Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintaras Makarevičius: dar nepadariau geriausių savo darbų

Režisierius ir scenografas Gintaras Makarevičius
Režisierius ir scenografas Gintaras Makarevičius
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Saulėtą dieną Šiuolaikinio meno centro kavinėje žinomas Lietuvos dailininkas, scenografas, kino režisierius Gintaras Makarevičius pasidalijo mintimis apie kūrybą. Šis menininkas įdomus ne tik savo kūrybinės veiklos pasiekimais, bet ir pačiu bendravimu.

Jūs esate dailininkas, scenografas, kino režisierius. Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

Jau vaikystėje svajojau būti dailininku, jaučiau, jog tai išskiria mane iš kitų – tiesiog toje aplinkoje, kur augau ir mokiausi piešti, man sekėsi geriau nei kitiems. Sąmoningam pasirinkimui turėjo įtakos perskaityti Van Gogo laiškai broliui Teo. Tuo metu studijavau architektūrą, buvo sovietmetis ir, nors man patiko projektuoti pastatus, norėjosi būti nepriklausomam nuo sovietinės sistemos, todėl pasirinkau tapybą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė Vakarai, tuo pačiu ir begalybė informacijos. Norėjosi viską išbandyti, pradėjau kurti objektus, instaliacijas, pradėjau filmuoti ir tikriausiai dėl tokių plačių pažiūrų buvau pakviestas į teatrą kurti scenografijos.

Jūs kuriate dokumentinius filmus. Kaip atsirado dokumentika jūsų kūryboje?

Man tai labai asmeniška. Viena iš priežasčių, nulėmusių mano norą kurti dokumentinius filmus, tikriausiai buvo ta, jog 1999 metais, kai sukūriau savo pirmuosius filmus, gyvenau tokį gyvenimą, kuriame kažkas buvo prarasta negrįžtamai ir ateitis buvo neaiški. Tai išgyvenau ne tik aš asmeniniame gyvenime, bet buvo juntama visur – kultūroje, socialiniame gyvenime ir t.t. Kažkaip realybė tapo daug įdomesnė, svarbesnė nei abstrakčios idėjos. Staiga man labai svarbu pasirodė fiksuoti tą laiko slinktį – dabar suprantu, jog taip aš iš tikrųjų kūriau tam tikrą įsivaizdavimą apie tą laiką, kuriame gyvenau.

Kaip jūs fiksuojate filmuose, piešiniuose tą tikrovę? Kas yra svarbiausia?

Nors mano filmai dažniausiai yra priskiriami socialinių filmų kategorijai, bet beveik visi jie pradžioje kaip idėja atsirado dėl labai subjektyvių priežasčių. Prieš pradėdamas filmuoti, visada bandau surasti atvirą kontaktą su tais žmonėmis, kuriuos noriu filmuoti. Stengiuosi kiek įmanoma nemanipuliuoti žmonių pasitikėjimu ir nekurti specialių situacijų. Siekiu, kad tikrovė pati save pademonstruotų.

Vėliau montažo metu būtent tokie momentai yra patys svarbiausi filmui ir jie labai daug lemia, koks filmas galiausiai išeis. Dažniausiai neįmanoma numatyti tokių dalykų, bet egzistuoja nenusakomas ryšys tarp mano pasirinktos temos ir esamos tikrovės. Jeigu aš sau suformuluoju tą santykį, filmas susimontuoja.

Piešiniuose tikrovės fiksavimas dažniausiai ir išlieka subjektyvus. Tikriausiai dėl to, kad kažkada studijavau tapybą ir niekada nesilioviau piešęs: galiu labai spontaniškai nupiešti tai, ką pamačiau gatvėje, kažką, kas mane sujaudina. Kartais atmintyje išnyra vaizdiniai, kurie būna tokie pat tikroviški, kaip tik ką išgyventas momentas.

Tiek filmuojant, tiek ir piešiant, išlieka labai svarbus tikrovės išgyvenimo momentas, ir kuo jis intensyvesnis, tuo mažiau aš abejoju – tada visas kūrybos procesas vyksta tarsi savaime.

Savo darbais jūs labiausiai norite išreikšti save ar parodyti kitokį požiūrį?

Manau, jog menas yra tam tikra kalba, kuri leidžia bendrauti taip, kaip to negali padaryti jokios kitokios bendravimo formos, ir tie, kurie tą kalbą supranta, gali patirti ir suprasti tokius dalykus, kurių jokie mokslai ir komunikacijos priemonės negali duoti. Todėl visų svarbiausia man yra pasakyti tai, ką aš noriu pasakyti, bet ne dėlto, kad išreikščiau save, o tik todėl, kad man atrodo, jog apie tai reikia kalbėti.

Gal turite sau artimą savo sukurtą filmą, scenografiją, pristatytą parodą?

Iš filmų, kuriuos esu sukūręs, labiausiai vertinu „Žiemos paraleles“, o iš spektaklių scenografijų – mano režisuotą „Bestija žydrom akim“ pagal Anetos Anros pjesę. Tačiau, manau, kad dar nepadariau geriausių darbų. Kiekvienas naujas darbas man yra svarbiausias, bet vos tik jis įvyksta ir būna parodomas viešai, pradeda gyventi savo gyvenimą ir aš tarsi lieku už borto. Dėl to kuo skubiausiai imuosi naujo darbo.

Kas jums dar patinka be piešimo, scenografijos?

Man labai daug kas patinka. Patinka gaminti maistą, skaityti knygas – kai atrandu knygą, kuri man patinka, galiu viską užmiršti. Mėgstu klausytis muzikos ir rašyti tiesiog sau.

Kur jūs labiausiai jaučiatės vertinamas – užsienyje ar Lietuvoje?

Aš manau, jog Lietuvoje tarsi vengiama vertinti savo kūrėjus. Iš tikrųjų, kol nesulauki pripažinimo Vakaruose, Lietuvoje gali būti vertinamas ar nelabai, bet visada tas vertinimas TEN tarsi kažkoks svaresnis. Galiu pasakyti tik tiek, jog užsienio vertintojai subtilesni ir ne tokie agresyviai asmeniški. Kalbant konkrečiau, mano filmai yra labiau vertinami užsienyje, o dekoracijos spektakliams čia, Lietuvoje.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt