Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Niujorko filmų akademijos studentas Žygimantas Juchnevičius: „Užaugau ir supratau, kad mano išvaizda – tik privalumas“

Žygimantas Juchnevičius
Gedimino Žilinsko nuotrauka / Žygimantas Juchnevičius
Šaltinis: Žmonės.lt
1
Skaitysiu vėliau
A A

„Jeigu planuoji būti aktorius, jokia scena negali gąsdinti“, – juokiasi Žygimantas Juchnevičius (21), drąsiau net už kai kuriuos patyrusius modelius žingsniavęs podiumu per japoniškosios dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Pasaulinio garso aktoriumi planuojantis būti Žygimantas tuoj po Naujųjų vėl išskrenda į Los Andželą, kur jau antrus metus studijuoja Niujorko filmų akademijoje.

Kaip atsidūrei pas Juozą Statkevičių ant podiumo?

Net sau pačiam – gana netikėtai. Aš – palangiškis, turiu Palangoje savo mėgstamą kirpėją, jis ir pasiūlė: „Pabandyk pas Statkevičių nueiti. Jo nauja kolekcija bus Azijos tema, gal priims tave?“ Pagalvojau: kodėl gi ne? Kaip tik prisiruošiau atvažiuoti į Vilnių ir užsukau į dizainerio studiją. Statkevičius pažiūrėjo į mane, užsirašė kontaktus ir pasakė: „Paskambinsim likus kelioms savaitėms iki renginio.“ Ir paskambino!

Bet juk modeliai turėtų atitikti tam tikrus standartus – ūgio, svorio, išvaizdos...

Tikau, matyt, todėl, kad kolekcija buvo įkvėpta Japonijos, o aš turiu azijietiškų bruožų. Juozas pats labai džiūgavo likus kelioms dienoms iki pristatymo ir vis mane vadino: „O, mano japonėlis... mano japonėlis...“ Sakė, kad jam reikėjo bent vieno ne standartinio liekno aukšto modelio, o tokio tikro azijietiško samurajaus.

Iš kur tie azijietiški bruožai?

Iš mamos pusės. Tik nesupraskite neteisingai: nesame mes azijiečiai. Tiesiog mano proprosenelis yra nuo Rostovo prie Dono – Rusijos kazokas. Iš jo mes su mama tokią egzotišką išvaizdą ir paveldėjome. Mus pamatę net nesuabejotumėte, kad esame vieno kraujo. Beje, mama vieną dieną buvo kažko nuėjusi į banką, tai ją svetimi užkalbino, kad žurnale žiūrėdami Statkevičiaus kolekcijos nuotraukas matė labai panašių bruožų vaikiną. Teko mamai pripažinti, kad esu jos sūnus (juokiasi).

Beje, dabar Los Andžele butą nuomojuosi su korėjiečiu. Jis man visą laiką kartoja, kad apsimetinėju, jog nesu iš Azijos. Nes kad ir ką jis pagamina, europiečiams atrodo per aštru ar neįprasta, o man – be galo skanu. „Praėjusiame gyvenime tu tikrai buvai azijietis“, – aiškina man, kai sakau, kad jo ruoštą maistą valgyčiau ir valgyčiau.

Vaikystėje nepatyrei kiemo vaikų užgauliojimų dėl išvaizdos?

Nuo mažens žaidžiau futbolą, visada stovėdavau vartuose, todėl, žinoma, esu patyręs, kaip prie tavęs pribėga priešininkas ir ima pravardžiuoti, vadinti žydu, čigonu ar dar kokiais nors žodžiais, kurių net pats reikšmės nežino. Žinoma, vaikystėje atsimušinėjau ir kumščiais, ir žodžiais. Bet užaugau ir supratau, kad mano išvaizda – tik privalumas. „Ir ką? O tu toks nesi“, – dabar galėčiau atkirsti kiekvienam. Turbūt kai esi kitokio gymio nei dauguma, specialiai norisi eiti kita kryptimi nei visi, daryti kitaip nei visi.

Mane nuo vaikystės tėvai auklėjo visada eiti savo keliu ir siekti geriausio. Dar svarbesniu gyvenimo tikslu man tai tapo, kai avarijoje žuvo tėtis. Tada man buvo trylika. Mama daugiau šeimos nebekūrė, mus su ketveriais metais vyresniu broliu užaugino viena. Daug padėjo seneliai, tetos, dėdės – mes visada labai glaudžiai bendravome, palaikėme vieni kitus.

Kokie vėjai tave nunešė į Los Andželą?

Jau nuo devintos klasės žinojau, kad noriu studijuoti kiną. Dar paauglystėje mane labai domino filmai: absoliučiai kiekvieną vakarą nuo vienuoliktos iki dvyliktos vakaro žiūrėdavau kokį nors. Nesvarbu, kokia būdavo diena ar ką veikdavau, valanda geram kino filmui būdavo privaloma. Kinas tapo mano gyvenimo būdu. Aišku, kaip dauguma berniukų daug sportavau – ieškojau savęs ir futbole, ir dviračių sporte, ir krepšinyje. Kai kilo klausimas, kokią ateitį rinktis, kaip dauguma klasiokų net svarsčiau apie vadybą, teisę ar ekonomiką, bet galiausiai supratau, kad vienintelė vieta, kur galėsiu būti viskuo, – aktorinis.

Tačiau aiškiai suvokiau, kokios perspektyvos manęs lauktų Lietuvoje ir kokios užsienyje. Todėl iš pat pradžių apie studijas Lietuvoje net nesvarsčiau. Apsistojau ties mokslais Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje. O kur daugiau Amerikoje, jeigu ne Los Andžele – Holivudo mekoje? Juo labiau kad kino pasaulyje garsi Niujorko filmų akademija turi mokyklas ir Niujorke, ir Los Andžele. Pirmiausia iš vienos Londono kino mokyklos gavau kvietimą atvykti į perklausą – reikėjo paruošti kelis monologus. To paties reikalavo ir Los Andžele: tik kadangi ten nuvykti negalėjau, įrašiau kelis savo skaitomus monologus ir išsiunčiau su visomis reikiamomis rekomendacijomis. Vieną naktį mane pažadino žinutė: „Įstojote į Niujorko filmų akademiją.“ Abejonių nebeliko – skrendu į Los Andželą.

Žygimantas Juchnevičius
Žygimantas Juchnevičius

Kokios svarbos yra ta Niujorko filmų akademija?

Kino atžvilgiu ji yra viena pagrindinių mokyklų, nes glaudžiai susijusi ir bendradarbiauja su „Universal“ bei „Warner Bros“ kino studijomis. Būtent dėl to ten ypač efektyviai mezgamos pažintys: keliskart per savaitę mes einame žiūrėti filmų ir paskui susitinkame su tų juostų režisieriais ar pačiais geriausiais Holivudo kino aktoriais. Mes su jais kelias valandas galime bendrauti, visko klausinėti. Tame versle (o kinas – irgi yra verslas) daug kas paskui pavyksta dėl tinkamų pažinčių.

Spėju, kad mokslas tokioje privačioje akademijoje finansiškai turėtų būti sunkiai įkandamas?

Nesame turtingi, bet matydami, kaip smarkiai siekiu savo tikslo, artimieji man nuoširdžiai padeda. Toks jau, matyt, mūsų šeimos bruožas: jeigu yra perspektyva, galime viską dėl to padaryti. Ir aš neturiu kitos išeities – tik pateisinti jų ir savo paties lūkesčius.

Taip, Lietuvoje yra daug talentingų jaunų žmonių, tačiau bet kokiam talentui išvystyti reikia mokslo. O daugumą stabdo finansinės galimybės. Mokslai Amerikoje iš tiesų yra labai brangūs. Trimestras kainuoja apie keturiasdešimt tūkstančių litų. Mokslai trunka trejus ar trejus su puse metų.

Nesame turtingi, bet matydami, kaip smarkiai siekiu savo tikslo, artimieji man nuoširdžiai padeda. Toks jau, matyt, mūsų šeimos bruožas: jeigu yra perspektyva, galime viską dėl to padaryti. Ir aš neturiu kitos išeities – tik pateisinti jų ir savo paties lūkesčius.

Gyvenu ant savotiškos ribos: arba viską atidavęs ką nors pasiekiu, arba tuščiomis grįžtu namo. Vadinasi, privalau pasiekti. Pirma pergale jau būtų galima pavadinti tai, kad už vieną sukurtą vaidinimą buvau pagirtas mokytojų bei mokyklos direktorės ir gavau nemažą paskatinimo stipendiją.

Gaila tik, kad kol studijuoju, pagal sutartį su akademija negaliu niekur oficialiai vaidinti, negaliu turėti savo agento ir kurti savo vardo. Esu vaidinęs tik internetiniuose serialuose ir studentiškuose filmuose, nusifilmavęs keliose reklamose. Bet kuriuo atveju iš to susidės pirmasis mano, kaip aktoriaus, portfolio, kuriuo vėliau remsis agentas, ieškodamas man darbo.

Galų gale, mokslai akademijoje – tokie intensyvūs, kad dar ką nors dirbti nelabai ir pavyktų. Paskaitos dažniausiai trunka nuo devintos ryto iki dešimtos vakaro. O grįžus namo paprastai dar reikia porą monologų ar scenų kokiam nors vaidinimui išmokti. Pamiegu porą valandų ir – pirmyn. Kadangi dar ir sportuoju, į sporto salę neretai tenka nueiti ketvirtą ar penktą ryto, o paskui jau važiuoti į akademiją. Bet tokiu metu sporto salėse – pilna žmonių, tai – visai normalus Los Andželo gyvenimo ritmas.

Jautiesi savas toje aplinkoje, tame ritme?

Kalbant apie aktorystę jaučiuosi labiau negu savo vietoje. Bet už mokyklos ribų trūksta žmogiško nuoširdumo ir šilumos. Gal visur jo trūksta, bet Amerikoje – ypač. Holivudas – tarsi nuolatinė kovos arena, kur dauguma yra didžiausi veidmainiai, tik iškeliantys save ir niekinantys kitus.

Kaip manai, išvaizda tau padės ar trukdys siekti aktoriaus karjeros? Galų gale, kokiuose Holivudo filmuose svajoji vaidinti?

Išvaizda – gal tik trisdešimt procentų aktoriaus sėkmės. Aktorius nėra modelis, kuriam tik reikėtų dailiai pasivaikščioti kino kadre ar pademonstruoti drabužį. Išoriškai tu gali būti visoks, kur kas svarbiau yra gebėjimas parodyti viduje glūdintį talentą. Nebent tai būtų veiksmo filmai, kur svarbu tik raumeningi vyrų ar gražuolių moterų kūnai... O man labiau prie širdies romantika, drama ir trileriai – rimtesni filmai. Komedijos man nelabai limpa. Turbūt vaidinti labiausiai norisi tai, ko pats daugiausia esi patyręs gyvenime.

Komentarai: 1
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt