Į Hjustoną drauge su Deividu Kumeliu Ž. Kuodis vyko stebėtojo teisėmis – SKM treneris į NBA „Visų žvaigždžių dieną“ buvo deleguotas „Sprite“ talentų kovų konkurso komisijos, kurią sudarė Kęstutis Kemzūra, Linas Kleiza, Mantas Kalnietis ir Linas Kunigėlis.
Iš Hjustono SKM treneris parsivežė daug įspūdžių, kuriuos, pasak Žydrūno, jis mielai patirtų ir vėl.
– Žydrūnai, ar kelionė buvo sėkminga? Ar neturėjote jokių nesklandumų?
– Skrydis buvo geras. Per porą valandų nuskridome į Frankfurtą, o ten, ilgai nelaukę, gal po daugiausia valandos, atsisėdome į didelį ir patogų „Airbus“ lėktuvą. Ko daugiau reikia – sėdi ir skrendi. Hjustone vietos laiku apie 14 valandą nusileidome taip pat sklandžiai, mus iškart oro uoste pasitiko renginio organizatoriai ir nieko nelaukę automobiliais nuvežė į „Westin Oaks“ viešbutį, kur beliko įsikurti.
– Papasakok, tai kas visgi dedasi Hjustone per NBA „Visų žvaigždžių dieną“? Kokia buvo pirmoji viešnagės diena?
– Iš tikrųjų tai ten beprotybė! Kai tik nuvykome į viešbutį, mus iškart pasitiko žiniasklaidos atstovai su daugybe kamerų: mus ir filmavo, ir fotografavo, ir ėmė interviu. Po susitikimo su žiniasklaidos atstovais bendravome su „Sprite“ atstovais, gavome įvairių dovanų – nuo sportbačių, sportinių aprangų ir diplomų iki vardinių „iPod“ grotuvų. Kai tik įsikūrėme viešbutyje ir šiek tiek atsipūtėme po skrydžio, mūsų laukė bendras vakaras, kurio metu visi dalyviai susipažinome ir keitėmės kultūrinėmis dovanomis. Aš gavau dovaną iš kanadiečio – Kanados simboliais paženklintą kepurę.
21-as viešbučio aukštas, kuris būtent ir buvo užsakytas mūsų susipažinimo vakarui, skambėjo nuo diskžokėjų muzikos, o 24-ame viešbučio aukšte jau buvo mūsų poilsio zona, kur visi dalyviai praleisdavo daug laiko, bendraudavome tarpusavyje, ilsėdavomės. Patį pirmąjį vakarą ten netgi maudėmės baseine po atviru dangumi, nes Hjustone tuo metu, priešingai nei Lietuvoje, buvo 21 laipsnis šilumos (juokiasi).
– Minėjai, kad teko bendrauti su Hjustono žiniasklaidos atstovais. Tai kaip sekėsi dalinti pirmuosius interviu ir dar anglų kalba?
– Tiesą sakant, labai puikiai. Mat ten jie suprato, kad nesame pasaulinio lygio žvaigždės ir kad tų įspūdingų ir intriguojančių interviu dalinti kaip NBA krepšininkai nemokame, bet jei jau kažkas ne taip būdavo, tai žurnalistai labai geranoriškai pataisydavo, patempdavo į priekį ir viskas išeidavo gerai.
– Kiek iš viso buvo dalyvių, atvykusių iš užsienio?
– Iš viso buvo apie 100 žmonių, bet toks didelis skaičius susidarė dėl to, kad, pavyzdžiui, meksikiečiai, filipiniečiai turėjo dideles palydas, kai kuriuos į Ameriką atlydėjo šeimos nariai ar giminės. O mūsų, jau vien tų sportininkų, buvo kažkur apie 30.
– Pats krepšinio aikštelėje nežaidei, viską matei iš stebėtojo pozicijos. Kokius įspūdžius tau paliko NBA „Visų žvaigždžių diena“?
– Aš net negaliu įsivaizduoti, kaip jie tokį renginį suorganizavo, nes tai beprotiška, žmonių ten daugybė. Prieš mūsų varžybas jau buvo susirinkę šimtai žmonių... Atvyko LeBronas Jamesas, Kobe Bryantas, Andrea Bargnani – tuomet salė išvis ėmė ūžti, visi pradėjo spiegti, klykti ir reikšti savo emocijas.
O įspūdį paliko neišdildomą! Pačias rungtynes mes stebėjome iš VIP ložių, visi sportininkai drauge. Renginys nepakartojamas – tarpuose tarp rungtynių vyko trys dideli koncertai. Visi renginiai Hjustone truko 5 dienas, o mes dalyvavome ir stebėjome renginius, vykusius per pirmas tris dienas. Pirmą dieną stebėjome vienerias rungtynes, kurios truko apie 3 valandas, antrą dieną žiūrėjome dėjimų ir tritaškių konkursą, o trečiąją dieną jau stebėjome tas pagrindines rungtynes tarp K.Bryanto ir L.Jameso pasirinktų komandų. Taigi „Toyota Center“ arenoje praleidome labai daug laiko, spėjome ne tik pasišypsoti, bet ir su visais pasišnekučiuoti.
– Su kuo tau pačiam teko bendrauti iš NBA krepšininkų ar renginio atstovų?
– Man teko bendrauti su italu Andrea Bargnani, su Donatu Motiejūnu, su kuriuo labai įdomiai ir paprastai pasišnekėjome, labai laisvai bendravome ir su Artūru Karnišovu. Daugiausiai pasipasakojome, kaip jiems ten sekasi, kaip man čia, Lietuvoje, einasi, apie krepšinį kalbos netrūko.
– Tai, Žydrūnai, ar jautiesi pagaliau išpildęs savo svajonę?
– Taip, jaučiuosi visiškai įgyvendinęs savo svajonę! Bet norėčiau dar kartą viską patirti iš naujo. Tai yra didelis stimulas dar labiau stengtis dirbti daugiau ir stipriau. Pamačiau, kad gali būti dar geriau, palyginti su tuo, kas yra čia, Lietuvoje. Noriu to siekti – pamačiau, kaip užtikrintai dirba jų treneriai, puikiai atliktas organizacinis darbas – viskas apgalvota iki mažiausių smulkmenų, nes nė karto neturėjome jokių rūpesčių dėl organizacinių dalykų. Tą savaitę Amerikoje mums leido pasijusti žvaigždėmis!
– Ir koks tai jausmas?
– Labai geras, žinoma, jausmas. Tačiau tiesa ir ta, kad dėmesys truputį ir vargina... Bet vis vien tai buvo puiki patirtis!
