Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Jokūbas Vilius Tūras, piligrimų keliu įveikęs tūkstančius kilometrų, iš naujo atrado save, meilę ir žmoną

Jokūbas Vilius Tūras
Jokūbas Vilius Tūras
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pirmą kartą Šventojo Jokūbo kelyje režisierius Jokūbas Vilius Tūras (41) ieškojo savęs. Išsirengęs į kelią antrą kartą, rado jame meilę ir žmoną. Trečioji – sudėtingiausia kelionė pėsčiomis iš Vilniaus į Santjago de Kompostelos miestelį Ispanijoje ir dar šimtą kilometrų iki Atlanto vandenyno – sugulė į dokumentinį filmą „Sapnuoju, kad einu“. „Nė viena iš tų kelionių nebuvo paprasta“, – sako režisierius, paskutinį kartą piligrimų keliu sukoręs 4500 kilometrų.

Sakoma, jei nueisi visus Šventojo Jokūbo kelio, kuris prasideda Prancūzijoje ir baigiasi Ispanijoje, prie Santjago de Kompostelos katedros, 800 kilometrų, bus atleista pusė tavųjų nuodėmių. Jei tai darysi Jokūbo šventaisiais metais – dings visos. Kažin ar šventaisiais metais sausį iš savo namų Vilniuje pėsčiomis į Santjago de Kompostelą iškeliavęs režisierius pelnė ir būsimųjų savo nuodėmių atleidimą?

Keturi tūkstančiai penki šimtai kilometrų... „Kad man pavyko, supratau, kai iki tikslo liko keturi šimtai, – pradeda ilgą pasakojimą. – Tada apsiverkiau. Iš džiaugsmo ir liūdesio.“

Ir tikrai, tai nebuvo paprasta kelionė. „Greičiau – sapnas... Tiesa, pagautas ir užfiksuotas. „Kino pavasario“ žiūrovai jį galės pamatyti dokumentinių filmų programoje. Trečiojoje Jokūbo Viliaus kelionėje gimęs filmas – lyg jo paties mėginimas atsakyti į klausimą: „Kodėl išvis pasirinkau šį kelią?“

Režisierius nėra visiškai tikras, ar toks filmas būtų pasirodęs, ar jam būtų buvę lemta patirti, ką patyrė, jei jo gyvenimas anuomet nebūtų nusiritęs bedugnėn. „Buvau pasinėręs į rimtas savidestrukcijos studijas, – dabar jau ramiai ir drąsiai prisipažįsta Jokūbas Vilius. – Gėriau dažnai ir dideliais kiekiais, pakėliau daug, juk buvau tvirtas vyras, sportininkas, lankęs plaukimą ir akademinį irklavimą...“

Anomis dienomis priežastimi išgerti tapdavo bet kas: „Žalgiris“ laimėjo – geriam! Pralaimėjo – geriam! Degtinė padėdavo ir džiaugtis, ir liūdėti... Pirmą kartą alkoholio paragavo gal septyniolikos. Pamena, su klasės draugu gėrė skiestą spiritą. Namuose irgi buvo išgeriančių, užtat suprato, kad tai – ne vaikų žaidimai. „Šlykštėjausi degtine, kalbėdavau, kad niekada nebūsiu kaip tas ar anas dėdė...“ – prisimena anuos laikus.

Gal niekuomet ir nebūtų pradėjęs, bet gyvenimas kartais siunčia išbandymų. Jokūbas Muzikos ir teatro akademijoje jau studijavo režisūrą, kai vos 46-erių mirė tėtis. Netrukus – senelis ir prosenelė, – patys brangiausi, artimiausi žmonės. 2000-ieji išvis buvo juodi: Vilniaus Jaunimo teatro režisierius neteko darbo, išsiskyrė su žmona: „Ji paliko mane, išėjo su dukra Monika, tikriausiai pagalvojo, kad mirsiu, juk užgėręs negrįždavau ir savaitę, ir dvi. Varydavau per visą Lietuvą, atsidurdavau Latvijoje...“

Gelbėtis nuo savęs paties

Ne kartą ir ne du režisierius norėjo pakeisti savo gyvenimą. Gulėjo ligoninėje, lankėsi anoniminių alkoholikų klubuose. Paskui, kaip ir daugelis tokių problemų turinčių žmonių, susirgo depresija. „Gydytojai nerimavo, kad galiu nusižudyti, tačiau aš šį planą buvau „gudriai“ surezgęs. Kadangi žudytis nekrikščioniška, maniau, gersiu tol, kol numirsiu. Niekam garsiai to neskelbiau, tačiau gėriau kryptingai. Išmėginau visas prieinamas kovos su priklausomybėmis programas, bet išnarplioti chaosą ir melą savo viduje nėra taip paprasta. Atrodo, lyg ir užsibrėži, pasakai sau, bet staiga – siena. Trenki galvą į ją ir grįžti atgal, nuo ko pradėjai... Klaikus tas nusivylimas!

Tiems metams Jokūbas turi sugalvojęs pavadinimą: savidestrukcijos metai. Jų buvo keturiolika... Tašką jis sakosi padėjęs 2004-ųjų vasarą: „Buvau negėręs apie savaitę. Daugiau nebegalėjau... Į namus užsuko buvęs klasės draugas ir pasiūlė: „Gal – prie jūros?!“ Ne prie jūros man reikėjo važiuoti, o į ligoninę... Bet išvažiavome. Atrodžiau kaip klipata iš koncentracijos stovyklos – nei gerti jau nieko galėjau, nei valgyti. Pamaniau: įlįsiu į jūrą, o paskui pakeliui atgal gal numirsiu.“

Važiuodamas pro automobilio langą žiūrėjo į dangų. Staiga jame iš debesų pradėjo formuotis du portretai. Vienas su barzda, itin taurių veido bruožų – taip turėtų atrodyti Dievas. Šalia – nerealaus grožio moteris. Neiškentė nepaklausęs savo bendrakeleivio Ginto: „Ar tu matai tą patį, ką ir aš?“ Bičiulis pamanė, kad kvailioja, o Jokūbui prieš akis – eskadrilė didžiulių lėktuvų ir besisukantys svastikos dalgiai... Atvažiavęs į Palangą, jis nuo draugo pabėgo. Sako, tris paras buvęs tarp šios ir anos realybės. Galiausiai šiaip taip surado bičiulį, grįžo atgal į Vilnių ir atsigulė į ligoninę. „Tai buvo paskutinis kartas, kai gėriau, – ištaria. – O ligoninėje padariau išvadą, kad regėjimai danguje buvo ženklas.“

Surinkti save iš gabalėlių nėra paprasta. Jis atkakliai trejus metus tai darė. O paskui atėjo mintis apie Šventojo Jokūbo kelią. Tikriausiai ne be to ten, aukščiau, pagalbos...

Kadras ia filmo/Filmas Sapnuoju, kad einu
Kadras iš filmo/Filmas „Sapnuoju, kad einu“

Kokia laimė – pasiekti tikslą!

Ir juk nieko nebūna atsitiktinai. Tik gerokai vėliau į Šventojo Jokūbo kelią išsirengęs režisierius sužinojo, kad 2004-ieji buvo jubiliejiniai šventojo Jokūbo metai. „Pasirinkimas labai paprastas, – šypteli. – Esu katalikas, tai negi eisiu musulmonų keliais, lyg budistas važiuosiu į Indiją ar lenksiuosi Egipto piramidėms?“

Prieš šešerius metus lėktuvu nusikapstęs iki Prancūzijos, lietuvis kelio pradžią rado Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje. Pusiaukelėje užklupo bėda – ištino čiurna. Kartu einantis vokiečių piligrimas daktaras ją apžiūrėjo ir pasakė, kad kojai – tendinitas, o kelionė – baigta: „Buvau nuėjęs tris šimtus kilometrų – koks nusivylimas! Visą naktį praverkiau, o vokietis knarkė. Apsisprendžiau nepaisyti patarimų ir eiti tolyn, į priekį...“

Ir tai buvęs teisingas pasirinkimas. Artimiausiame miestelyje rastas į mėsininką panašesnis daktaras nustatė kitą diagnozę: tai tik alergija. Suleidęs vaistų, liepė pailsėti tris dienas. Poilsis irgi buvo tam tikras patyrimas. Kol gulėjo, Jokūbas matė, kaip keičiasi piligrimai: pražygiavo aštuoniasdešimtmečiai italai, keli japonai, nemažai korėjiečių, keletas rusų iš Sankt Peterburgo, norvegė gydytoja. Viename miestelyje – „Subaru“ gamyklos komanda... Visi jie nakvynės ieškojo tuose pačiuose nakvynės namuose, kur ilsėjosi lietuvis. „Šventojo Jokūbo kelyje, Ispanijoje, – pasakoja, – galima nakvoti skirtinguose. Esama privačių, valstybinių, galima apsistoti vienuolynuose. Piligrimo pasas, kurį turi kiekvienas keliauninkas, suteikia teisę pernakvoti. Kai kada už tai reikia mokėti, o kartais – tavo pasirinkimas, tiesiog gali palikti auką. Kai kurie piligrimai nakvoja gamtoje, įlindę į miegmaišius, kai kurie į nakvynės namus eina tada, kai lyja.“

Kai koja pagerėjo, lietuvis kelionę tęsė toliau. Ir kokia buvo laimė, kai pasiekė tikslą – Santjago de Kompostelos miestelyje esančią katedrą, kurioje ilsisi šventojo Jokūbo palaikai. Stovėdamas prie sarkofago, Jokūbas apsisprendė, kad nueis dar šimtą kilometrų – iki vandenyno. „Tai visai kitokia atkarpa, kažkuo primena džiungles. Išvydęs vandenyną, patiri tikrą euforiją, o gyvenime dažnai lydintis beprasmybės jausmas kažkur išnyksta...“ – savo širdimi tai pajuto.

Kiekviena kelionė – vis kitokia

Jokūbas tikras: kad ir kiek kartų keliautum Šventojo Jokūbo keliu, kelionė nebus tokia pati, nesikartos. „Keliaujant vienam visiškai kitokia, nei keliaujant dviese, ir kitokia, nei keliaujant trise ar keturiese“, – sako.

Antrą kartą į kelią režisierius išsirengė pats sau netikėtai: „Taip jau atsitiko, kad viena mergina sumanė eiti Jokūbo keliu ir manęs paprašė patarimo. Vėliau ji paklausė, ar negalėčiau jos palydėti. Šį kartą tai buvo perpus trumpesnė atkarpa, pagalvojau, kodėl ne?..“

Matyt, ir vėl kažkas ten, viršuje, norėjo, kad vyriškis dar kartą nueitų kelią, į kurį žmonės sudeda savo viltis. Prieš kelionę, prisipažįsta, pagalvojęs: „Jei mums pavyks, toji mergina taps mano žmona...“ Taip ir atsitiko...

Jiedu abu pasiekė vandenyną, o kelyje užsimezgęs ryšys juos stipriai susaistė. Jokūbas ir Jurga po kelionės susituokė, dabar augina dvi dukrytes – Oną ir Emą. „Gal šiek tiek ir nejauku vienam tarp moterų, – šypteli. – Bet esu pagerbtas, mylimas ir pats labai jas myliu – žmoną Jurgą ir visas tris savo dukras – Moniką, Oną ir mažulytę Emą.“

Mažulytė Ema gimė jau po trečiosios Jokūbo kelionės. O kai Jokūbas pirmą kartą apie trečią kelionę užsiminė žmonai Jurgai, ji laukėsi pirmosios jųdviejų dukrelės – Onytės. „Ar kada dar prisiruošiu?“ – ilgai svarstė jis, kol pasiryžo apie savo apsisprendimą pranešti žmonai. „Jei Jurga pati nebūtų nuėjusi to kelio, niekada manęs nebūtų supratusi, – įsitikinęs. – Paaiškinau jai, kodėl man tai svarbu, kodėl tai gali būti svarbu kitiems. Sutikimą gavau per ašaras, o kai su mintimi susitaikė, sulaukiau jos palaikymo ir pagalbos.“

Štai tada ir supranti, kaip skiriasi žmogaus gyvenimas, kai jis eina, važiuoja dviračiu, automobiliu ar skrenda lėktuvu. Ir kaip baisiai mes save kartais apvagiam...“

Šį kartą kelias turėjo būti sunkesnis. Jokūbas buvo suplanavęs sausį išeiti iš namų Žirmūnuose ir liepos 25-ąją, per Jokūbines, pasiekti Santjago de Kompostelos katedrą. „Pirmiausia iki ten nužingsniavau mintyse, – prisimena, – buvau apgalvojęs visus galimus pavojus – šaltį, plikledį, pliurzą, kelius Lenkijoje, traumas.“

Iš Lietuvos piligrimų bendrijos prezidento Dariaus Liutiko gavęs pirmąjį piligrimo pasą, į kelionę režisierius dar pasiėmė lydraščius su kunigų Juliaus Sasnausko, Alfonso Motuzos ir šviesaus atminimo vyskupo Juozo Tunaičio parašais.

Rėmėjų nerado, pinigų kelionei susirinko pats. Manė, dviejų tūkstančių litų pusmečiui turėtų užtekti. Mintis, kad savo žygį būtų galima nufilmuoti, gimė tik tada, kai Alfonsas Motuza paragino: „Tu privalai viską užfiksuoti!“ Fiksuoti – vadinasi, ant kupros neštis filmavimo kamerą. O ji – juk papildomi kilogramai... „Išsirinkau pačią mažiausią, – šypteli. – Tai ne bulka ar lašiniai, kuriuos pakeliui suvalgysi, – kamerą turėsi visą kelionę.“

Visai kaip senasis piligrimas

Dar tuomet, kai repetavo savo žygį ir kiekvieną naktį su buteliais vandens kuprinėje sukdavo 30 kilometrų ratus po Vilnių, Jokūbas suprato, kad nueiti 40 kilometrų per dieną – sunkiai įmanoma. „Keletas tokių dienų ir atsidursi ligoninėje...“ – patyrė.

Lietuvio kelias nusitiesė per Lenkiją, šiaurinę Čekijos dalį, vakarinę Vokietiją, per siaubingą rūką kalnuose – į Šveicariją, išilgai per Alpes – į Prancūziją. Iš ten iki Santjago de Kompostelos jam liko du tūkstančiai kilometrų.

Sausis buvo šaltas, kūną ir kuprinę dengiantis neperšlampamas apsiaustas apledėdavo iš vidaus. Lenkijoje užklupo 27 laipsniai šalčio, bet ir tie užsispyrėlio nesustabdė. Jokūbas sako labiausiai bijojęs pavėluoti į Jokūbines Santjago de Kompostelos katedroje. Kai nerasdavo nakvynės, eidavo į motelį. Ten pernakvodavo, nusiprausdavo, kai kur ir pavalgyti gaudavo už dyką...

Lengviausia nakvynę būdavo gauti parapijų namuose. O tuomet jau vietos kunigas skambindavo savo bičiuliui į kitą parapiją: „Čia toks lietuvis pas tave ateina...“

Nakvynės namuose kiekvieną vakarą savo istoriją jis turėdavo pasakoti iš naujo – visiems būdavo įdomu, kodėl tokį kelią pasirinko, ką filmuoja? „Sakydavau tikįs, kad būsimasis filmas žmonėms padės atgauti viltį... Sutikau ir nepasitikėjimo kupinų žmonių. „O iš kur mes žinome, kad tavo pasas tikras, dabar su kompiuteriais bet ką gali padaryti, – sakydavo močiutėlės Lietuvos kaime ir dar pasitikrindavo, ar mano kuprinėje tikrai nėra kokio kalašnikovo.“

Telefonu Jokūbas nuolat palaikė ryšį su Lietuvoje likusia žmona. Praradęs orientaciją, jis skambindavo ir prašydavo, kad ši pažiūrėtų į žemėlapius internete.

Pusė metų prabėgo kelyje. Kai iki Santjago de Kompostelos liko keturi šimtai kilometrų, Jokūbui iš akių pasipylė ašaros. „Supratau, kad man pavyko, – paaiškina. – Kartu buvo liūdna, kad viskas baigiasi: ir kas gi po to?“

Atgal į Lietuvą Jokūbas grįžo lėktuvu. Sako, buvę labai keista – keletas valandų ir namuose: „Štai tada ir supranti, kaip skiriasi žmogaus gyvenimas, kai jis eina, važiuoja dviračiu, automobiliu ar skrenda lėktuvu. Ir kaip baisiai mes save kartais apvagiam...“

„Sapnuoju, kad einu“ – taip režisierius pavadino savo filmą. Nors visiškai ne filmas buvo jo kelionės tikslas. „Gal ir sunku tuo patikėti... – sako. – Išėjau, nes negalėjau sau atleisti. Išėjau, nes supratau, kad pirmosiose, vos mėnesį trukusiose kelionėse tik pasitikrinau savo fizinę būklę. O visi praeities skausmai liko ir vilkosi kasdien. Išėjau, nes norėjau grįžti „apsivalęs“ ir būti geresniu vyru, tėvu.

Visai nemenkindamas begalės žmonių, kurie dėl laiko stokos ar prastos sveikatos į Šventojo Jokūbo kelią grįžta kasmet savaitei ar dviem ir tęsia nuo ten, kur praėjusiais metais baigė, supratau, kad aš turiu nueiti šį kelią taip, kaip, mano manymu, reikia. Be lėktuvų, be mašinų ir svarbiausia – nuo ten, kur gyvenu, nuo savo buto durų. Visai kaip senieji viduramžių piligrimai... Ir man pavyko! Esu be galo dėkingas žmonai, giminei, kad suprato, kaip tai man svarbu, kad palaimino mane ir šią kelionę. Dėkoju Dievui, kad man suteikė tokią malonę ir likau gyvas...“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt