Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Grįžęs po kelionių A.Mamontovas tėvynę mato kitomis akimis

Andrius Mamontovas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Andrius Mamontovas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šią savaitę didžiuosiuose šalies miestuose startavo latvių režisieriaus Mario Martinsono filmo „Amaya“ premjera. Šiame filme pagrindinius vaidmenis sukūrė garsi japonų aktorė Kaori Momoi ir lietuvių dainininkas, aktorius, keliautojas Andrius Mamontovas (43 m.).

Filme „Amaya“ dainininkas sukūrė po pasaulį keliaujančio romantiko vaidmenį. Kelionės – ir A.Mamontovo aistra, padedanti į savo šalį ir tautiečius pažvelgti kitomis akimis.

– Kaip filmo kūrimą paveikė Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimas? Ar dėl to kilo kokių nors nesklandumų, komiškų situacijų?

– Prieš filmavimus aš ir Maris konsultavomės, studijavome etiketą ir domėjomės kinų kultūra, kokia Honkonge yra gyvenimo struktūra, kokie santykiai tarp žmonių, vadovo ir pavaldinio. Tai labai padėjo išvengti „grybavimo“ į šalį, nes dirbant svarbu susikalbėti kuo greičiau, negaišti laiko ilgiems aiškinimams. Rytuose visai kita kultūra, kitos tradicijos, nors, žinoma, bendražmogiški dalykai visur išlieka panašūs. Didelių barjerų filmavimo aikštelėje nebuvo. Kinai mėgsta viską atlikti tiksliai ir tikslumas mums labai padėjo.

– Kaip vertinate savo personažą Polą? M.Martinsono knygos „Amaya“ redaktorė  Laima Arnatkevičiūtė teigė, kad jis – „superinis vyras, jis jokioje situacijoje nelieka kaltas. Kalta lieka moteris“.

– Polas – romantikas, nepatiriantis didelių vidinių išgyvenimų. Tai toks žmogaus tipas, kokie mes bent kartą gyvenime norime pabūti: „Jeigu būčiau nepriklausomas, turėčiau sąskaitą banke, kuri man leistų keliauti, keliaučiau, kur akys veda, apie nieką negalvočiau...“ Polas tuo ir vadovaujasi.

– Ar Polas turi panašumų su Jumis?

– Ir taip, ir ne. Kai režisierius renkasi žmogų, kuris vaidins jo filme, labai svarbios tampa žmogaus savybės, ar jis atitinka reikiamą tipažą, ar turi reikiamas personažo savybes, kurias norima atskleisti. Kiekvieno aktoriaus kuriamame vaidmenyje lieka dalis paties aktoriaus, dalis jo asmenybės. Kiekvienas iš mūsų turi visas įmanomas savybes – ir geriausių, ir blogiausių dalykų, visų vaivorykštės spalvų – tik kartais kai kurios savybės niekada taip ir neatsiskleidžia. Aktoriai yra tie žmonės, kurie moka reikiamu laiku tas savybes parodyti.

– Ko žiūrovas galės pasisemti pabuvęs šiame filme? Ko šis filmas moko?

– Kiekvieną paveikslą, filmą, dainą žmogus supranta savaip, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą. Kiekvienas žmogus mato, girdi ir jaučia pagal savo vidų, pasaulėžiūrą. Ką kiekvienas išsineš, tai ir bus tas dalykas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Andrius Mamontovas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Andrius Mamontovas

– Kaip sekėsi dirbti su pasaulyje garsia aktore Kaori Momoi? Kokį įspūdį ji Jums padarė?

– Ji – labai šilta, labai nuostabi aktorė, su didžiule patirtimi. Kaori – labai miela moteris, žmogus su dideliu polėkiu. Kartais mus nustebindavo savo išvaizda – į filmavimus atvykdavo apsirengusi labai ekstravagantiškai ar eklektiškai. Tik su ja pabendravęs supranti, kodėl ji Japonijoje tokia didelė žvaigždė – ji nepatenka į paprasto žmogaus rėmus.

– Filmo veiksmas vyksta Honkonge. Esate minėjęs, kad jį įsimylėjote. Kas privertė tai padaryti?

– Niekas negali priversti ką nors jausti arba nejausti. Aš manau, kad kiekvienas žmogus pasaulyje, be savo tėvynės, turi tokią vietą, kuri jam yra labai artima, kurioje jis jaučiasi kaip namie. Tik kartais tą vietą randame, o kartais ne. Jei būtų sudarytas sąrašas vietų, į kurias aš norėčiau nuskristi, Honkongas neabejotinai būtų pirmoje vietoje. Ten man patinka viskas: kvapas, vaizdas, maistas, žmonės, nuotaika, atmosfera. Ten aš labai gerai jaučiuosi.

Mumyse daug nervo, mes nemokame vertinti ir įvertinti vieni kitų. Mes išsižioję klausome, ką mums sako užsieniečiai, kiekvienas jų žodis mums yra neginčijama tiesa, bet kai kalbamės su savais, tai neskiriame jims tiek dėmesio, kiek svetimiems.

– Galbūt tai kraštas, kuriame norėtumėte gimti kitame gyvenime?

– Ne... Apie tai galima tik spekuliuoti. Aš tik džiaugiuosi, kad turėjau galimybę filmavimų metu Honkonge praleisti pusantro mėnesio. Ten esu buvęs jau keturis kartus ir žinau, kad dar ne kartą važiuosiu.

– Nuolat keliaujate po pasaulį – neseniai buvote Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje. Gal pastarosios kelionės Jus įkvėpė kūrybai?

– Keliaudamas aš nerašau dainų. Kelionėse patirti įspūdžiai vėliau vienaip ar kitaip išsilieja.

– Ar jau esate suplanavęs artimiausius savo maršrutus?

– Šiemet dar aplankysiu Islandiją, Gruziją, Belgiją, Vokietiją. Tose šalyse ketinu koncertuoti, o  Islandijoje vyks tarptautinė konferencija muzikos industrijos klausimais, kurioje esu pakviestas dalyvauti. Gruzijoje pristatysime Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“.

– Kas Jums paprastai palieka didesnį įspūdį, kai lankotės svečioje šalyje, kas labiau domina – gamtos kūriniai ar miestų architektūra?..

– Mane labiausiai domina tiesiog smagiai praleisti laiką. Tai man nereiškia linksmintis – tam užtenka ir pastovėti ant kanjono krašto, pabūti tokioje aplinkoje, kurioje dar nesu buvęs, pamatyti kalnus... Kalnai man visą laiką patiko. Kadangi kalnų Lietuvoje nėra, tai norisi pamaitinti akis ir atsižiūrėti į tai, ko neturime. Bent per atostogas norisi pamatyti jei ne didžiausius, tai bent nedidelius kalnus. Vien jų stebėjimas yra naujas potyris.

– Esate minėjęs, kad mėgstate fotografuoti. Tikriausia iš visų kelionių turite sukaupęs krūvas nuotraukų?..

– Fotografuoti mėgstu nuo vaikystės, tai yra mano hobis, bet fotografu savęs nevadinu.

– Galbūt artimiausiu metu išvysime Jūsų nuotraukų parodą?

– Parodai reikia turėti daug ir gražių nuotraukų arba jai turi ateiti tinkamas metas. O apie tai aš kol kas negalvoju.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Andrius Mamontovas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Andrius Mamontovas

– Prieš mėnesį buvo Jūsų gimtadienis. Ar ši data Jums yra reikšminga?

– Aš niekada nešvenčiau gimtadienių kaip nors audringai, mano manymu, tai yra daugiau šventė tėvams. Man mano vaikų gimtadieniai man yra svarbi šventė, nes tai yra ta diena, kai gimė vaikas, todėl ir mano gimtadienis svarbesnis mano tėvams, o ne man.

– Ar grįžęs į tėvynę spėjote įsijausti į kasdienes lietuvio problemas, džiaugsmus?

– Ne, aš visą laiką keliauju, grįžtu ir išvažiuoju, per metus dažniausiai turiu apie 10 kelionių. Aš nebejaučiu, kad grįžęs po kelionių turiu prie ko nors priprasti. Tai nereiškia, kad grįžęs aš nebereaguoju į šalyje vykstančius dalykus. Grįžtu, o viskas tęsiasi. Kai parvykstu po ilgesnių kelionių, pavyzdžiui, mėnesio, kai kuriuos dalykus pamatau kitaip. Bet tam kelionės ir duotos, kad tą vietą, kurioje gyvename, pamatytume kitomis akimis.

– O kaip Jūsų, keliautojo po pasaulį, akimis atrodo statistinis lietuvis?

– Mums reikėtų nustoti dirginti vienas kitą. Mumyse per daug dirglumo, tai labiausiai krinta į akis. Mumyse daug nervo, mes nemokame vertinti ir įvertinti vieni kitų. Mes išsižioję klausome, ką mums sako užsieniečiai, kiekvienas jų žodis mums yra neginčijama tiesa, bet kai mes kalbamės su savais, tai neskiriame jiems tiek dėmesio, kiek svetimiems. Mums reikia išmokti vieni kitiems to dėmesio skirti daugiau.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt