Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius Martinaitis: ką turėjai, suvoki tik praradęs (papildyta vasario 11 d.)

Dainius Martinaitis
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Dainius Martinaitis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Taip gerai gyvenu, kad net neturiu apie ką pasakoti! Viskas, ko imuosi, sekasi! Pirkau loterijos bilietą, laimėjau du litus. Dabar galvoju, kur investuoti...“ – nesuprasi, juokais ar rimtai pokalbį pradeda renginių vedėjas Dainius Martinaitis (40). Tiesa, juokingo jo gyvenime dabar mažoka: skyrybos po beveik du dešimtmečius trukusios santuokos, vienatvė ir laukimas, kol širdyje vėl sukrebždės meilė...

Skyrybų su žmona Vytaute skausmas jau apmalšo?

Gyja pamažu... šviesėja... Sako, laikas viską užgydo. Aišku, buvo skaudu... vis dėlto septyniolika metų kartu pragyventa... Vyrams irgi skauda, kartais gal netgi labiau nei moterims...

Tik vyrai rečiau savo išgyvenimus rodo.


Kaip kas. Aš nesigėdiju parodyti, jeigu man skauda. Bet apskritai esu optimistas ir manau, kad viskas, kas vyksta, yra į gera. Taip turėjo būti. Džiaukis šia diena, nes rytoj bus dar blogiau (juokiasi)...

Atrodo, jums, kitaip nei daugeliui pramogų pasaulio porų, pavyko išsiskirti tyliai.

Gal dėl to, kad elgėmės gana draugiškai. Nei tada baramės, nei dabar pykstamės. Lapkričio viduryje išsiskyrėme oficialiai. Kodėl iširo šeima? Iš dalies žinau. Bet nesakysiu (šypteli). Vieno kaltės skyrybose nebūna. Jeigu prasideda nesusikalbėjimas ir pyktis, vadinasi, link to kažkuris iš dviejų pastūmėjo.

Kalbėdami apie skaudžius dalykus vyrai tikisi paguodos?


Dabar gal jau nebe. Iš pradžių norėjosi... Nors suvoki, kad nesi šventas, galėjai daug ką daryti kitaip, galėjai laiku taisyti situaciją, bet ir pats jautiesi nuskriaustas. Kaip kiekvienas nori šilumos ir paguodos...

Gal jau yra kas paguodžia?

Ne, dar per mažai laiko praėjo.

Bet juk kur kas lengviau išlaukti, iškentėti ne vienam...

Gal kam taip ir lengviau, bet man, septyniolika metų buvusiam viename glėbyje, staigiai mestis į kitą – sunku. Pirma reikia nuo buvusio glėbio atprasti...

O moteriškų glėbių staiga aplinkui turbūt gausybė atsirado...


Glėbių atsirado, bet neatsirado laisvesnio mano požiūrio į juos. Tarsi dar negalima... tarsi vis esi kažkam įsipareigojęs...

Na, moterų požiūriu jūs – vėl svajonių jaunikis.


Niekada toks nebuvau: nuolatinio darbo neturiu, namuose beveik nebūnu, šventės ir savaitgaliai – dažniausiai užimti, kadangi esu žvejys – kiauros dienos prie vandens... Visa tai turėjo įtakos ir tam, kad mano šeima iširo. Buvusi žmona dirbo paprastą darbą, turėjo normalius savaitgalius, o man per šventes ir išeigines – pats darbymetis.

Bet turbūt, kai susipažinote, tuokėtės, toks gyvenimo būdas neatrodė problema. Kada jis ėmė trukdyti šeimai?

Iš pradžių ir mano darbas visai kitoks buvo. Mokiausi Kauno politechnikos institute, tapau automatizuotų projektavimo sistemų specialistu. Dirbau jaunimo susivienijime „Baltika“, darėme pirmus „bliūdus“, gaudančius užsienio programas, nuomojome „vidiakus“, organizavome koncertus... Viskas griūti ėmė, kai pradėjau dirbti televizijoje, – turbūt nuo 1997–ųjų. Nieko nebuvo galima prognozuoti: sutardavome su žmona važiuoti ko nors aplankyti, bet prieš pat kelionę išlįsdavo koks nors darbas, kur mano pagalba būdavo labai reikalinga ar man pačiam – be galo įdomu. Šeimos planai sugriūdavo. O mūsų darbe taip jau yra: jeigu atsisakinėsi darbo pasiūlymų ar lauksi tik ypatingų, labai greitai būsi pamirštas ir prarasi kvalifikaciją.

Taip jau yra: kai esi vienas, labai norisi būti dviese. O kai būni dviese, svajoji pabūti vienas... Rasti aukso vidurį – be galo sunku.

Gal tokios profesijos žmonėms išvis nereikia šeimos kurti?


Kodėl gi? Kiekvienam žmogui reikia šilumos, namų. Svarbiausia – protingos moters šalia. Labai kantrios... Esu įsitikinęs, kad visiems žmonėms yra svarbus dėmesys. Jeigu nepamiršti, kaip prajuokinti, nuraminti ar sušildyti artimą žmogų, tada šeima gyvuoja ilgai. Turi nepatingėti išsaugoti tai, ką turi. Gal viduje koks pyktis verda, bet geriau sugerk, patylėk, o jam praėjus – kalbėkis. Bendraujant galima išspręsti viską.

Jūsų su žmona Vytaute šeima buvote laikoma idealia. Po trylikos santuokos metų susilaukėte dukters – stebuklas! Nejaugi ir tai nepadėjo likti kartu?


Man pačiam keista: atrodo, laukėme to stebuklo, džiaugėmės... O įvyko jis ir gyvenimas pasikeitė visai ne į gera. Gal vaikas iš moters atima meilę vyrui? Visas dėmesys skiriamas tik mažyliui... Tikrai nesakau, kad tai – pagrindinė skyrybų priežastis, bet turbūt dar vienas lašas.

O moterys sako, kad vyrai per silpni pakelti šeimos naštą. Ypač kai gimsta vaikas ir prasideda rūpesčiai, vyras vengia spręsti rūpesčius ir neretai tiesiog sprunka.


Gali būti. Bet todėl moteris ir turi būti kaklas, kuris reguliuoja galvą: pasuka į kairę ar dešinę, nusprendžia, kaip pasielgti... Kadangi moterys – stipresnės už vyrus, jos ir turėtų išlaviruoti. Bet, matyt, mano moteris savyje neberado kantrybės, ir šeimos ryšys nutrūko.
Tačiau aš niekur nededu taškų... gal dar viskas versis, keisis... Dažnai juk, kai turi, – nevertini. O ką turėjai, suvoki tik praradęs. Žiūrėsim, kaip čia bus... dar labai mažai laiko praėjo. Oficialiai išsiskyrėme tik lapkričio viduryje, o iš namų išėjau vasaros pradžioje.

Kiek dabar matotės su dukrele Taute? Tapote sekmadieniniu tėčiu?


Kai būnu Vilniuje, dažniau susitinkame. Bet dabar turiu daugiau laisvo laiko, tai stengiuosi mieste nesėdėti. Kai kelioms dienoms išvažiuoju į žvejyba, tik telefonu su dukra pasikalbame. Kai gyveni atskirai, bendrauti kur kas sunkiau. Bet dukra auga lyg ant mielių: vasarą jau bus šešeri. Pati skaito pasakas, rašo.

Jums trūksta šeimos?


Taip jau yra: kai esi vienas, labai norisi būti dviese. O kai būni dviese, svajoji pabūti vienas... Rasti aukso vidurį – be galo sunku. Dabar gana dažnai pasigendu šeimos. Pasiilgstu... pagalvoju... prisimenu tuos paprastus, bet labai šiltus dalykus: miegi, o dukrytė atbėga tavęs žadinti. Stovi šalia ir laukia, kol pabusi. Jauti jos buvimą ir kuo ilgiau neatsimerki... Dabar viso to nėra.

Bandėte taikytis su buvusia žmona?


Kad ne... Mes ir nesipykome. O grįžti nebandžiau.

Ambicijos neleidžia? Savigarba?


Gal viskas po truputį...

Kaip dabar prasideda viengungio diena?

Pabundu ir galvoju, kur važiuoti žvejoti (juokiasi). O jei tiksliau – tai ryte aš dažnai dar tik miegoti einu. Man naktį ir mokytis geriau būdavo, ir renginių scenarijus rašyti. Jeigu kitą dieną anksti neturiu susitikimo, miegoti einu penktą ryto. Iki dešimtos ar vienuoliktos pamiegu, tada neskubėdamas pasigaminu pusryčius ir popiet išjudu iš namų.

Kokiuose darbuose sukatės?

Vedu renginius, įgarsinu reklamas, filmus. Dirbu prie įvairiausių projektų, kelis atlikėjus bandau prodiusuoti. Pavyzdžiui, vieną jauną magą – triukų su kortomis specialistą. Nerealus vaikinas! Daugiau nei tūkstantį triukų moka. Pamačiau jį dirbantį viename renginyje. Pagalvojau: jeigu jau mane, tiek daug mačiusį, jo triukai „veža“, vadinasi, magas vertas išgarsėti.
O dar dirbu žuvų aprūpintoju (juokiasi). Prigaudau delno dydžio žuveliokų, atvežu tėvams kokius penkiolika kilogramų, jie keturias valandas juos valo, užsišaldo, paskui, kai nori žuvies, išsiima „kūliuką“, išsikepa, žuvų kotletukų pasidaro.

Jeigu gyvenate vienas, spėju, kad namai primena laukinio vyro urvą...

Na, kartą per mėnesį gal taip ir būna, bet ne dažniau... Jeigu būčiau išsiskyręs po dvejų vedybų metų, gal nieko ir nemokėčiau, gyvenčiau kokioje oloje... Bet dvidešimt gyvenimo su labai tvarkinga moterimi metų ir mane pakeitė. Nesu pedantas, man labai patinka kelias paras viską jaukti, elgtis laisvai, o trečią dieną sudėlioti į savo vietas ir susitvarkyti. Geriau rečiau, bet kaip reikiant, negu kasdien tvarkingai pasidėti kelnes ir marškinius.
Anksčiau įsivaizdavau, kad gyventi vienam labai sudėtinga. Po pirmų kalbų apie skyrybas baisiausias atrodė buitinis klausimas: kaip reikės tvarkytis? Skalbti? Bet viskas įmanoma ir gana paprasta.


Nežinau nė vieno pažinčių tinklalapio. Su niekuo nesu tokiu būdu susipažinęs. Man ir darbe bendravimo užtenka.

Ko dabar labiausiai trūksta?

Kilogramo bulvių, jeigu vakare nuspręsčiau virti sriubą (juokiasi)... morkų turiu, svogūnų, mėsgalį – irgi... Visko aš turiu! Norisi tik stabilumo. Pavyzdžiui, žinoti, kad šešiasdešimt trejų gausiu gerą pensiją! Apskritai norėtųsi jau po kokių dešimties metų išeiti užtarnauto poilsio, turėti širdžiai malonią veiklą, normalių pajamų, leidžiančių kartais nueiti į restoraną, keliskart per metus išvažiuoti į keliones. Vadinasi, ateinančius dešimt metų turiu tikslą daug dirbti ir stropiai taupyti. Bet puikiai supranti, kad neparašysi savo gyvenimo scenarijaus: „nuo pirmadienio viskas bus kitaip... keturiasdešimt dvejų vesiu... keturiasdešimt ketverių dar turėsiu vaikų...“

Gyvūnėlio nebandėte užsiveisti, kad ne taip liūdna būtų?


Dabar nebėra taip liūdna. Pirmus kelis mėnesius buvo blogai. Miegodavau gal tik valandą per parą. Vartydavausi ar keldavausi ko nors paskaityti, prie kompiuterio sėsdavau...

Gal internetines pažintis išbandėte?


Nežinau nė vieno pažinčių tinklalapio. Su niekuo nesu tokiu būdu susipažinęs. Man ir darbe bendravimo užtenka. Per savaitę – keli renginiai, juose, būna, su šimtais žmonių susipažįsti. Po tokio bendravimo dviejų dienų reikia atsiilsėti. Pagal horoskopą esu Žuvys, o mums pagrindinė sąlyga pasikrauti energijos – vienatvė ir vanduo. Taip ir darau: atidirbu ir išvažiuoju kelioms dienoms į žvejybą.

Nejučiomis lyginate sutiktas merginas su buvusia žmona?

Tam, kad lygintum, reikia kartu bent pagyventi. Ir šiaip nesąžiningos sąlygos būtų: dvi pažinties savaitės prieš dvidešimt bendro gyvenimo metų. Per tiek laiko išmoksti, ką reikia sakyti ir ką geriau nutylėti, kokia intonacija kalbėti ir kokia – ne...

Po skyrybų pajutote kitokį aplinkinių, bendradarbių, draugų ir ypač – merginų požiūrį į save?

Artimesni draugai sako: gaila, kad taip išėjo... Gal tik netekėjusios ir išsiskyrusios merginos pradėjo šiek tiek kitaip žiūrėti. Akys labiau blizga... Bet kai atsako neduodi, greitai praeina...

Kodėl neduodate atsako?

Nenoriu kol kas. Seniau galvodavau: „O, būčiau vienas, tai duočiau džiazo...“ O kai esi vienas – ir džiazuoti nesinori... Anksčiau dėmesio buvo su kaupu, bet žinojai ribas ir neperžengei jų. Daugių daugiausia – lengvai paflirtuodavai. O dabar net neflirtuoju... Arba jeigu neatsargiai pradedu flirtą ir pajuntu, kad kita pusė imasi iniciatyvos, tada stengiuosi pabėgti. Net negaliu paaiškinti, kodėl taip elgiuosi. Tikiuosi, kad praeis... arba sutiksiu tą, nuo kurios nebėgsiu. Viduje kažkas sukrebždės ir negalėsiu, nenorėsiu priešintis...
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt