Ar, jūsų manymu, lietuviai yra linkę daryti gera vieni kitiems?
Manau, kad taip. Man atrodo, kad žmogaus prigimtis liepia jam padėti kitam. Lietuvių tauta, kaip rodo istorija, sudėtingiausiais laikotarpiais moka susitelkti.
Kaip manote, ar krizė pakeitė žmonių „gerumo laipsnį“? Jei taip, į kurią pusę?
Užpraeitais metais krizė buvo tik prasidėjusi. Organizuodami „Gerumo dieną“ mes buvome labai išsigandę ir galvojome, kad nesurinksime pinigų, tačiau pasirodė, kad tai žmonėms absoliučiai neturėjo jokios įtakos. Kai pasidaro sudėtinga gyventi, tada žmogus dar labiau atsigręžia į kitą.
„Gerumo diena“ šiemet vyks jau devintą kartą. Ar kada nors tikėjotės, kad šis projektas taps ilgamete tradicija?
Taip, aš tikėjausi, nes dėl to mes ir kūrėme ši projektą. Siekėme, kad tai būtų tradicinis kasmetis renginys, skirtas rinkti labdarai ir nukreipti pinigus ten, kur jų labiausiai reikia. Prieš tuos devynerius metus buvo sunku tikėtis, kad šis renginys taps toks didelis. Jei gerai prisimenu, per pirmą „Gerumo dieną“, palyginus su dabar surenkamais milijonais, buvo paaukota sąlyginai maža suma – apie 70 tūkst. litų.
Tikriausiai šio projekto poreikis ateityje nemažės? Ligos ir negandos visada lieka šalia mūsų...
Šis renginys turi dvi užduotis. Tiesa sakant, aš norėčiau, kad nebeliktų panašių laidų, renkančių pinigus, nes tai turėtų būti valstybės reikalas. Rasti pinigų gydymui ir įvairiai technikai turėtų būti valdžios prioritetas. Iš kitos pusės, toks renginys atlieka labai svarbią užduotį – prieš dešimt metų pakalbinti žmogų, kuris sirgo vėžiu, buvo neįmanoma, nes požiūris į sergantį žmogų buvo visiškai kitoks. Aš atsimenu, kaip aš ieškojau pašnekovės, kuri galėtų papasakoti apie nugalėtą ligą – vėžį. Iš dvidešimt moterų sutiko mano vienintelė draugė Eglė. Visos moterys atsisakymą motyvavo tuo, jog bijojo apie tai kalbėti viešai, bijojo būti pasmerktos. Gėda, kad sergu vėžiu. Įsivaizduojat? Tai sudėtinga liga, todėl ji apaugdavo įvairiausiais gandais. Šiandien aš labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad požiūris į sergančius žmones kinta.
Aš pastebiu, kad mes netenkame tam tikrų savybių kaip atjauta, pastabumas, mes nustojame klausti „kaip tu jautiesi?“, „ar tau viskas gerai?“. Gerumas prasideda nuo atsisukimo į kitą žmogų, nuo domėjimosi juo. Gerumas – tai neabejingumas.
Kokia „Gerumo dienos“ istorija jums yra labiausiai įsirėžusi į atmintį?
Labai gerai pamenu Gabrielę, kuriai dabar yra 16 metų. Ši mergaitė, kuri dar neseniai sirgo vėžiu, dabar yra tikra gražuolė, kaip lėlė, nuostabiai gražiais plaukais. Su Gabriele susipažinau, kai ji buvo trumpučiais plaukais, iškentėjusi chemoterapijos kursus. Mergaitę filmavome reklaminiam „Mamų unijos“ klipui. Mane nustebino neišpasakytas šios mergaitės stiprumas, brandumas. Taip pat pamenu kitą mergaitę Almą, kuri prieš keturis metus dalyvavo tiesioginėje „Gerumo dienos“ laidoje. Tąkart jai buvo labai sunku, bet šiandien Alma yra pasveikusi, tapo gražia mergina. Tokios istorijos man yra nepaprastai smagios.
Kaip vertinate kai kurių žmonių, pavyzdžiui, laidų vedėjos Editos Mildažytės, teigimus, kad šiuo metu televizija persisotinusi labdaros akcijų?
Tokie pasisakymai man yra truputėlį juokingi ir keisti. Jei tokie projektai vyksta, vadinasi, jų reikia. Kuo daugiau renginių, kurie atlieka gerą darbą, tuo geriau. Mes matome, kad pinigų reikia, kad jų trūksta, tad nuo kada mes kimbame prie gerų darbų ar pykstame, kad jų per daug? Geriau piktinkimės tuo, kad televizijoje yra per daug kriminalinių laidų. Žinomiems žmonėms ir televizijai būtina organizuoti tokius renginius, nes jie tampa užkrečiamu pavyzdžiu kitiems, formuoja visuomenės elgesį. Didelė bėda, kad mes neturime labdaros tradicijų. Manęs visą laiką klausia, kiek iš tokių renginių aš gaunu pinigų. Aš, kaip „Gerumo dienos“ vedėja, negaunu jokio honoraro už visą renginį.
Kas jums pačiai yra gerumas?
Gerumas – viena svarbiausių žmogaus savybių, ja mes skiriamės nuo kitų gyvių. Norėdamas parodyti savo gerumą, žmogus neturi aukoti didelių pinigų sumų, gerumas mažai susijęs su pinigais. Aš pastebiu, kad mes netenkame tam tikrų savybių kaip atjauta, pastabumas, mes nustojame klausti „kaip tu jautiesi?“, „ar tau viskas gerai?“. Gerumas prasideda nuo atsisukimo į kitą žmogų, nuo domėjimosi juo. Gerumas – tai neabejingumas.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./R.Mikelkevičiūtė su augintiniu |
Kaip sekasi jūsų fondui „Mamų unija“, besirūpinančiam vėžiu sergančiais vaikais ir juos auginančiomis šeimomis?
Šiam fondui – tik dveji metai, todėl jam, kaip ir kitiems jauniems fondams, pradžia yra nelengva. Mes neturime labdaros tradicijų, todėl į mus žiūrima įtartinai. Kai žmogus sako, kad jis užsiima labdara, mes iš karto bandome sužinoti, kiek pinigų iš to jis užsidirba pats. Taigi galiu pasakyti, kad iš „Mamų unijos“ aš negaunu nė lito, turiu tik nuostolių. Įprasta galvoti, kad jei žmonės iš labdaros negauna pinigų, tai vadinasi, jie viską daro dėl reklamos. Pasidaryti reklamą galima daug paprastesniais būdais, tam nereikia tiek daug dirbti. Pagrindinis motyvas, dėl ko žmogus užsiima labdara yra elementarus: jis nori padėti kitam, jo tokia gyvenimo filosofija. Kartais mes tiesiog negalime patikėti, kad žmogus užsiima labdara iš poreikio, iš suvokimo, kad taip reikia gyventi. Mano manymu, gyvenime turi būti balansas: jei žmogui yra duota, tada jam reikia dalintis. Jei nori gauti – turi duoti, tokia yra ir mano gyvenimo filosofija. Juk geriausias jausmas yra tada, kai padarai kokį nors darbą be jokio atlygio: kai mes pasiimame beglobį šunį, sutvarkome mišką, surenkame šiukšles, pasodiname gėlių. Panašius darbus įvardijame kaip žygdarbius – nieko panašaus. Taip žmogus privalo elgtis. Labdaros renginiai grąžina mus prie pagrindinių žmogaus vertybių.
Kitą savaitę švęsite gimtadienį, netrukus po jo bus minima Mamos diena. Ko norėtumėte palinkėti visoms Lietuvos mamoms artėjančios jų dienos proga?
Visų pirma norėčiau palinkėti kantrybės ir to jausmo, kurį būtų galima pavadinti didžiavimusi savo vaiku. Mamos žino, ką aš turiu omenyje. Tai jausmas, kurį jos jaučia, kai vaikas išmoksta pirmą raidę, priskina joms žibučių, sudalyvauja mokyklinėje olimpiadoje ir panašiai. Tie pasiekimai gali būti visiškai maži, tačiau tas jausmas yra nepaprastai malonus. Linkiu jį patirti kuo dažniau. Mamos, didžiuokitės savo vaikais.
