Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ona Kolobovaitė ir Marius Jampolskis. Tikriausiai tai – meilė? (papildyta birželio 17 d.)

Ona Kolobovaitė ir Marius Jampolskis
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Ona Kolobovaitė ir Marius Jampolskis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai aktorius Marius Jampolskis (31) Kaune pradėjo mokytis muzikos, dainininkė Ona Kolobovaitė (25) Visagine dar tik tarė pirmuosius žodžius. Akimirka ir jiedu būtų prasilenkę laike, tačiau neprasilenkė. „Tikriausiai tai – meilė?“ – ištarė Marius, pirmą kartą ją pamatęs. „Tikriausiai...“ – sutriko tąsyk Ona. O paskui užvirė košė...

Ona tyliai prabyla apie likimą. Juk negali juo netikėti... „Įkursiu židinį“, – sako Marius, pravėręs baltas duris Vilniaus senamiesčio kieme. Apsisukęs išbėga, kaimynas žadėjo paskolinti malkų. Ona apeina kambarį. Pataiso sofos užklotą, nurenka nuo stalo puodelius. „Mes vis skubam...“ – šypteli.
Marius siūlo paragauti sriubos, pats virė. „Juk neturime atidarytuvo“, – staiga prisimena. „Turim!“ – stalčių atveria Ona.

Man jie – lyg vaikai... Pradžia visuomet yra stebuklinga, o romantiškame jų butelyje tas jausmų stebuklas žaižaruoja visomis spalvomis. 
„Nemaniau, kad kada nors apie mus kalbėsiu... – išgirstu Mariaus žodžius per ugnies traškesį. – Aš turiu storą odą, o štai Ona... Nenoriu, kad viskas taip ir liktų – ji šeimos ardytoja, gyvatė, sugriovusi mano ir buvusios mano žmonos gyvenimą.“

Skandalas kilo tuojau po Naujųjų, kai viename dienraštyje pasirodė didžiulis straipsnis apie tai, kad populiarus aktorius ir muzikos projekto „Triumfo arka“ vedėjas, vis dar vedęs, Egipte atostogauja su to paties projekto laimėtoja. Parskridusius į Vilnių oro uoste juos pasitiko fotografas.

Panašu, žinote, ką reiškia būti medžiojamiems?

Marius: Man net smagu pasidarė (šypsosi).

Galime tai pavadinti slėpynių azartu? 

Marius: Aš maniau, kad taip tik filmuose būna. Tik Holivude... Žmogus su fotoaparatu bėga per pusnis, griūna, keliasi, vėl bėga, kad tik mus aplenktų, kad nufotografuotų. Žurnalistė man sako: „Mariau, būk vyras...“ Gerai, galvoju, būsiu, nekreipsiu į tave dėmesio.

Nenumanėte, kad oro uoste jūsų gali laukti? 

Ona: Kirbėjo tokios nuojautos. 
Marius: Paskambino buvusi mano žmona Aistė ir papasakojo, kad toji pati žurnalistė ir ją kalbinusi. Iš pradžių atsargiai klaususi, kaip sekasi auginti sūnų, o paskui – tiesiai šviesiai: „Ar žinai, su kuo ir kur atostogauja tavo vyras?“ 
Ona: Be to, skrisdami į Egiptą sutikome pažįstamų. 
Marius: Iš televizijos. Smagiai pasisveikinome kelionės pradžioje, o kai skridome atgal, jie nebežiūrėjo mums į akis. Nors, gal mums tik pasirodė?

Pasaulyje kasdien vyksta milijonai panašių istorijų. Gal netgi labiau dramatiškų. Esu tikra, jei pardavinėčiau bandeles, o Marius dirbtų kroviku, mūsų istorija būtų niekam neįdomi.

Po tos kelionės labiausiai kliuvo Onai...

Marius: Mūsų šovinistinėje visuomenėje juk vyrai paprastai netyčia suklysta, o moterys... Tos tai – gyvatės.
Iki tol Onutės įvaizdis buvo labai tikras. Ji turi ypatingą subordinacijos talentą, supratimą, kaip galima elgtis ir kaip ne. Staiga viskas ėmė ir apsivertė – kaip baisiai aš jaučiausi. Geriau prie kryžiaus tegu kala mane. Skūra stora, viską išlaikysiu.
Ona: Nemaniau, kad galima elgtis taip nesąžiningai. Ištraukti prieš keletą metų darytas menines fotografijas, panaudoti seno interviu ištraukas...
Marius: Labai gerai suprantu žiniasklaidos dėsnius. Per gerai, kad jie mane veiktų... Taigi, nei šilta, nei šalta, kad vadina nususėliu ar plevėsa. Onai sunkiau. Ji – moteris.
Ona: Dabar suprantu, kad gyvenau iliuzijų pasaulyje – visi geri, padorūs...

Marius: Ona įšoko tiesiai į vilkų irštvą. Ne bet kuris galėtų ištverti!
Ona: Nelengva buvo ir mano tėvams...
Marius: Jie gyvena nedideliame miestelyje, kur visi visus pažįsta. Spaudimas – begalinis.
Ona: Tėvai nieko nepasakojo, bet galėjau numanyti, ką jaučia.
Marius: Laimė, Onos tėvus aplankėme dar prieš kelionę į Egiptą. Daug tą kartą kalbėjomės. Perspėjau juos, kad esama šleifo, kuris vilksis paskui mane. Buvau vedęs, žurnalistams skyrybos – puiki naujiena. Tačiau viena yra pasakyti, perspėti, o kita – pajusti savo kailiu. Nepavydžiu to, ką jie iškentė! 

Ona: Ir nenuraminsi, nieko nepakeisi...
Marius: Buvo svarbu, kad tėvai patikėtų mumis, o ne spauda. Manėm, gal jiems bus lengviau su tuo žinojimu...
Ona: Kad kada nors būčiau pagalvojusi! Kai atėjau į „Triumfo arką“, galvojau ne apie tai, kad teks patirti didesnį viešumą, o apie kūrybą, naujas galimybes. 

Ar projekto dalyviai įtarė, kad jus užvaldė meilė? 

Ona: Vėliau sužinojau, kad kai kurie numanė. 
Marius: Aš tai nelabai ir slėpiau... Tylėti nusprendžiau, kai ėmė pūsti skandalą. Skandalą, kurio nėra. Atvirai, tiesiai sakau: Ona nėra ir nebuvo mano skyrybų priežastis.

Nori pasakyti, kad tuomet, kai su Ona susitikote, kai pajutote vienas kitam simpatiją, tu jau...

Marius: ...buvau laisvas žmogus! Šitaip susitarėme su Aiste. Vardan mūsų tarpusavio santykių, vardan Dovydo, kuriam nereikėtų matyti, kaip tėvai pykstasi. O dokumentai... Jie tik – buhalterija. Ir mes dabar juk kalbame ne apie buhalteriją, o apie žmonių santykius.

Sutikite, nėra taip lengva paslėpti jausmą, išlikti ramiam, kai viduje dega aistra... 

Marius: Kodėl tylėjome? Todėl, kad puikiai žinojau: vos pasklis kalbos apie mudu su Ona, žiniasklaida susies dalykus, kurie yra prasilenkę laike. Visa tai aiškinti būtų kvaila – bet koks pasiaiškinimas prilygsta pasiteisinimui, o teisintis mes neturime dėl ko.

Na, žmonės greiti teisti. Lyg patys būtų krištolo tyrumo...

Ona: Visada taip buvo...
Marius: Didžiausi moralistai yra didžiausi ištvirkėliai.
Ona: Pasaulyje kasdien vyksta milijonai panašių istorijų. Gal netgi labiau dramatiškų. Esu tikra, jei pardavinėčiau bandeles, o Marius dirbtų kroviku, mūsų istorija būtų niekam neįdomi. Bėda, kad esame žinomi.

Taip jau yra. Kad išgarsėtų, žmonės kartais daro visokiausius dalykus, netgi pačius kvailiausius, o kai atsiduria viršūnėje, pyksta, kai pastebimos jų klaidos... 

Marius: Žinau, taip patogu sakyti. Bet, ačiū Dievui, esame garsesni dėl savo darbų, o ne dėl skandalų.
Ona: Nors, aišku, juk tu man „Triumfo arkos“ laimėjimą nupirkai (ironiškai juokiasi). 
Marius: Ko turtingi, tuo ir džiaugiamės (juokiasi)...
Ona: Tie, kas bent kiek domisi kultūriniu gyvenimu, žinojo mano darbus. Juk buvo „Ugnies medžioklė su varovais“, paskui pasirodymai „Triumfo arkoje“.
Marius: Dabar kalbame taip, lyg norėtume išrasti dviratį. O juk viskas – natūralu, tik septyni procentai žmonių eina į teatrą. Visi kiti žiūri televizorių.

Nė velnio neužtenka matyti vienam kitą kompiuterio ekrane! Tikram jausmui reikia prisilietimų, kvapo, žvilgsnio. Nėra kameros, kuri matytų daugiau nei žmogaus akis.

Ona, jau pažiūrėjai visus Mariaus spektaklius?

Ona: Kai kuriuos – net po keletą kartų. Pirmasis buvo „Mažasis princas“.

Koks Marius pasirodė, kai pirmą kartą jį pamatei?

Marius: Tai buvo per „Triumfo arkos“ filmavimą, kuriame tu nedalyvavai. Prisimink mano pirmąją  frazę. Aš galiu papasakoti!
Ona: O buvo taip: senų senovėje (kvatoja)…
Marius: Šiaip tai aš prisijuokavau. Ateinu į LRT kavinę...
Ona: Aš stoviu prie baro. Jaučiu, kažkas stovi šalia, akys į nugarą įsmeigtos. 
Marius: Ji buvo apsirengusi labai gražia suknele. Graži moteris... Staiga atsisuka. Jaučiu, turiu kažką pasakyti. Pauzė jau lyg ir per didelė. „Tikriausiai tai – meilė?“ – kažkodėl ištariu. „Tikriausiai...“ – ištaria ji ir nueina. Tik norėjau pajuokauti, iš visų jėgų stengiausi būti įdomus.

Matyt, kartais mūsų pasąmonė žino daugiau nei mes patys... Gal viduje laukei meilės, tik bijojai garsiai prisipažinti?

Marius: Nieko nebūna šiaip sau. Jei leptelėjau, tai pasąmonėje sprogo ugnies kamuolys. Žmogus sutvertas meilei. Arba ją turi, arba jos trokšta.

Meno žmonėms šis jausmas ypač svarbus...

Marius: Stereotipas! Mitas... Jokios kūrybos negali būti be meilės. Betgi gyvenimas ir yra kūryba. Jei obliuoju lentą, tai lentynėlę gražią iš jos padarysiu tik tuomet, kai mylėsiu arba labai ilgėsiuosi šio jausmo. Kartais žmonės vartoja daug žodžių, bet tik nori paslėpti tikruosius jausmus. Kokia nesąmonė! Mes viską darome dėl meilės. Visa kita – niekai, melas, melas, melas.
Ona: Pykstame juk irgi iš meilės...
Marius: Pyktis – tos pačios meilės ilgesys.

O jums neatrodo, kad šitas jausmas pasidarė toks geidžiamas, kad žmonės ieško jo, ieško ir kartais nepastebi, kad jis – čia pat, šalia?..

Marius: Kodėl tiek daug žmonių serga depresija? Nepastebėjai, kai bendraujame elektroniniu paštu, kai susirašinėjame skaipu, kai dalijamės mintimis „Facebook“, atsiranda iliuzija, jog esame visur? Toji iliuzija – labai stipri, labai kosmopolitiška, juk negalioja sienos, ribos. Tik kaip žmonės neįvertina, kad net pačios moderniausios filmavimo kameros nepakeis pasisėdėjimo su žmogumi prie stalo. Nė velnio neužtenka matyti vienam kitą kompiuterio ekrane! Tikram jausmui reikia prisilietimų, kvapo, žvilgsnio. Nėra kameros, kuri matytų daugiau nei žmogaus akis.

Onute, kaip pasidavei jam? Kaip juo patikėjai? 

Marius: Kodėl manai, kad aš ją suviliojau? Gal tai ji – mane (juokiasi)?

Esu senovinių pažiūrų. Man atrodo, kad vyras, o ne moteris turi žengti pirmą žingsnį...

Marius: Juk puikiai žinai, kad nieko nedarymas yra didžiausias darymas. Kai moteris į tave nekreipia jokio dėmesio, tada ji labiausiai ir daro. Ona – puikiai išauklėta, be galo mandagi. Ne, ji ne iš tų, kurios vos susipažinusios ima bučiuotis. Taigi, aš ir galvoju, kas čia – ką (juokiasi)?..
Ona: Mes labai daug kalbėdavomės. Per pirmuosius pokalbius Marius papasakojo savo situaciją. Ir man tai labai rūpėjo! Oi, kiek buvo dvejonių! Tačiau prisimenu jo akis ir nesumeluotą žvilgsnį. Akys negali meluoti, esu tikra.

Tėvai tavęs nemėgino atkalbėti?

Ona: Kiekvienas iš mūsų, matyt, turi padaryti savų klaidų, kad suprastų, kas teisinga, o kas ne. Daugybę kartų dėliojau mintyse: kas esu aš? Ko noriu iš gyvenimo? Ką man reiškia Marius? Tai nėra paprasti dalykai, patikėkit.

Judu su Mariumi atrodote tokie skirtingi...

Ona: Gal tik taip atrodo... Esame labai skirtingi, bet ir labai panašūs. Kai kur jis stipresnis, kai kur – aš. 

Vis dėlto, manau, nebuvo lengva apsispręsti.

Ona: Neslėpsiu, buvo visko, visokių dvejonių...

Betgi turi nuspręsti, kas svarbiau – kitų nuomonė, ar žmogus, jausmas?

Ona: Matot, nusprendžiau. Tik buvo skaudu, kad teko patirti tiek pykčio. Kodėl žmonės taip daro? Ar jie neturi savų gyvenimų, kad naršo po svetimus?

Marius atviras žmogus?

Ona: Labai! Esame sutarę: nors ir kas būtų, reikia kalbėtis. Kartais man sunku pasakyti, ką galvoju, turiu polinkį užsisklęsti savyje. Tačiau jis – kantrus. Kas tau yra? Klausia tol, kol pradedu pasakoti. Labai vertinu tą jo savybę.

Marius yra ir tėtis. Jo sūnus Dovydas dažnai būna jūsų namuose... 

Ona: Su Dovydu puikiai sutariame. 
Marius: Sūnus žino, kad turi dvejus namus, abiejuose labai laukiamas ir gali būti, kiek tik nori.
Ona: Dovydas nori draugauti, radome bendrą kalbą. Aš nė akimirkos nesudvejojau, net nesvarsčiau, kaip čia bus. Nors nesu daug bendravusi su mažais vaikais, žiūriu, visai pavyksta, mes susidraugavome. 

Spaudoje buvai nupiešta kaip baisiausia buvusios Mariaus žmonos Aistės priešė...

Ona: Kas ką nori, tą ir mato, o tiesą žinome tik mes patys. 

Jau kurį laiką gyvenate drauge. Draugauti yra viena, o gyventi kartu – visai kas kita...

Ona: Aš apskritai nesu su kuo nors gyvenusi (šypsosi). Kažkaip natūraliai viskas išėjo. Ir Mariui, ir man norėjosi aiškumo, stabilumo. 
Pareinu namo ir susinervinu, kodėl daiktai – ne vietoje (juokiasi). Sugadinu Mariui nuotaiką. Amžina kova, amžinas konfliktas... Bet mes abu nuolatos skubame, užtat ir bėga tie daiktai!

Kartais esame tokie protingi, viską žinome, knygų prisikaitę. Tačiau susidūrę su gyvenimu visiškai nebemokame elgtis...

Marius: Nereikia bijoti nežinojimo. Kartais santykiai griūva, nes viskas – lentynėlėse. Tik kai nežinai, kai ieškai, kai esi pasirengęs netikėtumams, esi gyvas. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt