Likus vos dviem dienoms iki filmavimo, Gintė sužinojo, kad mirė mylima jos močiutė. Laidotuvės vyko nokautų filmavimo dieną ir pakeisti jau nieko nebuvo galima. Liūdesio apimta mergina neturėjo laiko ir ilgoms repeticijoms – išvyko į Palangą pas saviškius ir mintyse pradėjo svarstyti: ar ras jėgų tą pačią dieną lipti į sceną ir pasirodyti žiūrovams.
„Esu labai dėkinga savo šeimai, kuri mane tą akimirką labai palaikė. Kiti smerktų ir nesuprastų – kaip gali tokią dieną apsimesti, kad tau viskas gerai, kad esi linksma? Tačiau ir pati močiutė, su kuria buvome labai artimos, būtų norėjusi, kad dainuočiau. Galbūt ji man ir padėjo rasti jėgų“, − sako G.Sičiūnaitė.
Dvidešimtmetės dainininkės iš pajūrio įsitikinimu, pasirinkę artisto kelią turi žinoti, kas laukia.
„Būtų labai gera, jei pasiimtumėme tik gerus pojūčius, kad viskas būtų tik rožėmis klota. Tačiau taip nėra. Puikiai tai suprantu. Mes turime nusipurtyti viską prieš lipdami į sceną, o nulipę nuo jos vėl galime savo skausmus susirinkti“, − įsitikinusi ji.
Į „Lietuvos balso“ nokautų filmavimą, kuriame buvo sprendžiamas jos likimas projekte, Gintė atvažiavo likus vos kelioms valandoms iki pradžios. Užuojautai ir ašaroms laiko nebuvo – vos kelios akimirkos repeticijai, grimui, sceniniams drabužiams apsirengti ir... ji jau buvo scenoje. Kovojo dėl išlikimo su džiazo profesionale Rūta Švipaite ir savo balsu žavinčia Raimonda Vaičiūte.
„Jauni dainininkai mėgsta įvairius pasiteisinimus: pritrūko laiko išmokti tekstą, prikimo balsas, nebepatinka pati daina. Visiems jiems noriu pristatyti Gintę, kuri šiandien darė viską, ko reikia scenai. Taip turi elgtis žmogus, kuris nori pašvęsti savo gyvenimą scenai“, − po G.Sičiūnaitės pasirodymo sakė daugiau nei dvidešimt metų pramogų versle besisukantis Arūnas Valinskas.
