Jūratė Rekevičiūtė dėvėtas sukneles transformavo į unikalius meno kūrinius – savo atrasta specialia technika atspaudė kartone jų įspaudus ir pateikė kaip paveikslus. Sukurti originalią parodą užtruko pusmetį - menininkė, kaip pati sako, lyg alchemikė savo laboratorijoje sukneles balzamavo, mumifikavo, dažė, džiovino.
Margaspalvių, skirtingi raštų ir figūrų darbų parodoje – net 20. Išvysti jų į atidarymą atskubėjo keliasdešimt J.Rekevičiūtės draugų, bičiulių, artimųjų ir jos kūrybos gerbėjų.
Svečiams menininkė pasirodė, kaip įprasta, įmantriai pasipuošusi: vilkėjo ryškiai raudoną trumpą suknelę, perjuostą margaspalviu dirželiu, dalį plaukų supynė į kaseles, galvą papuošė plunksnomis.
Padėkojusi visiems už susidomėjimą J.Rekevičiūtė paaiškino savo parodos idėją: „Ši paroda yra apie grožį, apie suknelę. Kada moteris atrodo gražiausiai? Kai vilki suknelę. Tačiau yra suknelių, kurių vilkėti negalima – į jas galima tik žiūrėti. Pavyzdžiui, aš niekaip neapsitempčiau balerinos korseto, tačiau galiu jį atspausti kartone, pakabinti ant sienos ir į jį žiūrėti, grožėtis.“
Vėliau į sceną pakvietė muzikantes: sopranas Julija Karalūnaitė, akomponuojama pianistės Marijos Stručkovos, atliko Margaritos ariją iš Charles Gounod operos „Faustas”. Abi jos svečiams taip pat pasirodė pasipuošusios: J.Karaliūnaitė vilkėjo įmantraus kirpimo juodą suknelę, o M.Stričkova – išvirkščiai apsivilktus vyriškus marškinius primenančią suknelę, apnuoginusią pianistės nugarą.
„Tai labai įdomus drabužis – šiaip jis patogus, tačiau gali būti transformuojamas. Štai taip pateiktas šis rūbas šiek tiek mažiau patogus“, – sakė M.Stručkova, kurią renginiui papuošė dizainerė Daiva Urbonavičiūtė.
Įmantrus kostiumas pačiai pianistei atrodė ypatingas: „Niekad nesipuoščiau taip, jei eičiau į klasikinės muzikos sceną – tokią, prie kokios esu pratusi. Tačiau manau, kad toks įvaizdis dera prie Jūratės Rekevičiūtės kūrybos ir šiai progai yra itin tinkamas. Atrodyti taip man tapo išbandymu.“
