Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimantė Kulvinskytė: juk neįmanoma mylėti truputį! (papildyta birželio 10 d.)

Rimantė Kulvinskytė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Rimantė Kulvinskytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Televizoriaus jos namuose nėra. Ne dėl to, kad žurnalistei Rimantei Kulvinskytei (26) būtų gėda savo personažų – blondinės Braškės, puikiai pažįstamos iš vieno Lietuvos telekomunikacijų operatoriaus reklamos – ar kas savaitę laidoje „Tu gali“ pasirodančios Britnės. Merginai tiesiog smagu gyventi kitaip, nei įprasta. Rengtis ir galvoti taip, kaip norisi. Elgtis, kaip liepia širdis, o ne visuomenės normos. Na, ir kas, kad aplinkinius tai stebins ir šokiruos.

Nedaug kas iki šiol žinojo net tikrą tavo vardą – buvai tiesiog Braškė. Papasakok, kokia esi iš tikrųjų?

Buvau Braškė, dabar turbūt daug kam esu tiesiog Britnė... Bet kai pagalvoju, toje reklamoje mes, galima sakyti, ir nevaidinome. Visi buvome savimi, gal tik kai kurios savybės buvo labiau išryškintos, karikatūrizuotos. Todėl negalėčiau įtikinėti, kad gyvenime esu visiškai kitokia. Gal tik šiek tiek ramesnė, mėgstanti būti viena. Bet jeigu nesu viena, tada jau šėlstu iš visos širdies.

Braškė buvo, tiesiai šviesiai, kvailoka blondinė. Nori pasakyti, kad tu...

Nebuvo ji kvailoka. Greičiau – naivi. Aš irgi esu nuoširdžiai naivi. Nuo vaikystės tikėjau, kad visi žmonės geri ir kad aš turiu išgelbėti pasaulį. Kad ir kiek esu nukentėjusi dėl savo patiklumo, vis tiek pasitikiu žmonėmis be jokių išlygų.
Apskritai stengiuosi nepaklusti daugumai nusistovėjusių normų. Žvelgdami į mane žmonės nė nesitiki, kad esu gana tiesmuka ar kad labai daug keikiuosi – kalbu kaip vežikas. Mamai per šiuos Naujuosius pažadėjau nebesikeikti, bet kol kas nelabai sekasi pažadą tesėti. Tokia jau aš esu: nemoku pykčio laikyti savyje. Jeigu sukilo emocijos, turiu greitai jas „išplieksti“: nusikeiksiu, sudaužysiu į žemę stiklinę ir man praeis iš karto. Mėgstu avantiūras, nuotykius ir provokacijas. Ypač patinka provokuoti Borato principu: apsimeti visiška kvaile ir stebi, kiek žmonės patiki ir kaip toli gali nueiti... Matyt, lenda neišsipildžiusi mano svajonė tapti aktore...

„Tau ne apie aktorystes ir provokacijas, o apie vyrą ir vaikus galvoti...“ – pasakytų tavo mama...

Dar pernai, kai man sukako dvidešimt penkeri, mama aiškino, kad dvidešimt aštuonerių ji jau tris vaikus turėjo... O tėčiui esu ir liksiu mažoji, todėl galėčiau ir niekada neištekėti. Su tėvais esame sutarę per gimtadienius dovanų nedovanoti, bet iš jų vis tiek gavau antikvarinį stalelį. „Čia – ne dovana. Čia – kraitis, – paaiškino. – Pagalvojome, jeigu tau nesukrausime kraičio, apskritai niekada neištekėsi...“ Draugės dažnai kalba apie tai, kaip norėtų atrodyti savo vestuvių dieną. O aš niekada neįsivaizdavau savo vestuvių. Pavyzdžiui, močiutės sesuo, kuri man – mylimiausia močiutė, niekada nebuvo ištekėjusi, bet dėl to netapo niūria senmerge. Ji – visos mūsų giminės siela. Turiu tokių gražių pavyzdžių, kad senmergyste manęs tikrai neišgąsdinsite. Tiesą sakant, esu buvusi vieniša ir santykiuose su žmogumi...

Draugystė, meilė, santykiai taip pat turi savas normas ir taisykles. Negi laužai ir jas?

Nemoku žaisti žaidimų. Visiškai! Nors ir rašau daug straipsnių apie santykius, kaip reikia išlaikyti intrigą, bet pati viską visada vaikinui sakau atvirai. Jeigu noriu tam žmogui padaryti siurprizą – nuvažiuoti į kitą pasaulio kraštą ir jį nustebinti, taip ir padarau. Mane erzina tokie žaidimai: „Kas kam pirmas parašys... o kodėl aš turiu skambinti, jeigu jis nepaskambino?..“ Gyvenimas per trumpas tokioms nesąmonėms. Arba žmogus mane iškart priima tokią, kokia esu, arba aš nė nebandysiu apsimesti tokia, kokia nesu. Net tėtis mane yra baręs: „Jeigu pamilsti, tai visa širdimi. Ir kaip drugelis skrendi į liepsną...“ Bet juk neįmanoma mylėti truputį!

Vaikinai neišsigąsta tokio šturmo?

Turbūt savo atvirumu aš išprovokuoju ir kito žmogaus nuoširdumą. Dievinu vyrams sakyti komplimentus. Juk intuityviai darai tai, ko norėtum sulaukti pati...

Tai, kad esi atpažįstama (vadinasi, ir iš anksto įvertinama), apsunkina ar palengvina pažintis?

Kadangi mano pagrindinės gyvenimo meilės buvo vaikinai iš mokyklos arba iš gimto miestelio, jie mane pažįsta tokią, kokia esu. Apskritai su manimi sunku: esu kandi, tiesmuka, moku būti bjauri. Kad esu juokinga – man didesnis komplimentas, nei kai pasako, kad esu graži. Jeigu mane pradeda vadinti herojų vardais, iškart aišku, kad nieko gero nebus. O būna, bendrauji, bendrauji ir galiausiai vis tiek išlenda frazė: „Žinai, mačiau tave per teliką... aš didelis tavo gerbėjas, gal duosi man savo numeriuką?..“ Tada aš duodu... netikrą telefono numerį. Dieve, jeigu tie vaikinai „kabina“ Britnę iš teliko ar Braškę, tai koks tada jų skonis?!

Žiūrėk, tokie personažai tau, kaip žurnalistei ir merginai, daugiau žalos nei naudos atneš...

Ar tikrai? O ką tada pasakysite apie Ingą Jankauskaitę? Apie jos Blondinės personažą?.. Nebijau jokių asociacijų ir štampų. Man iš tiesų patinka būti blondine. Tereikia man užsidėti keistą suknelę, įsisegti į plaukus „kukardą“ ir aš net kalbėti, elgtis kitaip pradedu. Rimantė lieka už TV studijos ribų, o priešais kameras sėda Braškė ar Britnė. Beje, vienoje „Tu gali“ laidoje buvo herojus iš Naujosios Akmenės. Aišku, su gausia palaikymo komanda. Viso filmavimo metu negalėjau atsipalaiduoti, nes tie žmonės juk mane pažįsta kaip Rimantę. Labai sunku buvo persikūnyti į Britnę – tekstai strigo, jaudinausi.

Naivią mergaitę iš Naujosios Akmenės sostinė turėjo gerokai pakeisti, rožines iliuzijas išsklaidyti, svajones aplaužyti...

Anksčiau aš ir kasdienybėje buvau kur kas ekstravagantiškesnė, tikra išsišokėlė. Dabar žmones stebinu daug rečiau. Tik kartais į darbą ateinu neadekvačiai apsirengusi ar pasidariusi balinę šukuoseną. Juk priklausomai nuo to, kaip susišukuosi plaukus, ir gyvenimo bangas tądien kitaip priimsi (juokiasi). Jeigu sugalvoju, kad noriu apsirengti būtent tą palaidinę ar apsiauti būtent tuos batus, tada likę drabužiai ar aksesuarai sukasi aplink vieną daiktą. Bet, pavyzdžiui, galiu nusipirkti batus ir paltą prie... auskarų. Kurie, beje – pigūs bižuteriniai niekučiai!
O apskritai paėmus nedaug tepasikeičiau. Juokiuosi, kad esu tikra sovietinė moteris – ištreniruota bet kokioms gyvenimo aplinkybėms ir pokyčiams. Moku viską: vairuoti traktorių, melžti karvę, malkas skaldyti, esu dirbusi ir valytoja, ir padavėja, ir floriste...

Esu perestroikos laikų vaikas, todėl puikiai prisimenu, kaip skausmingai Naujoji Akmenė išgyveno politinius virsmus. Iš trylikos tūkstančių gyventojų turbūt septyni tūkstančiai dirbo cemento gamykloje, todėl baisiausia diena buvo, kai nustojo rūkti mūsų kaminai. Iš turtingo, išpuošto miesto, kuris vienas pirmųjų Lietuvoje turėjo sporto rūmus ir nemokamą baseiną, virtome zombių miestu. Tada pirmą kartą pamačiau iš konteinerių valgančius žmones... Mūsų šeima tokių sunkumų nepatyrė, nes tėvai dirbo kolūkyje: tėtis buvo inžinierius, mama – zootechnikė. Fermoje, kur mama dirbo, mėgdavau vystyti paršiukus, apraišioti juos kaspinais. Iki šiol svajoju turėti augintinį – mažą naminę kiaulytę.

Gal dėl to, kad tėvai visada dirbo Naujosios Akmenės labui, aš irgi didelė gimto miesto patriotė. Mama dabar – Naujosios Akmenės tarybos narė, tėtis – Naujosios Akmenės kaimiškosios seniūnijos seniūnas. Juokaujame, kad esu geidžiamiausia nuotaka savo svorio kategorijoje. Aš likimui be galo dėkinga už tai, kad gimiau mažame miestelyje. Net pykdavau, kai draugės nuvažiavusios į Vilnių gėdydavosi sakyti, kad yra iš Naujosios Akmenės, meluodavo, kad iš Šiaulių. O kai manęs paklausdavo: „Tu iš kaimo?“, būtinai atsakydavau: „Ne, iš rajono centro.“ Labai myliu savo miestą, žmonės ten man be galo gražūs, gal dėl to, kad daug kraujų primaišyta: juk Naująją Akmenę kadaise statė kaliniai, suvežti iš visos plačiosios Sąjungos. Su seserimi, kuri dabar gyvena Didžiojoje Britanijoje, ir į Vilnių atvažiavusiu broliu vis pasvarstome, kad kada nors turbūt grįšime gyventi į Naująją Akmenę. Kai parvažiuoju pas tėvus, man patinka rami jų gyvenimo rutina: ryte pakuriu pečių, paruošiu jiems pietus, sulaukiu parvažiuojančių, paskui sugalvoju kokią skanią vakarienę... Ta rutina suteikia begalinį saugumo jausmą. O kai saugu, gali drąsiai eiti pažinti pasaulio. Gal kada nors iš tiesų grįšiu ten gyventi. Juk iš Naujosios Akmenės – valanda kelio iki Rygos ir Klaipėdos. Visi naujaakmeniečiai gyvena mažo miestelio kainomis, o linksmintis važiuoja į Rygą!

Grįši, kai sostinės kavalieriai pabos...

Negaliu Vilniuje turėti jokių kavalierių (juokiasi). Mama sakė, kad būtų rami, jei žentas atitiktų tris reikalavimus: būtų ne vilnietis. Antra – iš daugiavaikės šeimos ar bent jau turėtų jaunesnę seserį (tada žinotų, kaip manimi rūpintis). Trečia – norėtųsi, kad jo tėvai būtų neišsiskyrę. Aš lyg ir nesilaikau šių reikalavimų, bet taip susiklostydavo, kad iki šiol mano draugai (išskyrus paskutinį) būdavo naujaakmeniečiai. Su savu – ramu, smagu, gali tarmiškai pasikalbėti...

Tavo namuose virš lovos ant pakabos kabo auksinės spalvos bateliai. Pasirodo, ši instaliacija atsirado toje vietoje, kur dar visai neseniai kabojo mylimojo nuotrauka...

Va, taip baigiasi santykiai per atstumą... Beveik metus draugavau su vaikinu iš Didžiosios Britanijos. Matydavomės kas kelias savaitės. Skrisdavau, praleisdavau ten kelias savaites, tada parvažiuodavau nusifilmuoti reklamoje, pasidaryti susikaupusių darbų, ir strimgalviais – atgal. Galiausiai dalį daiktų išsiunčiau tėvams į Naująją Akmenę, reikalingiausius susidėjau ir išvažiavau pas jį gyventi. Galvojau apie studijas, darbą Londone ir grįžti nebeplanavau. Bet po mėnesio grįžau. Kaip sako: nesutapo charakteriai...

Paaiškėjo, kad gyvenant per atstumą viskas atrodė daug gražiau?

Tikriausiai... Idealizuoji, kad kitur žolė žalesnė, žmogus geresnis... Susitikimo akimirkomis viskas atrodo tobula, o paskui paaiškėja, kad abu nebuvome tam pasiruošę, kad lūkesčiai abiejų skirtingi... Santykiai, gyvenimas per atstumą – apskritai opi problema daugeliui lietuvių. Kiek mano kaimynų, pažįstamų išvažiavo, kiek Lietuvoje paliko mylimus žmones, šeimas, vaikus... Galima sakyti, kad auga nauja karta – paliktųjų.

Be to, mano namų ilgesys, ko visai nesitikėjau, buvo žvėriškas. Nemaniau, kad taip išgyvensiu. Čia liko artimieji, draugai, visa aplinka, mano gyvenimo būdas... Pavyzdžiui, Londone vien faktas, kad turi visur važiuoti metro – žudo. Net šeštadienio rytą negali pusryčių į miestą nueiti pėstute. Ten nebeliko mano įprasto aktyvaus gyvenimo būdo, kai kiekvienas vakaras yra suplanuotas: tai pas draugus filmą žiūriu, tai gaminu vakarienę bičiuliams, tai einame linksmintis į klubą... Po tos kelionės labai įvertinau tai, ką turiu Lietuvoje. Įvertinau net galimybę kalbėti lietuviškai! Patikėkite, mylėti svetima kalba – labai sudėtinga.
Nežinau, ar kada ryšiuosi dar vieniems santykiams per atstumą. Ir gerai pagalvosiu prieš visiems laikams išvažiuodama į svetimą šalį. Visiems, kurie ryžtasi tokiam žingsniui, patarčiau neskubėti.

Jeigu instaliacija su batais vis dar ant sienos, vadinasi, dar esi viena?

Esu viena, bet aš visą laiką įsimylėjusi. Tik dabar niekur neskubu. Noriu pasidžiaugti. O gal pasikankinti... Kaip kiekvienai moteriai man kartais reikia trupučio kančios.

O meilės subjektas žino apie tavo jausmus?

Nujaučia... Po šio straipsnio jau tikrai žinos (juokiasi).

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt