Pakalbėjo jis ir apie trenerius – ne itin jo mylimą ilgametį SSRS rinktinės strategą Aleksandrą Gomelskį, kitus specialistus. Žiaurius žodžius šis buvęs krepšininkas atkartojo apie dabartinį Lietuvos krepšinio rinktinės trenerį Joną Kazlauską, nes itin neigiamai apie lietuvį atsiliepė su juo CSKA ekipoje dirbęs A.Žarmuchamedovo sūnus Sergejus.
Pokalbio metu A.Žarmuchamedovas prasitarė, kad CSKA ekipoje V.Gomelskis „pinigavosi“ – reikalavo iš naujų CSKA žaidėjų pusė algos. Po šių minčių teko ir kelios skaudžios citatos J.Kazlauskui.
– Su Gomelskiu vyresniuoju jūsų buvo nekokie santykiai...
– Tam, kad juos įvertintume, galime pasitelkti puikų pavyzdį... Paskaitykite, ką A.Gomelskis apie mane rašė knygos pradžioje – ir kaip tonas pasikeitė knygos pabaigoje. Yra šioje knygoje ir skyrius, skirtas man – jis vadinasi „Trenerio klaida“.
– Kada santykiai tarp jūsų „sulūžo“
– Kada jis išreiškė savo „fui“ epizode su krepšininku Griša Avdejevu. Jis baigė universitetą turėdamas leitenanto laipsnį ir privalėjo dvejus metus dėvėti karinius batus. Atitempė jį į CSKA, o žmona su vaiku liko Taškente. Su visomis papildomomis išmokomis jam į rankas turėjo atitekti apie 200 rublių. Tuo metu A.Gomelskis jau „pinigavosi“ iš kito CSKA žaidėjo Alačiačano, tad liko antrasis CSKA treneris Astachovas. Jis priėjo prie Grišos ir sako: „Atiduosi man pusę savo algos.“
Grigorijus tuoj pat tartis su manimi. Aš sakau: „Rytoj aš viską Gomelskiui pasakysiu. Jis ir sporto būryje tyčiojosi iš visų vaikinų , o čia vėl...“. O jau 9 valandą vakaro skambina man G.Avdejevas ir sako: „Buvo Gomelskis. Kažkas jam paskundė, kad kalbėjomės. Įspėjo, kad tylėčiau. Sakė, kitu atveju išsiųs į Belomorską, ir šeimos nematysiu.“ Sakau, gerai, jei nenori, nekalbėsiu.
– Kas nors vyko kitą dieną?
– Baigiame treniruotę, A.Gomelskis sako: Pas mus visada taip buvo. Kas gerai žaidžia, gauna pinigų. Ir nereikia čia verkšlenti, reikšti nepasitenkinimo.“ O atsisukęs į mane pridėjo: „O kai kam nėra ko kištis ne į savo reikalus, būti gynėjais.“ Aš užsidegiau: „Ką čia kliedite? Kaip galima palikti karininką be pinigų...“
– Po šitos istorijos sveikinotės?
– Sukandęs dantis. Bet praėjus metams Australijoje vykusiame pasaulio veteranų krepšinio čempionate aš jam viską išklojau. A.Gomelskis pasižiūrėjo į mane ir tyliai pasakė: „Nejaugi tu taip pyksti ant manęs?“.
Aš jam pasakiau: „Jūs prisiminkite savo epopėją. Prisiminkite, kad sakėte, jog krepšinyje jūsų niekas nedomina – išskyrus pinigus. Prisiminkite, kaip ėjote per žmonių galvas, lavonus, kaip luošinote jų gyvenimus.“
Man atrodo, kad šiandien A.Gomelskis negalėtų treniruoti. Jis tai galėjo daryti toje sistemoje. Surinko per visą Sovietų Sąjungą geriausius krepšininkus, sukišo į arklides – ir pildykite mano reikalavimus. Kas nors kauktelėjo – į kareiviškus batus... Dabar reikalingi tokie treneriai kaip Davidas Blattas. Jis diplomatas, psichologas. Greičiausiai, vienintelis užsienietis, kuris mūsų šalyje dirbo atiduodamas širdį.
– Kiti treneriai jūsų nežavi?
– Nejaugi jūs nematėte, kad Ivkovičius pūdė Monią ir Chriapą? Šimtas procentų. Jiems nebuvo leista žaisti. Kam jam reikia rengti varžovus Serbijos krepšinio rinktinei. Arba, pavyzdžiui, Jonas Kazlauskas. Mano sūnus Serioža dirbo su juo CSKA. Jis sakė: Jonas nepakaltinamas, atsilieka nuo krepšinio apie 15 metų. Prisirinko milijoną popieriukų, laiko juos prieš savo akis – todėl, kad pats nieko negali atsiminti.“
