Į dvigubą premjerą susirinko daug choreografo draugų, bičiulių, kūrybos gerbėjų, tarp kurių nesimatė žvaigždžių antplūdžio. Galbūt aštrūs, o kartais net kandūs J.Smorigino komentarai atbaidė daugelį garsių veidų.
Tačiau Juračkai tai nuotaikos nesugadino – jo šventėje, anot jo paties, susirinko žmonės, kurie artimi jam arba jo šokio teatro nariams.
„Tiktai tokios knygos turi išeiti apie menininkus – gyvos ir be didelių menininkų vertinimų. Knygos autorė Nijolė Adomonytė man tapo kaip giminaitė, kuri pajuto mano slengą, mano jausmus, – tikino J.Smoriginas. – Ji parašė knygą ne tik apie Jurijų Smoriginą, bet ir apie visą mano kartą.“
Žodį knygos pristatyme tarė ir jos autorė, kuri neslėpė, kad labai bijojo darbo su Jurijumi.
„Priešingai negu jūs, aš Jurijaus visiškai nepažinojau – buvau mačiusi jį tik televizijos projekte ir man buvo nuoširdžiai baisu. Viešpatie brangus, kur aš lendu, tada galvojau. Maniau, kad jam niekas nepatiks, – išdavė N.Adomonytė. – Dabar aš dėkoju likimui už šitą dovaną – niekada gyvenime nedirbau su tokiu malonumu. Kiekvienas susitikimas su Jura buvo lyg spektaklis. Jo kalba – tokia sultinga, pilna metaforų kaip Žemaitės – didelis džiaugsmas gauti tokį herojų. Su juo dirbti buvo velniškai įdomu.“
Po tokių žodžių Nacionalinio teatro fojė pasipylė plojimai. Be didelės tokių knygų pristatymams būdingos pompastikos, Jurijus pakvietė susirinkusius žiūrovus prieš spektaklį nubėgti į bufetą, o norintiems įsigyti jo knygą – plačiai šypsodamas dalijo autografus. Vėliau visi žiūrovai su smalsumu nuėjo žiūrėti japoniško spektaklio premjeros.
