Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Robertas Kalinkinas: „Stilisto etiketė – tarsi peilis širdin“

Robertas Kalinkinas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Robertas Kalinkinas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šią vasarą netoli Vilniaus centro, besiplečiančiame loftų kvartale, duris atvėrė jaunojo menininko Roberto Kalinkino studija. Šiuose kūrybos namuose 22-ejų R.Kalinkinas darbuojasi drauge su žmona Agne Jasiulevičiūte-Kalinkina ir jau spėjo suburti aplink save didelį gerbėjų ratą.

Tarp jaunojo menininko darbų – menų fabriko „Loftas“ scenografija, Ericos Jennings ir Jurgio Didžiulio dainos „Without You” kurtas retro įvaizdis, kostiumai, skirti Leono Somovo ir Jazzu pasirodymams... Su Robertu kalbėjomės apie naująją studiją ir kūrybinę sėkmę.

– Kaip save pristatai visuomenei?

– Kaip kūrėją. Aš ir mano žmona džiaugiamės laisve daryti tai, kas gimsta galvoje, išreikšti tai vienokia ar kitokia forma. Studija tėra priemonė mūsų idėjoms įgyvendinti. Joje įsikūrėme visai neseniai, tačiau beprotiškai džiaugiamės – jaučiame nuolatinę euforiją dirbdami čia, tarsi aplink būtų vien įkvėpimo sienos. Dirbame beveik be poilsio, bet menininkais savęs nevadiname. Tai pernelyg įpareigoja.

– Kokios yra pagrindinės jūsų kūrybinio dueto veiklos sritys?

– Mūsų braižas yra labai platus, pradedant nuo baldų, interjero, baigiant rūbais. Kol kas dažniausiai pasitaikantys darbai yra rūbų kūryba ir stiliaus parinkimas. Aš, asmeniškai, dar dirbu dailininku kino aikštelėje, reklamose, kine. Daug dirbu kaip scenografas, kuriu dekoracijas. Save galėčiau pristatyti ir kaip stilistą, tačiau šis apibūdinimas yra tarsi peilis širdin.

Pas mus vyrauja šiek tiek iškreiptas šios veiklos suvokimas. Mano darbas, viso labo, yra padėti žmogui apsirengti ir sugalvoti jam tinkamą spalvų derinį. Aš tikrai nemodeliuoju užsakovo elgesio ir jokiu būdu nekoreguoju jo poelgių. Bet mūsų visuomenė tvirtai laikosi nuomonės, kad stilistas ne tik rengia, bet ir asistuoja vakarėlio metu, atlieka „ponių berniuko“ pareigas.

– Ar įmanoma save realizuoti kokybiškai įvairiose srityse?

– Manau, kad galima aprėpti keletą veiklos formų. Visuomet maniau, jog gyvenimas yra per trumpas, kad apsiribotum ties viena siaura sritimi. Esu paranojikas – bijau nusinešti į kapus idėjas, kurios kažkam gali būti naudingos dar šiame gyvenime. Kol kas išgyvenu savotišką minčių maratoną, siekiu, kad jų realizacija tenkintų ne tik mane, bet ir aplinkinius. Suprantu, kad esu jaunas, bet turiu didžiulį norą kažką pasiekti, dėl to neketinu lėtinto tempo.

– Robertai, koks tavo išsilavinimas?

Mūsų visuomenė tvirtai laikosi nuomonės, kad stilistas ne tik rengia, bet ir asistuoja vakarėlio metu, atlieka „ponių berniuko“ pareigas.– Vidurinis. Jei šį interviu skaitys mano buvę mokytojai, turbūt postringaus, kad ir mokyklą vos baigiau. Nuo mažens domėjausi kūryba ir dizainu, man įdomu buvo spalvos, jų derinimas. Tačiau mokyklos laikais buvo formuojamas tam tikras požiūris į aukštąjį mokslą, be to, gyvenimą diktuoja ir tėvai, kurie paprastai tave mato visai kitoje srityje nei tu pats norėtum. Įstojau ten, kur nenorėjau – Vilniaus Gedimino technikos universitete turėjau mokytis biomechanikos.

Siekiau studijuoti mediciną, tačiau buvau per prastas mokinys, manęs nepriėmė. Žinoma, gailiuosi, kad normaliai nesu ragavęs aukštojo mokslo. Tačiau iš kitos pusės, mokytis specialybės, kuri tau ne prie širdies, būtų tiesiog laiko gaišimas.

– Kaip manai, kodėl žmonės tau patiki formuoti jų stilių ar kurti namų interjerą?

– Tai gali nuskambėti kiek arogantiškai, tačiau aš puikiai žinau, ką galiu padaryti ir ko ne. Prieš imdamasis darbo jaučiu, ar idėja, kuri gimė mano galvoje, gali būti įgyvendinta. Kol kas viskas, kas buvo sumanyta, buvo įgyvendinta. Posakis, jog gimiau su laimingais marškinėliais, taip pat čia tiktų. Mane lydi sėkmė, taip pat esu charizmatiškas – žmonėms tai patinka.

– Bet juk Lietuvoje daugybė menininkų, dizainerių, stilistų. Kaip išsikovoti vietą po saule?

– Taip, mūsų yra labai daug, tačiau mes visi skiriamės esmine savybe – kokybe. Kol kas nesibičiuliauju su kitais dizaineriais ar stilistais, beveik nė vieno jų nepažįstu artimai. Nejaučiu poreikio. Įvertinimo prašau tų žmonių, su kuriais dirbu. Man svarbi kritika, nes iš nuoširdžiai pasakytų pastabų gali pasimokyti.

O iš šalies vertinčiau tik vieno žmogaus – Juozuko (Juozas Statkevičius – aut. past.) – nuomonę. Visąlaik norėjau jam pasakyti į akis, tik nebuvo galimybės, jog 70 procentų jo darbų man absoliučiai nepatinka, man jie tiesiog negražūs. Bet likę 30 procentų yra grynų gryniausias deimantas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt