Gana daug koncertuojanti, televizijos laidą „Muzikinė karuselė“ vedanti ir Lietuvos scenoje naują perversmą planuojanti Mia pastarąjį mėnesį dažnai vykdavo į Panevėžį: su šio miesto choru dalyvaudama televizijos projekte „Chorų karai“ buvo sulipusi į vieną stiprų kumštį. „Jie – gyvas talentas“, – negaili gražių žodžių jauniesiems savo kolegoms. Nors žiūrovų valia Panevėžio chorui teko pasitraukti iš ekrano kovos, Mia nė kiek nesigaili ten dalyvavusi: projektas buvęs labai įdomus, tikras, „nesintetinis“... Sintetikos, netikrumo, melo ji nekenčia ir nepripažįsta. Niekur – nei scenoje, nei asmeniniame gyvenime.
Sakai, kad nemėgsti netikrų, lėkštų, menkaverčių televizijos projektų, renkiesi tik reikalaujančius profesionalumo ir vertingus. O kaipgi vasarą rodyti „Žvaigždžių karai“, kuriuose rungeisi su Natalija Zvonke? Ne kažin kiek vertės ten buvo, pripažinkime...
Tai buvo išskirtinis atvejis... Atvirai pasakysiu: tada perlipau per save.
Bet tu nesigaili?
Tiesiog nesigręžioju atgal. Jei ką nors panašaus siūlytų dar kartą, tikrai atsisakyčiau, nes savo kartelę nuolat keliu aukštyn. Bet niekada nesigailiu to, kas buvo, nes tai – praeitas etapas. Apskritai, palyginti su laikotarpiu, buvusiu prieš kelerius metus, aš labai pasikeičiau. Drįstu pripažinti – patobulėjau... Todėl reikia tik džiaugtis, o ne graužtis dėl praeities klaidų, ar ne?
O kas pasikeitė? Iš pažiūros tegaliu pasakyti, kad akivaizdžiai pasikeitė tavo išvaizda...
Nuo tų laikų, kai pasirodžiau pramogų pasaulyje su cheminės šukuosenos garbanėlėmis, rodos, praėjo šviesmečiai (juokiasi). Dabar turiu nuostabią stilistę Ingą Jakutienę, kuriai esu be proto dėkinga. Ji – ne iš tų brangiųjų stilistų, kurie dvi valandas kerpa plaukų galiukus ir už tai plėšia tūkstančius. Ingai atsiduodu netardama nė žodžio – ji pati žino, ko aš noriu. Tikrasis genialumas yra paprastumas. Paprastumas yra tikrasis genialumas. Seniau stengiausi atrodyti taip, kad išsiskirčiau iš minios, o dabar man pakanka tokiai būti scenoje – nulipusi nuo jos, noriu pabūti niekuo, tiesiog nauneimu. Todėl ir mano drabužiai pasidarė ramūs, moteriški, neįžūlūs...
Gal net Mantas Petruškevičius tau dabar nebeturėtų ko prikišti...
Manau, vis tiek turėtų (juokiasi). Bet kam tai rūpi? Pasikeitė mano gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, supratimas – viskas! Atrodo, pagaliau suaugau... Nesakau, kad pasenau, – tikrai taip nesijaučiu, bet surimtėjau ir nebešvaistau laiko veltui. O anksčiau švaisčiau, ir dar kaip... Nebuvau vakarėlių liūtė, bet dažnai nueidavau į klubus. Dabar man to nebereikia.
Vyrai – ne tokios kalės kaip moterys. Daugelis moterų tik iš pažiūros atrodo nuoširdžios, bet viduje slepia visą krūvą intrigų. O vaikinams tos intrigos pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina...
Gal todėl, kad jau radai tai, ko žmonės ten ieško?
Turi galvoje antrąją pusę? Ne, klubuose jos neieškojau – ten neįmanoma rasti! Žmonės juose susižvejoja antrąją pusę tik vienam vakarui, geriausiu atveju – savaitei. O man tiesiog būdavo smagu su draugėmis nueiti. Dabar irgi retkarčiais nueinu, bet tik sėdžiu ir stebiu aplinką. Įdomu žiūrėti, kaip merginos iš visų jėgų bando suvilioti vaikinus... Juokinga. Niekada nebeužsibūnu klubuose iki ryto – neverta. Apskritai iš klubų jokios naudos: tik pinigus išleidi, o kitą dieną dar ir galvą skauda. Kur kas mieliau leidžiu laiką skaitydama knygas, kurdama, rašydama dienoraštį.
Kam jį rašai? Kada nors išleisi knygą?
Galbūt. Ir šiaip bus miela senatvėje paskaityti, nes mano gyvenimas velniškai greitai keičiasi. Vienu metu buvau net sau pasidariusi neįdomi: vien darbas, namai, beprasmės pramogos... O dabar daugiau laiko skiriu artimiesiems: seseriai, sūnui, tėvams.
Kaip laikosi tavo tėvai?
Geriau nei anksčiau – išsikapstė iš ligų. Kiek galiu, stengiuosi jiems finansiškai padėti, kad jaustųsi turintys dukrą. Nesu verslininkė, bet finansine padėtimi šiuo metu tikrai nesiskundžiu, todėl galiu paremti tėvus. Džiaugiuosi, kad man nereikia skaičiuoti smulkių. Kartais net nežinau, kiek uždirbu, ir tai yra gera. Mano gyvenime buvo visokių etapų – ir labai turtingų, ir skurdžių, todėl puikiai žinau, jog pinigai yra gyvenimo patogumas, bet ne vertybė.
Dažniausiai juk susiklosto atvirkščiai: tėvai remia sostinėje gyvenančius vaikus.
Nuo to laiko, kai išėjau iš tėvų namų, nė cento iš jų nepaėmiau – viską užsidirbu pati. Iš kaimo parsivežu nebent bulvių – ekologiškų, išaugintų be jokių nitratų. Štai dar vienas mano pokytis: ėmiau žiūrėti, ką valgau. Anksčiau valgiau tik kavinėse, o dabar kasdien gaminu namie. Tiems, kas mane seniai pažįsta, sunku tuo patikėti: juk anksčiau paniškai nekenčiau virtuvės, gaminau tik todėl, kad reikia... Gal po kiek laiko viskas apsivers aukštyn kojomis, gal vėl negalėsiu žiūrėti į viryklę, bet dabar man tikrai malonu ruošti maistą. Neperku receptų knygų – gaminu iš vaizduotės. Netgi tam atsirado meniška gyslelė (juokiasi). Ir pagaliau pajutau norą būti namuose. Pasidarė taip gera juose ilsėtis, skaityti knygą, ruošti valgį...
Žiūrėk, tuoj megzti pradėsi...
Ne, jei jau imčiau megzti, mane reikėtų uždaryti į psichiatrijos ligoninę (juokiasi). Tačiau išties turiu naują hobį – pamėgau piešti. Nugvelbiu iš sūnaus popieriaus, pieštukų ir piešiu tai, ką matau ir ką įsivaizduoju. Keista – kažkada išvis nemokėjau piešti, dailės pamokos man buvo tragedija, o dabar patinka terliotis. Ir dar – nebenoriu į savo aplinką įsileisti svetimų žmonių. Linksminuosi tik draugų kompanijoje, uždaruose vakarėliuose, nes man patinka pažinoti žmones, su kuriais bendrauju. Supratau, kad tikras draugas – didžiulė vertybė. Pradėjau abejoti, ar jų turiu... Turiu keletą, juos galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, bet pati tikriausia draugė – sesuo. Dėkoju likimui, kad ją turiu. Mes puikiai sutariame ir viskuo dalijamės.
Anksčiau džiaugdavaisi draugais iš pramogų pasaulio. Jų nebeliko?
Ne... Pasirodo, žodžiai „Mano draugė Mia“ kai kuriems buvo tik skambi frazė, tik galimybė kartu pačiauškėti viešuose sambūriuose ir apsikabinus nusifotografuoti žurnalams. Tada būna smagu, visi pastebi, fotografai atkreipia dėmesį... Kol nesupratau, jog visa tai – paviršutiniška, jaučiausi gerai, įsivaizdavau esanti tarp savų. Bet iš tiesų tai nebuvo tikra. Matai, tikro draugo apibrėžimas nėra tik „tūsai“, vakarėliai ir pasimaivymas prieš fotoobjektyvą...
Kada supratai, kad jie tave nuvylė?
Kai „tūsai“ ir vakarėliai baigėsi. Kai liūdna, draugo reikia ne tam, kad jis linksmintų, o kad tiesiog pabūtų šalia. Bet tada jie negali. Nenori. Jiems to nereikia. Kažkur tuo metu vyksta vakarėlis, ir jiems smagiau nueiti ten, o ne sėdėti su manimi... Akivaizdu, jog tokie žmonės nėra draugai. Buvau naivuolė, atsivėriau jiems, o jie mane įskaudino ir išdavė. Aš labai nekonfliktiškas žmogus, bet dabar atsirenku, su kuo bendrauti.
Per tavo gimtadienį pastebėjau, kad turi daug draugų vaikinų. Tu iš tų moterų, kurioms geriau sekasi bendrauti su priešinga lytimi?
Taip. Vyrai – ne tokios kalės kaip moterys (juokiasi). Daugelis moterų tik iš pažiūros atrodo nuoširdžios, bet viduje slepia visą krūvą intrigų. O vaikinams tos intrigos pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina... Todėl man labiau patinka bendrauti su jais. Nemėgstu intrigų, neišduodu svetimų paslapčių – šiuo požiūriu esu vyriška.
O girdėjai posakį, jog tikros draugystės tarp vyro ir moters nebūna?
Būna! Visos taisyklės turi išimčių. Net su buvusiais savo vaikinais stengiuosi išlaikyti gražius, draugiškus santykius: juk kažkada buvome kartu, kažkuo dalijomės, verkėme vienas kitam ant peties. Jei po nutrūkusios meilės pavyksta peržengti neapykantos ribą, geresnio draugo už buvusį vaikiną net nerastum. Na, žinoma, nesakau, kad nė vienas iš mano vaikinų draugų...
...tavęs nenori?
...man nesimpatizuoja (juokiasi). Žinoma, yra simpatizuojančių. Bet aš visada nubrėžiu tam tikrą ribą ir žinau, kad jos neperlipsiu. Jie gali bandyti ją perlipti – tai jų valia, bet aš esu garantuota dėl savęs.
Suvokiau: arba tu myli žmogų ir stengiesi su juo gražiai sugyventi, arba – ne. Meilė viską paverčia padaro įmanomu.
Vyras, kuriam, spėju, dabar deklaruoji ištikimybę, iš tiesų egzistuoja? Tiek metų tu kalbi apie artimą draugą, o iki šiol niekas jo nematė. Argi ne keista?
Labai keista! Nuoširdžiai tuo stebiuosi... Sykį kažkoks paparacas mudu su draugu nufotografavo automobilyje, bet, matyt, nuotrauka nepavyko... Galiu išduoti paslaptį: mano draugą nedaug kas matė, nes jis gyvena ne Lietuvoje. Bet daugiau apie jį pasakoti kol kas nenoriu. Pažadu šia tema kalbėti tada, kai ant rankos mūvėsiu sužadėtuvių žiedą. Kai jau eisiu prie altoriaus, visam pasauliui džiugiai paskelbsiu: šiandien tokią ir tokią valandą aš tuokiuosi!
Atrodo, tavo požiūris į vyro ir moters santykius irgi pasikeitė...
...į rimtąją pusę (šypsosi). Nebesu naivuolė. Nebetikiu pasakomis. Nebesvajoju tiek, kiek anksčiau svajojau, ir nebesivaikau idealų, nes jų šiame gyvenime nėra. Suvokiau: arba tu myli žmogų ir stengiesi su juo gražiai sugyventi, arba – ne. Meilė viską paverčia padaro įmanomu.
Tada sakyk: ar atleistum neištikimybę? Sakoma, jog tai ir yra brandos požymis, – jaunos merginos spiegia, kad neištikimybės nė už ką neatleistų, o subrendusios moterys jau kalba visai kitaip...
Žinai... Atleisčiau. Aišku, neištikimybė neištikimybei nelygi. Jeigu mano vyras užmegztų romaną – niekada neatleisčiau, bent jau dabar man taip atrodo. Bet vienos nakties nuotykį, manau, atleisčiau. Vyrai yra medžiotojai, nereikia iš jų norėti neįmanomo. Užuot kovojus su jų prigimtimi, reikia juos mylėti, glostyti ir leisti manyti, kad jie yra stiprioji lytis.
O motinystė? Ir į ją dabar žvelgi kitaip?
Žinoma! Sūnaus susilaukiau labai anksti – man buvo vos septyniolika. Kokį supratimą apie motinystę turi mergaitė, kuri pati dar yra vaikas? Mudu su Matu kartu užaugome, ir dabar į sūnų žvelgiu visai kitaip. Stengiuosi jam būti gera draugė, patarėja, pašnekovė. Visuomet buvau griežta, o dabar – ypač, nes jis lanko mokyklą, iš viščiuko darosi plunksnuotas, ir tos plunksnos ne tokios minkštos kaip buvęs pūkelis... Bet jis – geras, supratingas vaikas. Matas niekada nepriekaištauja, kai man tenka išvažiuoti dirbti palikus jį namie vieną. Užtat paskui mudu atsigriebiame: nueiname pažaisti boulingo, biliardo. Vasarą labai daug laiko praleidome Palangoje, aš dirbau, jis ilsėjosi, buvo be galo smagu. Per mano gimtadienį, man nežinant, nupirko tortą, prismaigstė žvakučių ir atnešė dainuodamas: „Su gimimo diena...“ Gal kam nors pasirodys banalu, bet aš susijaudinau iki ašarų.
Norėtum turėti daugiau vaikų?
Taip, žinoma.
Kada?
Dabar.
Dabar tavo auksinis laikas, nėra kada galvoti apie vaikus!
Bet aš noriu jų dabar! Norėčiau dukrytės... Gaila, kad trukdo tas „auksinis laikas“... Be abejo, jeigu taip susiklostytų, kad ji dabar nuspręstų ateiti į šį pasaulį, aš tikrai jai netrukdyčiau. Bet kol kas pakentėsiu.
