Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dalia Teišerskytė. 15 faktų, kurių apie mane nežinojote (papildyta spalio 22 d.)

Dalia Teišerskytė
Teodoro Biliūno nuotr. / Dalia Teišerskytė
Šaltinis: „Privatu“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Apie mane visi viską žino. Net tai, ko nežinau aš. Tiek girdėjau kalbų ir hipotezių, kad kartais ausys linko ir plaukai šiaušėsi. Gal iš tiesų kelios atvirumo eilutės leis labiau suvokti, kas ir kokia aš esu... Nors savo ydų niekada neslėpiau, gal ir kelias dorybes turiu?“ – tokiais žodžiais įdomų pasakojimą apie save pradėjo Seimo narė ir poetė D. Teišerskytė (66).

1.    Gimiau vėlyvo rudens naktį per audrą tėvų sodyboje. Esu penktas vaikas šeimoje, pagrandukė. Buvau mylima ir lepinama. Tik tai truko labai trumpai: būdama vos pusantrų metų, netekau tėvo, o pusketvirtų – mamos. Vaikystė baigėsi vos prasidėjusi...

2.    Augau Kretingoje pas gimines. Labai anksti išmokau skaityti ir rašyti. Brolis sako, kad dažnai kalbėdavau eilėmis. Buvau auklėjama labai griežtai ir dievobaimingai. Bet vis vien buvau pašėlusi ir jau tada krėčiau visokias menkas išdaigas. O močiutė (babytė) vadino mane karalaite. Gal iš čia ir tas mano kartais kankinantis išdidumas?..

3.    Man buvo vos aštuoneri, kai išvežė į Sibirą. Paskutiniu vežimu kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Teko 3 mėnesius praleisti kalėjimuose... Viename jų sutikau tokią Aneliutę, kuri kartu su mano tėvu kalėjo Taišeto lageryje.

4.    Sibire reikėjo eiti į mokyklą, o nemokėjau nė žodžio rusiškai. Greitai išmokau. Ir mokiausi labai gerai, nes mokytojai buvo įstabūs. O šiaip ir ten buvau melancholiška, nors su bendraklasiais per pertrauką už mokyklos kampo rūkiau suktinę – sutrintą žolę, įvyniotą į laikraščio skiautę.

5.    Gyvenome barake. Aštuoni viename kambaryje. Todėl, kai gimdė mano sesuo, mačiau visą procesą. Gal dėl to patirto siaubo užaugau perdėm dorovinga, o kavalierių tiesiog bijojau. Maniau, kad vaikai atsiranda vos pasibučiavus...

6.    Eidama keturioliktus metus, pradėjau dirbti – su kirvuku taigoje. Vasarą tiesdavome per mišką kelius, o žiemą juos prižiūrėdavome. Vienam kilometrui – vienas žmogus. Visą dieną kaip koks vilkas ant to ledkelio. Nors kauk! Nieko, išgyvenau... Visi ten ne pyragais mito.

7.    Į Lietuvą grįžau aštuoniolikos. Dirbau kolūkio daržininkystėje, o vakarais mokiausi vakarinėje mokykloje. Kai nesimokydavau, sėdėdavau ant Bartuvos kranto ir bliaudavau – ilgėjausi Sibiro, draugų, lelijų, taigos...

8.    Per gerus žmones atsidūriau Kaune. Įstojau į technikumą. Tačiau ketvirtame kurse mane išmetė. Tada eksternu baigiau vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Vaikščiojau pasipūtusi kaip kalakutas – taip didžiavausi. Į vieną vietą pretendavo 12 žmonių.

9.    Kursas buvo fantastiškas, o dėstytojai – tobuli. Aukščiausios rūšies asmenybės. Mus, mergelkas iš Kauno, vadino „keturiais karveliais“. Mokėmės noriai ir uoliai, nes buvo įdomu. Per Kalantos įvykius nakvojome Katedroje, nes dėstytojai neišleido į Kauną: jie žinojo mūsų gebėjimus įsivelti į įvairiausias istorijas.

10.    Išsiskyrusi su pirmuoju vyru, turėjau beprotišką romaną su fantastišku menininku. To žmogaus nebėra jau 30 metų, bet aš tebemyliu jį. Dievas leido man pažinti idealų žmogų. O paskui atėmė. Kad nebūtų per gerai...

11.    Mūsų giminėje nebuvo saldžių ir plonaliežuvių, besibučiuojančių ir besiglėbesčiuojančių. Gal dėl to daug kam atrodau arogantiška. Mane sunku prisijaukinti. Bet prisijaukinus galima minkyti it molį. Ir dar. Esu iki kvailumo patikli...

12.    Daug ką dariau pirmoji, kai atėjo nepriklausomybė. Kadangi sovietiniais metais neturėjau už save protingesnio viršininko, idėjos draskė mane į skutus ir aš įkūriau UAB „Gabiją“, „Madų ir poezijos teatrą“, modelių agentūrą „Modilina“, leidau žurnalą moterims „Gabija“ ir laikraštį vaikams „Tukas“, atidariau amatų mokyklą, įkūriau Moterų partiją. Turėjau įvairiausių visuomeninių darbų, rengiau didžiulius renginius: „Kauno mis“ rinkimus, madų dienas, stilizuotus vakarėlius. Vieni žavėjosi manimi, kiti nekentė. Ir tai, turbūt, natūralu.

13.    Turiu tikrų draugų, kai kuriuos man „prirašo“ kaip meilužius. Deja, taip nėra. Turiu puikių draug ų visiems gyvenimo atvejams. Mokame pakeliauti, pasilinksminti. Jie visi buvo šalia sunkiu man metu. Buvo sudarytas net budėjimo grafikas, kad nė dienos nebūčiau viena. Už tokią meilę daug ką galiu atiduoti.

14.    Netyčia ir juokais apsiskelbiau „nacionaline vertybe“. Tie, kurių smegenyse vos vienas vingis, turėjo ką veikti visus metus. Dabar jau nebe juokais, o visiškai atsakingai sakau: žmogus, dirbantis, kuriantis, mylintis Tėvynę, yra tikra NACIONALINĖ VERTYBĖ. Jų – labai daug. Tarp kurių – ir aš. Nekuklu? Įrodykite, kad esu neteisi. Iškepsiu riebią žąsį!

15.    Beveik kas savaitę išvažiuoju „į Lietuvą“. Susitinku su žmonėmis. Kokia graži mūsų šalis! Kokie nuostabūs žmonės! Kiek juose gerumo, grožio troškimo, atjautos, humoro, kantrybės. Kur žiūri ir ko ieško žurnalistai? Pigių ir dvokiančių istorijų? Nuo jų jau bloga. Jos ardo žmogaus sielą ir valstybę. Lietuva turi fantastišką ateitį ir ji – tų nuostabių žmonių rankose ir širdyse. „Mylėkite pasaulį manyje, o ne mane pasaulyje“, – taip sakė genialioji Marina Cvetajeva. Tie žmonių pasauliai verti romanų. PAMATYKITE juos. Ir pamilkite. Kai supratau, kad meilė – tai padorumas, atida, užuojauta, atsakomybė, ranka rankoje, vėl pradėjau gyventi ir jaunėti.

„Privatu“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt