Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniuje koncertuos skandalingas ir didybės manijos apsėstas rusų atlikėjas Nikita Džihurda

Nikita Džihurda
„Fuctus“ nuotr. / Nikita Džihurda
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Itin skandalingu vadinamas rusų artistas, aktorius, bardas ir Vladimiro Vysockio dainų atlikėjas Nikita Džihurda pirmą kartą koncertuos Lietuvoje, rugsėjo 14 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčios scenoje.

Publikai jis ketina pristatyti šmaikštią programą, sudarytą iš geriausių V.Vysockio ir savo paties dainų, „papipirintų“ asmeniniais komentarais ir pasakojimais. Visai neseniai artistui sukako 50 metų. Beje, šis Rusijos dainininkas, poetas ir aktorius tikriausiai nemirs nuo kuklumo – save jis dažnai vadina kosminiu princu. N.Džihurda sako, kad nugyvenęs pusę amžiaus tapo išmintingesnis, bet „užtaiso“ tie metai nesumažino. Jis vis dar ruošiasi šokiruoti publiką savo erotinėmis nuotraukomis, necenzūrine eilių leksika ir nuodugniu intymaus gyvenimo aprašymu. Prieš trejus metus Nikita vedė olimpinę dailiojo čiuožimo čempionę Mariną Anisiną, po to išklojo internete video su dviejų savo vaikų pradėjimu ir gimimu. Publika suskilo į tuos, kurie nekenčia Džihurdos, ir tuos, kurie jį dievina. Beje, pačiam Nikitai į tai nusispjauti. Jį domina tiktai jo paties sumanymai...

– Sako, jums per penkias dienas pavyko suliesėti septyniais kilogramais. Kokia dietos paslaptis?

– Aš vadinu tai trumpu apsivalymo laikotarpiu. Viskas įvyko ruošiantis eiliniam „Šokio su žvaigždėmis“ pasirodymui per Ukrainos STB kanalą. Jau pirma pasninko diena mane gerokai „trinktelėjo“, matyt susikaupė nuovargis, juk aš beveik kasdien važinėjau iš Kijevo į Maskvą ir atgal. „Šokių“ išvakarėse atskridau iš Kaliningrado ir kaukšt: spaudimas 180, kitą dieną – 250! Hipertoninė krizė. Tris dienas išgulėjau ir išskridau gastrolių į Sibirą, atidėti jų nekaip negalėjau. Tai bent stresas!

– Ar yra prasmės taip save kankinti?

– Žinoma. Kaip gi kitaip įgausi formą?! Žiūrėkite, koks rezultatas – aš mečiau gerti ir rūkyti. Kaip senais laikais, perėjau prie vaisių dietos. Aštuonerius metus gyvenau visiškai atsisakęs mėsos ir žuvies. Bet pastaruosius septynerius metus leidau sau atsipalaiduoti. Trejus metus rūkiau kasdien, žinodamas kad atėjus laikui mesiu. Ir štai toks laikas atėjo.

–  Galbūt apsivalymas susijęs su artėjančia „apvalia“ data?

– Be abejo. Aš visada sakiau, kad iki 50-ties metų dūkstu kiek išgaliu, o po to imsiuos proto.

– Ar ilgam?

– Mano gyvenime viskas susideda iš septynmečių. Be to, mano supratimu, dvasines praktikos ir gyvenimo šėlsmas vienas kitam netrukdo. Dėl to gerti, rūkyti, valgyti mėsą mesiu, o štai chuliganauti – niekada.

– Turbūt iš Jūsų niekas to ir nesitiki, juk „išdykaujate“ vos ne nuo pat vaikystės.

–  Taip, bet ir suaugęs kuklumu nepasižymėjau. Jaunystėje, gyvendamas Kijeve, mėgdavau nueiti prie Lenino paminklo ir dainuoti Vysockio, po to – savo kūrybos dainas. Gegužės 1-osios išvakarėse Kijeve turėjo apsilankyti Leonidas Brežnevas, ir milicija jėga surinko visus „nepatikimus elementus“, tarp jų ir mane. Psichiatrinės ligoninės, į kurią mane paskyrė, vyriausiasis gydytojas, skaitydamas mano eilėraščius: „Pabuskite, žmonės, prasitrinkit akis, sulipusias nuo šiokiadienių maurų“, paklausė: „Jūs kuo įsivaizduojate esąs?“. Aš atsakiau: „Laikau save Puškino, Bloko, Jesenino, Majakovskio ir Vysockio pasekėju“. Gydytojas tuoj pat nustatė man diagnozę: hipomaniakinė psichozė.

Gerti, rūkyti, valgyti mėsą mesiu, o štai chuliganauti – niekada.Bet praėjo 30 metų ir mano eilių rinktinė išleista Maskvoje „Auksinėje poezijos serijoje“, kurioje yra Puškinas, Lermontovas, Jeseninas, Blokas, Majakovskis, Vysockis... Beje, neseniai viename iš televizijos projektų aš perėjau melo detektorių ir dar krūvą visokių tyrimų, kuriuos taiko teisminių psichiatrinių klinikų pacientams. Pasirodė, kad mano kairysis ir dešinysis pusrutuliai vienodai išsivystę, kaip indigo vaikų. O dar nustatė, kad aš užkietėjęs heteroseksualas, ir pirmiausia mane traukia 30-metės ir vyresnės moterys. Beje, mane nuo jaunystes traukė prie damų per 50.

– Ir Jūs tokių turėjote?

– Žinoma. Pagyvenusios moterys išmintingos. O man, šalia fiziologinio akto, norėjosi ir sielos bei širdies vienybės. Be to, visos jos sakydavo: „Atsimink, tu – genijus.“ O aš ir pats tai žinojau. Bet kam aš tai sakau? Tam, kad ir prieš 30 metų mane mėgino išgydyti nuo didybės manijos. Dvi savaites priverstinai leido man po septynias injekcijas per dieną. Palatoje gulėjo 30 žmonių, kas lovose, kas – po jomis... Man tada buvo vos 20 metų, bet aš supratau, kad su tarybų valdžia reikia elgtis atsargiau. Iš ligoninės po dviejų savaičių mane ištraukė tėvai. Mama su tėčiu dirbo įslaptintame kariniame institute. Pamenu nuostabų laisvės jausmą, kai 1981 metų gegužės 14-ą išėjau iš „Pavlovkos“. Paukšteliai gieda, žolė žaliuoja... Iki pat gyvenimo pabaigos atsiminsiu svaiginantį kvapą ir jausmą, kad staiga subrendau.

– Ar tiesa, kad neįprastai gerždžiantį balsą Jūs turite jau nuo 13 metų?

– Nuo 13 metų aš ėmiau plėšti dainas. Gitara groti mane išmokė tėvas ir vyresnis brolis Sergejus. Pirma, ką įsiminiau – Vysockio „Ant broliškų kapų nestato kryžių“. Iki 19 metų aš galėjau dainuoti ir gergždiančiu, ir švelniu balsu, bet apie aktoriaus karjerą nesvajojau. Profesionaliai užsiiminėjau irklavimu kanoja, ir po mokyklos įstojau į Kijevo fizinio lavinimo institutą, kur tapau pirmu artistu tarp sportininkų. Po metų išėjau ir įstojau į Kijevo Karpenko-Karyjaus teatro institutą, į Nikolajaus Ruškovskio kursą, tapęs pirmuoju sportininku tarp artistų. Paskui man ir tas nusibodo. Nekreipdamas dėmesio į mamos ašaras, po metų vėl išėjau, kaip sakoma, į laisvę. Dirbau sargu, kroviku. Užtat „užkaldavau“ pinigų, kuriu man visai užteko gyvenimui – 400 rublių per mėnesį. Tris kartus daugiau už paprastą inžinierių. Daug skaičiau, rašiau eiles ir užsėmiau savišvieta.

– O balsas jau spėjo mutuoti?

– Aš ėmiau klykauti dainas, išeidavau į aikštę ir rėkdavau. Balsas kaip raumuo, jei visą laiką dainuoji, tu jį užgrūdini. Taip buvo ir Vysockiui, kuris jaunystėje mėgdžiojo savo mylimo Luiso Armstrongo balsą. Apskritai, Vysockio kūrybą aš suvokiau kaip tam tikrus mokytojo šūkius. Jis dainavo: „Viešpatie, pasiųsk man antrą, kad ištemptų su manim dainuot“, ir aš supratau, kad kalbama apie mane. Vis svajodavau, kaip atvažiuosiu į Maskvą ir sudainuosiu kartu su Vysockiu. Pamenu, 1980 metų liepos 25-ą brolis grįžo namo ir pasakė, kad Vysockio daugiau nebėra. Mano viduje kažkas žybtelėjo, gerklė perdžiūvo, ir aš išgirdau aiškų Vysockio balsą: „Na viskas, priimk estafetę...“. Aš išvažiavau į Maskvą, dainavau Vagankovo kapinėse, priešais Tagankos teatrą, o po poros metų į jį mane priėmė Jurijus Liubimovas, pasiūlęs man visus Vysockio vaidmenis, išskyrus Hamletą.

J.Liubimovas supažindino mane su Jevgenijumi Simonovu, kuris rinko kursą Ščiukino teatro institute. Jis pasakė: „Berneli durneli, imu tave į savo dirbtuvę be egzaminų“. Tiesa, po pusės metų iš Liubimovo atėmė pilietybę, jis išvyko iš šalies, mane išmetė iš instituto už eilinį išėjimą į Vagankovo kapines...

– Tai buvo Jūsų mėgstamiausia pasirodymų vieta?

– Aš nuolatos vaikščiojau į Vagankovą ir dainuodavau prie Vysockio paminklo. Tai buvo uždrausta, bet milicija manęs sučiupti negalėjo – trukdė daugybė žmonių, ateidavusių paklausyti mano dainų. Tiesa, 1984 metų žiema vis dėlto sučiupo. Į butą, kuriame aš gyvenau, atvažiavo dvi mašinos su milicininkais. Aštuoniese užlaužė man rankas, aš priešinausi, variau antitarybinius monologus, bet vis dėlto pakliuvau į belangę. Kitas žingsnis buvo mano pašalinimas iš Ščiukino teatro instituto. Išgelbėjo mane tada J.Simonovas. Jis nuėjo į aukštesnes instancijas ir pasakė, kad jam reikalingas šis aktorius, kuris vaidins Sirano de Beržeraką ir Ričardą III. Simonovui negalėjo atsakyti „Ne“. Tai buvo 1985 metai, persitvarkymo pradžia. „Aš gi, – sakė Simonovas, – matau, kiek aplinkui šūdo, bet tyliu, nes žinau, kad scenoje mūsų energija matomesnė ir reikalingesnė...“ Iš tikrųjų man pasisekė. J.Simonovas man tapo Meistru, kuris pridengdavo mane visus ketverius studijų Ščiukine metus ir padėjo gauti teatro aktoriaus diplomą. O mano pirmasis vaidmuo buvo Heraklis, suvaidintas Naujojo dramos teatro scenoje.

– Sprendžiant iš Jūsų aktyvaus gyvenimo būdo ir „pasirodymų“, kuriuos rengiate internete, penkiasdešimtmečiu Jūs nesijaučiate.

– Absoliučiai. Po to, kai sutikau savo žmoną Mariną, jau ketverius metus jaučiuosi geriau negu būdamas 30-ies. Manau, didele dalimi tai jos nuopelnas. Marina – unikali ir drąsi moteris. Žinote, ji turi tai, ką priimta vadinti „kilme“ arba, kortų kalba, „mostimi“. Kai prieš trejus metus mane užsipuolė spauda, pateikdama mūsų santykius kaip „piarą“, ji nepabūgo viešai pripažinti meilės. Marina nepratusi afišuoti savo asmeninio gyvenimo, bet aš sugebėjau ją įtikinti. Taip, aš sąmoningai kuriu performansus, kurių nesupranta masinė sąmonė. Tačiau mano tikslas – ne pinigų kalimas, o sąmonės išlaisvinimas. Arba tu eini į savo tikslą, suprasdamas, kad reikia aukotis, arba nuleidi rankas. Mes su Marina nusprendėme eiti...

Marina nepratusi afišuoti savo asmeninio gyvenimo, bet aš sugebėjau ją įtikinti.– Įkalbėjote žmoną net apsinuoginti...

– Ką moku – tai moku. Siūlydamas Marinai apsinuoginti įtikinau ją, kad nekaltybė slypi ne tame, kad žmogus kažko nerodo. Aš sakiau: „Supranti, tu turi tai, ko neturi dauguma moterų, net turinčių gražesnę figūrą. Tu – tarsi ką tik sukurta, kaip Ieva rojuje. Na, ir kas čia nuodėmingo? Man sako, tai intymus aktas, meilės viešai niekas nerodo. Kodėl? Juk tai skaidrus, šventas jausmas, kuriuo galima grožėtis. Iki susitikimo su Marina aš trejus metus buvau „pakibęs“ rokenrole. Su buvusia žmona mes išsiskyrėme, taip sakant, idėjiniu pagrindu. Aš sakiau, kad neįmanoma įeiti į šou verslą nesusitepus. Bet ji buvo kategoriškai nusiteikusi prieš apsinuoginimą, o dainuoti apie platonišką meilę tiesiog kvaila. Todėl aš jaučiausi laimingas, sutikęs Mariną, „glamūrinę“ moterį, kuri pasakė: „Aš eisiu su tavimi iki galo“. O juk Marina prisipažino, kad tik sulaukusi 30 metų pirmą kartą išdrįso pasakyti vyrui „Aš myliu tave“. Net žinant, kad ją mergino šio pasaulio galingieji. Marinos mama man sakė: „Tu jai gyvenimą sugadinai. Ji gi romaną su Monako princu turi. Jei myli Mariną – paleisk ją“. Aš atsakiau: „Tegu Marina pati apsisprendžia. Bet aš irgi ne pirštu penimas. Aš – kosminis princas. Todėl esu laisvesnis už Monako princą...“

– Vadinasi, uošvė Jūsų nemėgsta,

– Tai normali situacija – motina linki dukrai turtingo, pasiturimo gyvenimo. Tiesiog niekas negalėjo pamanyti, kad dukrai buvo nuobodu aukštuomenėje ir ji, kaip „Titaniko“ herojė, įsimylėjo kūrėją. Marina svajojo sutikti stipresnį už save vyrą ir pagimdyti nuo jo vaiką. Mes turime du vaikus. Argi tai ne laimė? O aš savo ruožtu sutinku lankyti visus tuos šokius, boksą, kad įterpčiau savo trigrašį ir atkreipčiau dėmesį į Nikitą Džigurdą. Suprasdamas, kad žmonės anksčiau ar vėliau perskaitys mano eiles arba išklausys dainas.

– Viską darote dėl savęs?

– Dėl dvasinės idėjos. Paskaitykite, mano eilėraščius.

– Apie kokia dovaną penkiasdešimtmečiui Jūs svajojote?

– O aš nieko nesvajoju. Man siūlo išleisti eilių rinktinę. Atsisakau. Kur kas įdomiau kurti performansus ar neįprastus projektus, teikiančius milžinišką energetinę „mitybą“. Nei mašinos, nei lėktuvai manęs nedomina.

– Mėgstate puoštis įvairiais papuošalais, kodėl?

– Tai mano simboliai. Auksinis vestuvinis žiedas su briliantais, kitas žiedas, kaukolės pavidalo, vietoj akių – smaragdai. Baikeriai vestuvėms padovanojo man žiedą kaip erelio snapą. Yra sidabrinis žiedas, pirktas Bajone, mieste, kuriame gimė mūsų su Marina vaikai. Kiekvienas mano papuošalas žymi tam tikrą įvykį. Pagalvojus, tai mažmožiai, tačiau  atminčiai tai svarbus dalykas. Ant krūtinės visada nešioju kryžių, o šalia – naujosios pagonybės simbolis – suglebęs penis. Tai ženklas, pabrėžiantis mano nesterilumą ir gyvybingumą. Nes 50-ties metų esu gyvas kaip niekad, apjungiu savyje išmintį, sveikatą, dvasingumą, filosofiją, poetiškumą. Maža to – didelę kūno ir dvasios potenciją. Galite neabejoti.

Bilietai į vienintelį Nikitos Džihurdos koncertą, kuris įvyks rugsėjo 14 d. 19 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje, parduodami Bilietai.lt kasose.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt