Šis žalgirietis dar 2003-2006 m. žaidė Kauno komandoje, bet turbūt niekad tiek daug nekalbėjo apie šventines tradicijas ar grožio procedūras, kurias turėtų atlikti vyrai.
„Žalgirio radijas“, tęsdamas supažindinimą su žalgiriečiais, pristato pokalbį, kuriame D.Lavrinovičius iš širdies papasakojo apie tai, kuriam komandos draugui būtų sunkiausia išrinkti dovaną ir ko pats norėtų paprašyti Kalėdų Senelio.
– Artėjant šv. Kalėdoms mieste labai anksti prasideda jų laukimas ir šventinis šurmulys. Ką jums reiškia ši šventė? – D.Lavrinovičiaus paklausė viena „Žalgirio radijo vedėjų Reda Lišauskaitė.
– Man tai – viena geriausių švenčių. Susirenka visa giminė, visa šeima, visų labai gera nuotaika, vieni kitus sveikina ir visi būna patenkinti.
Mes susirenkame pas senelę, tik gaila, kad kasmet vis mažiau ir mažiau mūsų būna, nes tai anūkai kur išvažiuoja sukūrę šeimas, tai dar kas nors... Bet apie trisdešimt žmonių dažniausiai susirenka.
– Ar sunku šeimai išrinkti dovanas?
– Oi kaip sunku... Nes ir to laiko nelabai yra ieškoti... Visko, ko šeimai reikia, jie ir patys gali nusipirkti. Aišku, vaikams lengviau išrinkti, bet žmonai tai jau sunku.
Tokių dovanų kaip kvepalai nebesinori dovanoti, norisi, kažką originaliau. Bet pats tai norėčiau paprašyti, kad Kalėdų Senelis šiemet man atneštų daug sveikatos. Ne tik man, bet ir visai mano šeimai, o materialius dalykus jau kaip nors patys sau pasidovanosime.
– O ar vaikai ir jūs su broliu dar tikite Kalėdų Seneliu?
– Vyresnysis sūnus, kuriam sausio 1 d. bus septyneri metai, jau gal nelabai betiki. Tačiau vis dar bandome įtikinti, kad viskas čia gerai. Bet mes su broliu tai, be abejonės, tikime! Čia toks personažas, kuris dar iš vaikystės mums likęs... ir todėl norisi tikėti, kad jis egzistuoja. Juk jis susijęs su pačia mėgstamiausia mano švente, tai būtų liūdna netikėti.
– Vaikystėje netekdavo peštis su broliu dėl dovanų?
– Kad ne. Nes visad mums būdavo paskirtos dovanos su užrašais – Darjušui ir Kšištofui. Mes tokie žmonės, kad jau jeigu gavome, tai, vadinasi, gavome ir nežiūrime, kurio geresnė dovana. Niekada nepavydėdavome vienas kitam. Dažniausiai tokias pat dovanas gaudavome, gal tik spalvos skirdavosi.
Mes niekad nebuvome lepūs vaikai – kaip yra, vadinasi, taip ir turi būti. Suprasdavome, kad ne visi gali brangias dovanas padovanoti. Niekad nesumenkindavome dovanų, džiaugdavomės tuo, kas yra.
– O ar jūsų sūneliai neprašo padovanoti sesutės?
– (Juokiasi) Net nežinau... Gal prieš metus ir prašydavo. Bet dabar jau ir mes mažiau kalbame, tai ir jie apie sesutę jau nebekalba...
– Kokių tradicijų yra „Žalgirio“ komandoje švenčiant šv. Kalėdas?
– Aš paskutinius sezonus žaidžiau tokiose šalyse kaip Turkija, Rusija, kur Naujieji metai yra pagrindinė šventė. O „Žalgiryje“ šiemet dar nežinau, kol kas dar niekas nieko nesakė man. Bet būtų visai smagu keistis dovanomis su komandos draugais.
Kam būtų lengviausia dovanoti – nežinau, bet sunkiausia – tai Robertui Javtokui. Nes jis labai mėgsta naujoves, jam patinka geri dalykai, tai būtų sunku išrinkti tai, kas jam patiktų. Gal negalima būtų pasakyti, kad jis toks išrankus, bet jis – žmogus, pas kurį viskas turi būti geriausia.
– Jūsų žmona turi grožio saloną, tad ar tenka jame lankytis? Ir apskritai, ką manote apie grožio procedūras, tokias kaip pedikiūrai, manikiūrai vyrams?
– Salone lankausi ir masažus ten darausi, ir į kirpyklą užsuku, ir į kokias veido procedūras. Jūsų minėtų procedūrų nė karto nesidariau, bet tikrai nesu prieš tokius dalykus, nes ar vyras ar moteris, vis tiek save prižiūrėti turi. Tad, jeigu tik yra laiko, galimybių ir žmogus nori vaikščioti švarus, tai kodėl gi ne?
– O jeigu reikėtų pačiam padaryti šukuoseną žmonai, ar galėtumėte?
– (Juokiasi) Tai, aišku, padaryčiau. Tik nežinau, ar ji būtų patenkinta, nes dar nė karto nedaręs, bet tikrai galėčiau pabandyti.
