Nesuklysiu sakydama, kad dažniausiai Jums užduodamas klausimas yra „kodėl Agnė nebesirodo vakarėliuose“?
Taip, tuo klausimu pradedami visi interviu (juokiasi). O atsakymas paprastas – į mano gyvenimą pasibeldė branda. Viskam savas laikas. Buvo metas, kai šėlau, ir be galo džiaugiuosi, kad turiu smagių prisiminimų. Dabar man labai smagu savaitgalius leisti su šeima, tėvais. Kadangi dirbu mėgstamą darbą ir tai darau iš širdies, laiko vakarėliams nebelieka.
Sakoma, kad patys gražiausi metai moters gyvenime būna po trisdešimties. Netrukus ir Jūs galėsite tuo mėgautis.
Visiškai sutinku su šiais žodžiais. Dar žalioje jaunystėje mama man sakė: „Tu pamatysi, kad, artėjant trisdešimtmečiui, pradėsi suvokti tai, ko nesupratai iki tol, pradėsi atsirinkti tikrąsias vertybes, suprasi, kokią didelę reikšmę turi šeima, gražūs santykiai, sveikata.“ Ji buvo teisi. Be to, tai toks metas, kai esi dar jauna ir gali nuversti kalnus, nes netrūksta nei energijos, nei patirties, nei polėkio.
 |
| Gedmanto Kropio nuotr./Agnė Šemberienė ir Deividas Šemberas |
Ar svarbu moteriai tvirtai stovėti ant kojų?
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad moteriai svarbiausia turėti rankas ir kojas. Tačiau niekas nepaneigs, jog tvirtas pagrindas po kojomis yra labai svarbu. Tuomet moteris ir kitaip jaučiasi, ir kitaip atrodo. Nenorėčiau būti namų šeimininke, nors sutinku, kad svarbiausia moters užduotis – neleisti užgesti namų židiniui.
Jūs su Deividu esate ta pora, kuriai vis prognozuojamos skyrybos, nes mažai kas tiki, kad šeimą galima išsaugoti tiek metų gyvenant atskirai. Kokia Jūsų tvirtos šeimos paslaptis?
Kartu esame jau dešimt metų. Kokia paslaptis? Ogi paprasta: reikia mylėti žmogų! Be to, labai svarbu išlaikyti ribą tarp savo, vyro ir mūsų bendro gyvenimo. Aš niekada nebuvau iš tų, kurios savinasi žmogų. Deividas – protingas vyras, jis man suteikė laisvės. Tai pagrindinis darnios šeimos receptas. O žmonės yra pikti. Nuo pat vaikystės susiduriu su aplinkinių pavydu. Visais laikais mano trūkumai buvo garsiai eskaluojami. Kurie norėjo mane įskaudinti, įskaudino. Dabar aš jaučiu savo vertę, nes baigiau mokslus, turiu puikų darbą, sukūriau nuostabią šeimą, subūriau tikrų draugų ratą, jaučiuosi kompanijos siela, visi esame sveiki. Maža to, esu be galo linksmas žmogus. Ko gi dar gali trūkti?!
Galima sakyti, kad suradote TĄ antrąją puselę?
Papasakosiu mūsų pažinties istoriją. Kai aš pirmą kartą pamačiau į kavinę įžengusį Deividą, mane užplūdo jausmas: „Tai mano būsimas vyras.“ Nors ir buvau pavargusi, neišsimiegojusi, susivėlusi devyniolikmetė su pajuodusiais paakiais – tą dieną laikėme teisės teorijos kolį, jis mane užkalbino, pakvietė kavos. Tikėsite manimi ar ne, bet sakau tiesą: man tarsi tvojo per galvą ta mintis. Grįžau namo, viską papasakojau mamai, o ji man sako: „Turbūt tu išgėrusi vyno, šneki nesąmones... Eik išsimiegoti.“ Štai iki šiol iš tos istorijos su mama ir juokiamės. Ji man vėliau papasakojo, kad lygiai tokį patį jausmą patyrė sutikusi mano tėvelį. Tikiu, kad du žmonės susitinka ne šiaip sau.
