Bendraudamas su Žmonės.lt J.Lapatinskas šventinės nuotaikos nespinduliavo: tikino nesureikšminantis savo šventės, todėl ir pakylėtas nesijaučia.
„Šiandien tikrai nesu unikalios šventiškos nuotaikos – visą dieną dirbu darbus. Yra keli posėdžiai, darbo susitikimai... Normali darbo diena. Tik vakare gal su žmona ramiai praleisiu laiką. O rytoj, šeštadienį, kur nors dviese nuvažiuosime – gal į Birštoną, gal į Druskininkus, o gal šiaip kur netoliese ramiai pasivaikščiosime. Dar neplanavome, bet norisi vienai dienelei atitrūkti nuo miesto“, – sakė J.Lapatinskas.
Paklaustas, kaip gimtadienio proga jį pasveikino žmona, dainininkas tikino jokios staigmenos bent kol kas nesulaukęs: „Pasveikino iš pat ryto – atsikėlė, pasveikino, aš padėkojau, apsirengėm, pavalgėm, išmovėm į darbus. Dovaną jau anksčiau gavau, todėl nesitikiu nieko daugiau. Geriausia šiandien žmonos dovana būtų jauki ir rami vakarienė – po darbo aš būnu tikrai pavargęs.“
Kokia gi ta dovana, kurios Justinas sulaukė anksčiau? Pasirodo, kartu su žmona jis ištisą savaitę ilsėjosi Egipte, o dabar jau kelios dienos, kaip bando priprasti prie šalto lietuviško oro. „Leidome sau savaitę praleisti Egipte. Pasiėmėme atostogų, nusprendėme, kad išvykstame mano gimtadienio proga ir štai, ką tik grįžome. Kokia gali būti geresnė dovana už kelionę? Ten ir atšventėme. Užtat dabar ir noriu tiesiog pabūti ramiai“, – atskleidė.
Jei jau Justinas tenori ramybės ir jokios puotos sau nekelia, tai gal jis gimtadienių visai nemėgsta? „Nesureikšminu gimtadienių. Tai aplinkiniai linkę sureikšminti – čia ir bėda. Ar tai gimtadienis, ar vardadienis... Man vis tiek paprasta diena. Noriu tik, kad greičiau praeitų. Bet man per gimtadienius taip visada būna – noriu, kad prabėgtų diena, kad viskas į normalias vėžias stotų. Kita vertus, malonu ir to nelaukto svečio sulaukti – kada, jei ne per gimtadienį, tokie paskambins į duris?“ – svarsto.
Galvodamas, ko gi galėtų sau palinkėti ateinantiems metams, J.Lapatinskas pripažįsta: „Keisčiausia tai, kad aš viską turiu. Miglė klausė, ko noriu dovanų, o aš taip ir sakau: pasiekiau tą tašką, kai rūpi ne materialus gerbūvis, o dvasinis. Nenoriu girtis, bet jį aš turiu: ir mylinčią žmoną, nuostabų šunį... Ko dar žmogui norėti? Neįsivaizduoju, ko man galėtų trūkti. Tikrai nežinau. Tai to turbūt sau ir linkiu: kad ir toliau šitaip nieko niekad netrūktų.“
