Didžėjus ir jo nišiniai aromatai
Didžėjus Rimas Šapauskas įvadu į kvapų pasaulį laiko aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pusseserės jo mamai dovanotą „Lancôme“ kreminę pudrą. „Ja dažnai kvepėjo mūsų namai, nors dar dažniau juose maišėsi švaros ir olandiško bičių vaško, kuriuo buvo prižiūrimi baldai, aromatų mišinys. Tikras jaukumas! Sovietmetis ne tik daug ką sunaikino, išniekino, bet ir atėmė galimybę būti arti europietiškos kultūros, sykiu – ir pažinti kvepalų pasaulį. Mano mamos kartos prancūzės ar italės ir po šiai dienai kvepinasi „Guerlain“, „Rochas“ – jų dvelksmą pačiam teko pajusti, sykį apsilankius viename Pietų Prancūzijos miestelyje ir po krikštynų išėjus į bažnyčios šventorių. Gyvenome epochoje, kai kvepintis Homo sovieticus vyrui net ir prieš dvidešimt metų buvo gėda, nes „tikras vyras“ turėjo smirdėti. Nesu hipertrofuotai jautrus, tačiau, kartą senoje spaustuvėje užuodęs metalo, raketinio kuro, švininių dažų smarvę, ėmiau įsivaizduoti, kad taip galbūt dvokia ir pragaras.“ O teigiamas emocijas Rimui šiandien žadina ne tik iš vaikystės ateinantis kavos ir kepamo maisto, nupjautos žolės, šieno, vasaros nakties ar rytmetinio rūko kvapai, bet ir sena kirpykla, kur, tėvo lydimas, jis reguliariai lankydavosi pas vieną žirklių meistrą. „Nors šis vėliau emigravo į Pažadėtąją žemę, tačiau, regis, ir po šiai dienai matau, kaip Tel Avive kerpa tokius mažius, koks buvau aš. Prisimenu, pasodindavo mane, uždėjęs ant kėdės lentą, o baigęs darbą pasiteiraudavo: „Ar odekolonuoti?“ Pritariamai tėvui linktelėdavau galva, o išeidamas jausdavausi to šiprinio dvelksmo ypatingai pamalonintas...“
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
