsūs ir žinomi: „Mashina Vremeni“, „Kino“, Žana Aguzarova, „Zvuki Mu“. Su tais, kurie dar gyvi – Andrejumi Makarevičiumi, Aleksandru Lipnickiu, Vasilijumi Šumovu, Jurijumi Ševčiuku, – pabendraujame. Tačiau daugelio jau nebėra...
Tada buvo žmonių, kurie nekentė roko muzikos. KGB, komjaunimas, netgi Kompozitorių sąjunga joje matė grėsmę. Muzikos klubuose, per koncertus prasidėjo areštai, buvo sudaryti juodieji sąrašai.
Net ir jaunesnių už jus... O kaip jums pavyksta nesenti?
Niekada neslėpiau savo amžiaus... Nedažau plaukų ir neskutu žilų šerių. Jei jums atrodo, kad nesenstu, galbūt tai – genai. Tikrai nedarau nieko, kad atrodyčiau jaunesnis. Kurį laiką jau visiškai nerūkau, tačiau su alkoholiu, kaip ir anksčiau, gana šilti santykiai... Nesileidžiu botokso, netgi į sporto salę nevaikštau. Aplink namus dviračiu pavažinėju, o čia valtele, štai, paplaukiosiu...
Anuomet, kai nuvažiuodavome į Rusiją, mums sakydavo: pas jus Pabaltijyje – pusiau užsienis. Ar jums irgi taip atrodydavo?
Pabaltijys visada buvo labiau civilizuotas ir priminė užsienį, tikrai. Religinė kultūra darė savo, o ir tai, kad neturėjote tokios „šlovingos“ komunistinės praeities kaip mes.
Tuo metu, kai Rusijoje buvo uždrausta spausdinti mano straipsnius ir netgi minėti mano vardą, Latvijoje kartu su režisieriumi Jurijumi Puodnieku kūriau pirmąją savo televizijos laidą „Videoritmai“. Tai argi ne užsienis?
Jūsų straipsnius uždraudė, nes rašėte apie rokenrolą? Apie muziką, kuri nederėjo prie sovietinio gyvenimo būdo?
Tada buvo žmonių, kurie nekentė roko muzikos. KGB, komjaunimas, netgi Kompozitorių sąjunga joje matė grėsmę. Muzikos klubuose, per koncertus prasidėjo areštai, buvo sudaryti juodieji sąrašai, netgi profesionalų grupėms uždraudė groti, pasodino į repeticijų režimą. Kadangi rašiau apie roko muziką, laikraščiuose ir žurnaluose buvau nepageidaujamas.
Vieną anų metų istoriją sužinojau tik neseniai: 1984-aisiais, pasirodo, būta mėginimų uždrausti itin populiarų Tartu roko festivalį „Tartu Music Days“. 1983-iaisiais apie jį buvau parašęs straipsnį, jį išspausdino „Komsomolskaja pravda“. Organizatoriai parodė laikraštį partijos funkcionieriams ir šie festivalį rengti leido. Štai, kaip buvo... Festivalį išgelbėjau, o pats – neišsigelbėjau. Po 1983-iųjų, ketverius metus mano pavardė figūravo KGB juoduosiuose sąrašuose.
Dabar tokį laiką sunku įsivaizduoti...
Tai pas jus sunku, o pas mus, Rusijoje, – visiškas déjà vu, kartais nebegali suprasti, kas leidžiama ir kas propaguojama, o cenzūra – tokia pat, kaip sovietų laikais. Sekso nėra, viskas patriotiška, teisinga... Manau, rokenrolas, jei jis tikras ir kalba apie svarbius dalykus, vėl gali turėti problemų...
Na, Lietuvoje to tikrojo rokenrolo ne kažin kiek ir likę...
Ne tik Lietuvoje tai vyksta... Amerikoje, Anglijoje – kitaip, žmonės ten be roko niekur, ta muzika – jų kraujyje, genuose. Rusijoje rokenrolas – irgi tik niša. Kaip džiazas ar hiphopas... Nė vienas iš jų negali lygintis su ta baisia „Eurovizija“. Žiniasklaida dėl to taip pat kalta – einame lengviausiu keliu. Su popmuzikantais bendrauti lengviau, paprasčiau... Jų gyvenime daugiau sekso, daugiau gražių merginų ir daugiau skandalų.
Vadinasi, rokenrolas sensta?
Nėra tikslaus atsakymo į šitą klausimą. Kartą per savaitę rengiu radijo laidą ir ten apžvelgiu roko muzikos naujienas. Mane domina alternatyvi, talentinga muzika. Smagu, kad mažiau jos nėra. Vis atsiranda jaunų merginų ir vaikinų, kurie ieško ko nors naujo, įdomiai dirba su garsu, atranda kitoniškų formų. Tikriausiai roko laikas apskritai praėjęs... Visame pasaulyje. Gražu, kad ši muzika miršta gana lėtai, – vis dar esama jaunų žmonių, kurie perka gitaras ir klausosi „The Doors“, „The Beatles“, Jimi Hendrixo ir... „Anties“ (šypsosi).
Artiomai, kiek jau metų dirbate radijuje?
Nuo 1981-ųjų. Mano karjera televizijoje tai yra, tai jos nėra, o radijas yra visada. Radijo studijoje mažiau streso, daugiau geros muzikos. O televizijoje... Šviesos, grimas... Nekenčiu!
Be to, radijo laidų vedėjų metų juk niekas neskaičiuoja...
Televizijoje smagiau žiūrėti į išsilavinusius senukus nei į bukagalvius gražuolius. Be to, man – tik 58-eri ir aš apie tai kol kas negalvoju.
Gerai jums kalbėti, kai esate apie muziką rašančių žurnalistų kumyras...
Na, nežinau, ar kumyras... Bet populiariu žurnalistu aš buvau, toks ir likau. Žinau, kad mano rašymo stilius darė įtaką kai kuriems jauniems žmonėms. Tai nėra blogai, manęs tai nepykdo... O žvaigždės statusas? Niekada jo nejutau.
Tačiau bulvarinė spauda nepraleidžia progos suskaičiuoti jūsų vaikų ir santuokų...
Na, didelio proto tam nereikia...
Gal visus tai domina ir todėl, kad dirbote žurnalo „Playboy“ redaktoriumi?
Na jau, tikrai nebuvau rusiškais Hugh Hefneris (juokiasi). Savo redaktoriavimą nuo pat pradžių priėmiau su ironijos gaidele...
Metai „Playboy“ žurnale nepraėjo veltui. Veros sesuo Marija buvo viena iš pirmųjų viršelio merginų. Maša mane supažindino su Vera, o netrukus viskas tapo labai rimta...
Tai kiek kartų jūs vis dėlto vedęs?
Vera – ketvirtoji mano žmona. Labai tikiuosi, kad ir paskutinė.
O vaikų kiek turite?
Santuokoje – trys, o iš tiesų – kiek daugiau...
2009-aisiais, kai buvome susitikę Vilniuje, Veros dar nebuvo jūsų gyvenime? Tuomet kalbėjote, kad kartais jaučiatės vienišas...
Vera jau buvo, nors dar nebuvome susituokę. Susituokėme po keleto mėnesių, kai grįžau iš Vilniaus.
Net kelios jūsų žmonos irgi buvo žurnalistės...
Antroji buvo baigusi menotyrą, rašė apie madą. Trečioji – tikra žurnalistė, dirbo laikraštyje „Izvestija“. Vera su žurnalistika nieko bendra neturi, ji – filologė.
Kur radote aštuoniolika metų už save jaunesnę?
Įdomi istorija (juokiasi). Metai „Playboy“ žurnale nepraėjo veltui. Veros sesuo Marija buvo viena iš pirmųjų viršelio merginų. Maša mane supažindino su Vera, o netrukus viskas tapo labai rimta...
Ir dabar jūs – susituokę, drauge auginate sūnų Ivaną (11) ir dukrą Lidiją (3)...
Daug kas mano, kad Ivanas – Veros sūnus, bet iš tiesų jis mūsų, susilaukėme jo dar prieš vestuves. Lidija, tikiuosi, – paskutinis mano vaikas, tiesą sakant, nebėra jėgų tvarkytis (juokiasi). Nuostabu, kai gali matyti, kaip vaikai auga. Kaip užaugo mano vyresnieji – nepastebėjau.
Ką jie veikia dabar?
Viena dukra gyvena Danijoje, kita – Anglijoje. Karjeros jos nepadarė, augina vaikus. Mano anūkai – tokio amžiaus kaip Lidija, tačiau dar nesu jų matęs.
Bet juk dažnai būnate užsienyje, skaitote paskaitas įvairiose šalyse, galėtumėte aplankyti...
(Skėsteli rankomis) Yra, kaip yra... Paskaitas dažniausiai skaitau Amerikos universitetuose. Esu populiarus lektorius, pasakoju apie roko muzikos istoriją Sovietų Sąjungoje, sovietų muzikos pramonę ir šiuolaikinį pramogų pasaulį. Šį pavasarį, žinoma, pati populiariausia tema buvo išsišokėlės „Pussy Riot“ ir pažeistos žmogaus teisės. Tiesą sakant, man patinka dėstytojo darbas, jau dvylika metų Maskvos valstybiniame universitete dėstau muzikos žurnalistiką. Tik vienas dalykas netenkina – atlyginimas (juokiasi). Bet paskaitos, darbas televizijoje ir radijuje, straipsniai mane gelbsti, pragyventi užtenka.
O ir gyvenimas juk nebe toks audringas, kaip buvo anksčiau?..
Vaikai diktuoja tempą – nuotykių ir kelionių gerokai sumažėjo. Bet juk ramybė irgi turi žavesio... Argi ne?
