Natalija, neseniai pradėjai solo karjerą. Pirmi Tavo žodžiai nulipus nuo scenos buvo: „Jūs neįsivaizduojate, kaip man dabar gera.“ Iš tiesų širdį užliejo palaima?
Taip, man gera dėl to, kad jaučiu gyvenimo pilnatvę. Trykštu geromis emocijomis pirmiausia dėl to, kad turiu nuostabų mažylį, puikų vyrą. Dabar mane iš pat ryto puikiai nuteikia sūnaus šypsena.
Taip pat džiaugiuosi, kad vėl grįžau į sceną. Esu laiminga, kad pavyksta suderinti motinystę ir muzikinę veiklą.
Sakoma, kad vaiko atsiradimas šeimai dovanoja tokių jausmų ir emocijų, kurias sunku nusakyti žodžiais. Sutinki?
Žinoma. Tačiau tai supras tik tas žmogus, kuris turi mažą vaiką. Man visada buvo keista girdėti aplinkinių aikčiojimus dėl savų mažylių. Tuo metu man tai buvo svetima ir nepatirta, todėl nesureikšmindavau tokių žodžių ir jausmų. Dabar pati puikiai suprantu, kad tėvai ne veltui patiria euforiją dėl savo vaikų. Man labai gera būti mama. Kas dieną patiriu ką nors nauja, išgyvenu vis kitokius jausmus.
Ar motinystė – tai sunkus darbas?
Kiekvienam skirtingai, tačiau man visai nesunku. Galbūt kai kurios mamytės, perskaičiusios šį interviu, pamanys, kad šneku nesąmones, tačiau iš tiesų nepervargstu. Mano vaikas labai ramus ir geras. Žinoma, jis turi savo charakterį. Nuo pirmų dienų žino, ko nori. Jei užsimano man ant rankų, būtinai to išsireikalaus (šypteli). Man taip gera, kai Kristupas žiūri į mane, atsiliepia į mano balsą, ima guguoti ir šypsotis. Kiekvienai mamai tai paglosto širdį.
Galbūt su vyru fiksuojate vaiko pirmuosius skleidžiamus garsus, šypsenas, verksmus?
Taip, turime ir pildome savo mažylio knygą. Joje aprašinėjame Kristupo iškrėstus pokštus, pirmąją šypseną. Fiksuojame visas detales iš vaikelio gyvenimo. Taip pat stengiamės sūnų kuo daugiau fotografuoti. Visai neseniai vyko žaisminga maudynių fotosesija.
„Kaip kadaise sėkmingai sukūriau grupę YVA, taip dabar ir savo, kaip solistės, vardą užsitarnausiu. Esu stipri moteris. Nėra ko bijoti. Jeigu nepavyks, turiu nuostabią šeimą. Puikiai galiu būti TIK mama“
Ar su Danieliumi dalijatės vaiko priežiūra?
Žinoma. Šiuo atžvilgiu mano vyras labai geras. Jis ne tik padeda auginti Kristupą, bet ir supranta, kad man reikia skirti laiko sau. Jis mane mielai išleidžia tvarkytis reikalų, o pats tuo metu būna su vaiku. Kol kas neturime auklės, nes sūnus dar per mažas. Vargu ar ir vėliau jos ieškosime. Mudu patys puikiai susitvarkome. Danielius labai mėgsta būti su vaiku. Jis mato, kaip auga jo sūnus, kaip kas dieną keičiasi. Ir tai be galo džiugina.
Ar gimus sūnui neatsirado jųdviejų gyvenime suirutės?
Mes su Danieliumi iš anksto nusiteikėme, kad teks įprasti gyventi kitokiu ritmu. Dabar taikomės prie savo mažylio. Gyvename dėl jo, paisome Kristupo taisyklių. Ir tai mane labai veža. Dar niekada nesiskundžiau, kad pavargau nuo motinystės. Apskritai neteko patirti depresijos prieš ar po gimdymo. Iš anksto įspėjau Danielių, kad paskutiniais nėštumo mėnesiais ir iškart po sūnaus gimimo galiu nušokti nuo proto, tapti itin irzli. Vėliau Danielius net su šypsena klausdavo: „Tai kada tau ta depresija prasidės?“ (Juokiasi.) O ji taip ir neatėjo!
Man visada taip būna: kai pasiruošiu blogiausiam, viskas nutinka priešingai. Buvau pasiruošusi sunkiai gimdyti, nemiegoti naktimis. Maniau, pagal mano charakterį, vaikelis turėtų būti atominis. Tačiau nieko panašaus – jis labai ramus.
Po gimdymo praėjo vos keli mėnesiai, o Tu vėl atrodai taip, kaip prieš metus. Kaip Tau tai pavyko?
Per nėštumą priaugau vos 12 kilogramų. Puikiai atitikau kriterijus, pateiktus būsimų mamyčių vadovėliuose (šypteli). Dabar mano formos nėra idealios. Nebegaliu apsirengti maudymosi kostiumėlio. Kai kurios kūno vietos man nepatinka. Tačiau išsirenku tokius drabužius, kuriais užmaskuoju visus trūkumus. Be to, pastaruoju metu renkuosi kuo mažiau kalorijų turintį maistą ir stengiuosi nepersivalgyti. Beje, laukdamasi Kristupo labai mėgau „McDonald’s“ maistą, o dabar į jį negaliu net pažiūrėti.
Pakalbėkime apie naują Tavo muzikinio kelio etapą. Po pirmojo Tavo, kaip solistės, pasirodymo buvo galima suprasti, kad Natalija dabar bus kitokia. Sieksi parodyti dar nepažintą savo pusę?
Aš noriu dainuoti tai, kas man labiausiai patinka. Nenoriu pasakyti, kad YVOS kūriniai buvo labai blogi. Nesigailiu nė dėl vienos atliktos dainos. Tiesiog viskam buvo savas laikas. Dabar esu mama, todėl natūralu, kad man nebesinori dainuoti apie brunetes ir blondines... Dabar man nebeapsiverstų liežuvis dainuoti žodžius „Velnias manyje gyvena“ arba „Kačiuk, padūki...“. Be to, YVAI ir be manęs puikiai sekasi. Merginos be manęs scenoje atrodo kur kas geriau. Jos jaunos, gražios.
Dabar manai, kad daugiau niekada nebebūsi grupės YVA dalimi. Vis dėlto, jeigu gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis ir apsigalvotum, kaip manai, sutuoktinis Tave palaikytų?
Tikrai ne. Manau, Danielius man pasakytų, kad kelio atgal nebėra. Ir tai teisingas požiūris – kam eiti atgal, jei galima žengti į priekį? Reikia pasimokyti iš klaidų ir siekti kažko nauja. Kaip kadaise drauge su merginomis sėkmingai sukūriau grupę YVA, taip dabar ir savo, kaip solistės, vardą užsitarnausiu. Esu stipri moteris. Nėra ko bijoti. Jeigu nepavyks, turiu nuostabią šeimą. Puikiai galiu būti TIK mama. Bet netikiu, kad man nepavyks grįžti į sceną. Net neleidžiu sau svarstyti tokio scenarijaus. Esu labai savimi pasitikinti – to linkiu visoms merginoms ir moterims.
