Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žilvinas Šilgalis: nenorėčiau būti vadinamas dar vienu „buratinu“! (papildyta spalio 28 d.)

Žilvinas Šilgalis su žmona
Butauto Barausko nuotrauka / Žilvinas Šilgalis su žmona
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Parlamentaras, televizijos projekto „Šok su manimi“ dalyvis Žilvinas Šilgalis (40) šokių aikštelėje apie save prisiklauso tiek, kiek gyvenime neišgirdo Seimo rūmuose.

„Seksualiausias Lietuvos politikas“, „karščiausias kūnas“, o dar ko verti komisijos pirmininko Jurijaus Smorigino pašūkčiojimai, kad „visos moterys televizijos studijoje Žilvinui atsiduotų nedvejodamos...“ Nerimta? Bet gyvenimiška: Žilvinas Šilgalis puikiai įkūnija tiesą, kad politikas – irgi žmogus. Be kitų talentų, jis gali pasididžiuoti ir tuo, kad su žmona Lina (43) sugebėjo sukurti gražią ir gausią šeimą, kurios neišardytų jokie saldūs komplimentai ir pagundos.

Svečiuojantis pas Šilgalius neapleidžia mintis, kad jie – tarsi tobula šeima iš gražaus holivudinio filmo. Išvaizdus ir sportiškas tėtis, liekna šviesiaplaukė mama, keturi vaikai, puikūs tviskantys namai, gėlių darželis, šuo... „Šuns nėra, – juokiasi Lina. – Nors vaikai, aišku, norėtų jį turėti.“ Ar tik šuns ir betrūksta tobulam paveikslui? „Na, nesame tokie idealūs, – jie šiek tiek susikuklina. – Bet už savo šeimą geriau niekur nerastume.“

Kur judu sutikote vienas kitą?

Lina: Prieš šešiolika metų draugų vakarėlyje. Tada jau buvau patyrusi nesėkmingą santuoką, po skyrybų buvo praėję labai mažai laiko. Tačiau nesijaučiau nusistačiusi prieš vyrišką giminę – nemaniau, kad visi vyrai kiaulės ir aš gyvenime daugiau nė su vienu neprasidėsiu... Draugai buvo suplanavę mane supažindinti su visai kitu vaikinu, bet su juo niekas nesiklijavo, o štai Žilvinas iškart pradėjo rodyti dėmesį. Iš tų santykių nesitikėjau nieko rimta – maniau, paskambinės, pavažinės, tuo viskas ir baigsis. Tuomet gyvenau Naujojoje Akmenėje, dirbau gėlių parduotuvėje, jis mokėsi Kaune.

Žilvinas: Lina man iškart pasirodė simpatiška, bendrauti su ja buvo įdomu. Nuvažiavau pas ją vieną, kitą kartą... O po mėnesio Telšiuose mane ištiko avarija, kuri privertė rimčiau pažvelgti į gyvenimą.

Kaip tai nutiko?

Žilvinas: Draugas vairavo, aš sėdėjau šalia. Mašina kelis kartus vertėsi, griuvo ant stogo, mane sugniuždė, bet kažkaip sugebėjau išsiropšti laukan. Draugas liko sveikas, o man lūžo antrasis stuburo slankstelis – tas, kuris laiko galvą. Gyvybę lėmė milimetrai. Dvidešimt ketverių metų jaunuoliui tai buvo labai rimta pamoka. Prieš tai studijavau visuomeninį maitinimą Kauno technologijos universitete, bet dėl avarijos teko metus praleisti. Kai grįžau į universitetą, tokios specialybės jau nebebuvo, tad baigiau ekologinę inžineriją. O per tuos metus turėjau progos pamąstyti: mėnesį nejudėdamas pragulėjau ligoninėje, paskui pusmetį vaikščiojau sugipsuotas iki pusės. Didžiausias malonumas būdavo sulaukti lankytojų. O Lina mane kantriai lankė.

Lina, kodėl? Juk Žilviną pažinojote labai trumpai, lengvai galėjote numoti į jį ranka.

Lina: Mudviejų pažinties mėnuo buvo praėjęs labai gražiai. Jis rodė dėmesį mano vaikams, o man tai buvo labai svarbu. Akvilei tada ėjo septyneri, Tautvydui – penkeri. Kartu šventėme berniuko gimtadienį, Žilvinas atvežė didžiulę mašiną su distanciniu valdymu...

Lina: Mudviejų pažinties mėnuo buvo praėjęs labai gražiai. Jis rodė dėmesį mano vaikams, o man tai buvo labai svarbu. Akvilei tada ėjo septyneri, Tautvydui – penkeri.

Žilvinai, iš kur žinojote, kaip elgtis su vaikais? Tikrai ne kiekvienas dvidešimt ketverių metų vaikinas tai sugebėtų.

Žilvinas: Pats jau buvau tėtis – pirmojoje santuokoje susilaukiau dukters Živilės. Bet kai vaikus augini nuo mažų dienų, jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriems esi biologinis tėvas. Tik pagal metus buvau jaunas, bet patirties jau turėjau pakankamai: buvau atsivalgęs jaunystės, pradėjęs galvoti apie tikruosius gyvenimo tikslus. Laikotarpis po avarijos man labai padėjo susidėlioti gyvenimo viziją.

Kodėl nutrūko pirmoji jūsų santuoka?

Žilvinas: Pirmoji žmona – mano klasės draugė. Kai susituokėme, man tebuvo dvidešimt. Kartu pagyvenome labai trumpai: supratome, kad visuomet būsime draugai, bet mums tikrai ne pakeliui. Išsiskyrėme taikiai, iki šiol draugiškai bendraujame. Augdama Živilė dažnai viešėdavo pas mane, todėl visi mūsų vaikai puikiai sutaria. Abi merginos, Akvilė ir Živilė, dabar gyvena Anglijoje: viena jau baigė mokslus, o kita tik įstojo.

Lina, su kokiomis mintimis lankėte Žilviną po avarijos? Tvirtai tikėjote, kad jis pasveiks?

Lina: Žinojau, kad tam žmogui manęs reikia. Tikėjausi, kad mano buvimas šalia padės jam kabintis į gyvenimą, neprarasti vilties, nes iš pradžių prognozės buvo liūdnos. Gydytojai neslėpė: jis gali nevaikščioti, nevaldyti rankų... Pirmoji savaitė buvo nerami – jis visiškai savęs nevaldė, net galvos negalėjo kilstelėti.

O jei jis būtų neatsikėlęs?

Lina: Nežinau, kaip tuomet būtų buvę. Aš jauna, vaikai maži... Aišku, būčiau kiek nors važinėjusi, lankiusi, bet kaip gyvenimas būtų susiklostęs toliau – sunku pasakyti. Tada apie tai negalvojau, tik žinojau, kad sunkiu metu turiu būti šalia jo.

Kaip į judviejų draugystę reagavo tėvai? Juk jo tėvai galėjo priekaištauti: „Kodėl nesusiradai merginos be praeities ir vaikų?“, jūsiškiai: „Kam tau tas lovoje gulintis ligonis?“...

Lina: Mano tėvai apskritai buvo nepatenkinti, kad mano gyvenime atsirado kitas vyras. Jų akimis, per mažai laiko praėjo po skyrybų – juk aš net oficialiai išsiskyrusi nebuvau. Dieną prieš Žilvino avariją mano mama šventė penkiasdešimtmetį. Pamenu, dar svarstė, ar jį kviesti, juk giminė dorai net nežino, kad aš išsiskyrusi, o čia jau naujas vyriškis... Nutarėme – nereikia. Jis nuvežė mane pas mamą, o pats išvažiavo į Telšius... Jo tėvai apie mane irgi nieko nežinojo. Po avarijos jis mamai vis šnabždėjo: „Paskambink Linai“, o mama nesuprato, kas ta Lina. Kai ji paskambino ir ištarė: „Čia Žilvino mama“, išsigandau: gal užsipuls, kad sūnus įsižiūrėjo moteriškę su dviem vaikais?.. Bet, pasirodo, ne dėl to reikėjo išsigąsti... Mečiau darbus, palikau vaikus tėvams ir išlėkiau į ligoninę. Kai Žilviną išleido namo, su vaikais važinėdavau jo lankyti. Jo mama sykį patarė: „Kiek tu čia vargsi? Geriau mes jį tau atvešim, pagyvenkite, pažiūrėkite, kas iš to išeis...“ Žilvinas susikrovė rankinę, pasiėmė magnetofoną ir atsikraustė pas mane.

Ir kaip gyvenote?

Lina: Puikiai! Eidavau į darbą, jis likdavo su vaikais, laukdavo paruošęs vakarienę. Patiekalai, tiesa, būdavo „vyriški“: žuvų piršteliai su bulvytėmis, pieniškos dešrelės...

Žilvinas: Koldūnus pamiršai paminėti!

Lina: Pirmąsyk apie vestuves Žilvinas prakalbo dar iki avarijos, net išsigandau tokio greito pasiūlymo! O paskui pradėjome gyventi kartu, ir kažkaip užsimiršo...

Lina: Pirmąsyk apie vestuves Žilvinas prakalbo dar iki avarijos, net išsigandau tokio greito pasiūlymo!

Žilvinas: Metus pragulėjęs, buvau pasiilgęs aktyvios veiklos, tad nėriau į ją stačia galva. Dirbau su tėčiu, atidarėme keletą elektronikos parduotuvių, verslas sekėsi puikiai. Ir į politiką nuėjome kartu. Tėtis visą gyvenimą dirbo vadovaujamą darbą. Širdis sustojo, kai tebuvo penkiasdešimt trejų. Likęs vienas svarsčiau, kur likti – versle ar politikoje, ir pasirinkau politiką: Liberalų sąjungoje esu jau dešimt metų. Įsisukęs į darbus, vestuves primiršau: rūpesčių ir taip netrūko... Susituokėme tik 1999-aisiais, prieš gimstant mūsų mažajam Arvaidukui. Paskui niekas nepasikeitė – kokie buvo mūsų santykiai, tokie ir liko.

Lina: Bet aš moteriškai prisipažinsiu: jaučiuosi saugiau ir geriau būdama ištekėjusi. Anksčiau, kai kur nors nuvykdavome ir reikėdavo pasakyti pavardes, būdavo nei šis, nei tas: Šilgalis ir kažkokia –ienė... O dabar galiu prisistatyti, kad esu žmona, Šilgalienė. Todėl puikiai suprantu moteris, kurios gyvena su vyrais ne santuokoje: vis tiek visos apie ją svajoja.

Piršlybos buvo romantiškos ar ramiai susėdote ir nutarėte: reikia tuoktis?

Lina: Ne, jokių romantikų nebebuvo, kur jau čia... Penkerius metus kartu pragyvenę, tiesiog surengėme draugams šventę. Vestuvės buvo nedidelės, bet labai smagios.

Žilvinas: Visos mūsų šeimos šventės būna labai smagios. Draugų ratas, bėgant metams, pasipildo viena kita pora, bet branduolys iš esmės išlieka tas pats.

Galėjote su šeima jaukiai ir ramiai gyventi Telšiuose, bet pasukote į politiką, atsikraustėte į Vilnių. Kodėl? Kad Lietuvai būtų geriau?

Žilvinas: Viliojo nauja veikla. Ilgai dirbau „nematomą“ politinį darbą partijos viduje. Į Vilnių mane pakvietė Artūras Zuokas. „Negaliu tau nieko pažadėti, – pasakė. – Bet garantuoju, kad dirbti bus įdomu.“ Tikrai buvo įdomu. Į Vilnių atvažiavau vienas ir per pirmuosius metus net miesto nepažinau: dirbau štabe nuo ankstaus ryto iki nakties. O 2008-aisiais mane išrinko į Seimą.

Žmonės paprastai myli politikus iš rajono: nuoširdžius, neišpuikusius, kalbančius suprantama kalba, esančius „arti žemės“... Jaučiate tą palaikymą?

Žilvinas: Stengiuosi būti nuoširdus. Bet politikoje visiems įtikti neįmanoma, tai – kreivų veidrodžių karalystė. Visi atkreipia dėmesį į skandalistus, o tyliai dirbančių niekas nepastebi.

Vadinasi, reikia pradėti šokti televizijoje!

Žilvinas: Būtent! Ne iš karto sutikau dalyvauti projekte, bet artimieji paskatino priimti iššūkį.

Nepabijojote plaukti prieš srovę?

Žilvinas: O kodėl gi ne? Atvirai sakau: politiko darbas žmonėms neįdomus. Kai tik televizijos laidose pradedu kalbėti apie darbą, mane iškart nutraukia ir klausia apie šokius (juokiasi). Neslepiu, kad mano tikslas – po projekto tapti žinomesniam. Tai nėra tuščia užgaida: politikui žinomumas reiškia įtaką. Tačiau, eidamas į televiziją šokti, privalai įvertinti savo gabumus, nes gali išgarsėti visai ne tuo, ko norėtum... Galima pelnyti „buratino“ etiketę ir susigadinti reputaciją.

Žilvinas: Stengiuosi būti nuoširdus. Bet politikoje visiems įtikti neįmanoma, tai – kreivų veidrodžių karalystė. Visi atkreipia dėmesį į skandalistus, o tyliai dirbančių niekas nepastebi.

Bet jūs, kaip matome, reputacijos tikrai nesusigadinote!

Žilvinas: Aš į tą projektą žiūriu rimtai. Visą savaitę nieko neveikti ir atėjus pasimaivyti ant parketo būtų nepagarba žiūrovui. Visai nenorėčiau, kad mane vadintų dar vienu „buratinu“ ar luzeriu...

Kur kas smagiau, kai vadina gražuoliu ir seksualiausiu parlamentaru?

Žilvinas: Gal šiek tiek perlenkia, sutirština spalvas (šypteli). Bet neturiu ko gėdytis.

Lina, o jūs lengvai apsipratote Vilniuje? Namų rūpesčiai tikriausiai atiteko jums?

Lina: Iš pradžių leidau sau nedirbti. Ketverius metus studijavau tarptautinį verslą Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje – daugiavaikei mamai tai nelengva (šypsosi). Pradėjome galvoti apie nuosavą būstą. Buvo pats kainų kilimo bumas. Namą Telšiuose pardavėme...

Žilvinas: Pardavęs namą Telšiuose galėjai džiaugtis, jei Vilniuje to užteko pradiniam įnašui...

Lina: Kurso draugė pardavinėjo kotedžus Antakalnyje. Pasakė kainą – išsigandome, bet vis dėlto nutarėme pasidomėti. Vieta labai patiko, viskas buvo įrengta. Pabandėme kalbėtis su banku – pavyko. Nepigu, bet turime savo lopinėlį žemės, galiu auginti gėles, tik laiko trūksta viskam susitvarkyti, nes dirbu verslo konsultavimo įmonėje. Nesu didelė karjeristė, šeima man labai svarbi, bet užsidaryti namie nenorėčiau.

Esate lyg ramybės uostas nuolat užsiėmusiam vyrui?

Lina: Kai vyras užsiėmęs, nėra kada pyktis (juokiasi). Nesame idealūs – kartais pasipykstame. Esu ramaus būdo, mane supykdyti nelengva, laikausi ilgai, kol taurė prikapsi iki viršaus...

O tada jau – ką darote? Bėgate į kiemą gėlių ravėti?

Lina: Iš tiesų nemoku kaip reikiant pratrūkti (juokiasi). Žilvinas tik pajunta, kad tyliu. Labai blogai jaučiuosi, kai susipykstame. Ilgiausiai esame nesikalbėję dvi dienas – užtat susitaikyti būna labai smagu. Jis – kraštutinumų žmogus: užsiplieskia, o po dešimties minučių jo pykčio – kaip nebuvę. Tačiau metams bėgant rimsta, nebežiūri į gyvenimą tik pro baltus ir juodus akinius. Kai matau, kad jis be nuotaikos, į akis nelendu. Kai pats nori, ateina ir išsipasakoja, o aš išklausau.

Žilvinai, kaip pasikeitė jūsų požiūris į šeimą per tuos keliolika metų?

Žilvinas: Ko siekiau, tą dabar ir turiu. Manęs dažnai klausia: ar nebijai, kad neatsilaikysi, kad žavi šokių partnerė išardys tavo šeimą?.. Turiu pasakyti, kad nei dėl žavios partnerės, nei dėl kitų aplinkybių savo šeimos neardyčiau. Niekada nemesčiau kelio dėl takelio.

Bet turbūt suprantate, kad esate kaip tik to tipažo vyras, kuriam kyla daugiausia pavojų: keturiasdešimtmetis, išvaizdus, sportuojantis, pasiturintis... „Barakudoms“ būtumėte puikus laimikis.

Žilvinas: Pagal amžių ir pagal materialines galimybes – manau, būčiau (juokiasi). Bet tikrosios barakudos veltui negaišta laiko. O su manimi joms būtų tik gaišatis... Nė vienai nesu davęs pagrindo manyti, kad toks planas įmanomas. Puikiai žinau, kad suklydę žmonės labai gailisi, tačiau jau būna per vėlu.

Bet sunku mokytis iš svetimų klaidų... Lengviausia pasimokyti iš savų.

Žilvinas: Be abejo. Gal dar anksti kalbėti? Man dar tik keturiasdešimt – sakoma, vidutinio amžiaus krizė ištinka sulaukus keturiasdešimt dvejų (juokiasi). Bet abejoju... Kur galėčiau rasti geriau, negu turiu?

Lina: O gal? Niekada negali žinoti...

Žilvinas: Šeima yra daugiau negu simpatija ir kūniški dalykai. Mano žmona – rami ir gera, nuolanki gerąja žodžio prasme. Mūsų charakteriai ne prieštarauja vienas kitam, o papildo. Jei žmona būtų lyderė ar siektų dominuoti, tada, manau, kiltų problemų (šypsosi). O dabar nesusipratimai – tik menki ir nedideli. Galiu atvirai pasakyti: dažniausiai jų kyla dėl mano charakterio savybių, ne dėl jos. O juk žinote, kaip vyrui nemalonu prisipažinti, jog yra neteisus...
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt