Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Joną Mačiulį nustebino itališko krepšinio primityvumas

J.Mačiulis nugalėtojams pelnė 5 taškus
„Scanpix“ nuotr. / J.Mačiuliui legionieriaus duona nėra lengva.
Šaltinis: sportas.info
0
A A

„Viskas, ko ten reikia, tik bėgti ir mesti. Didelio proto nereikia“, – įspūdžiais po sezono Milano „Armani Jeans“ ekipoje dalijosi Jonas Mačiulis.

J.Mačiulis į Lietuvos rinktinės, besirengiančios pasaulio čempionatui Turkijoje, stovyklą atvyko po debiutino sezono Milano „Armani Jeans“ klube Italijoje. Eurolygos rungtynėse 25 metų krepšininkas rinkdavo 10,2 taško ir atkovodavo 3,8 kamuolio. Italijos pirmenybėse statistika buvo kiek kuklesnė: 7,2 tšk. ir 2,8 atkovoto kamuolio.

Buvęs žalgirietis neslepia, kad pirmasis legionieriaus sezonas nebuvo lengvas. „Prieš išvykdamas tikėjausi, kad bus geriau. Maniau, nuversiu kalnus, bet, pasirodo, reikėjo laiko, kad prie visko priprasčiau“, – pasakojo J.Mačiulis.

– Jonai, ar sezonas Italijoje pateisino tavo lūkesčius?

– Pradžia buvo sunki, o kai treneriai priprato prie manęs, įsivažiavau. Susidarė įspūdis, kad treneriai nelabai žinojo, koks žaidėjas esu. Pastatė prie tritaškio linijos ir liepė nelįsti po krepšiu. Mesdavau  septynis tritaškius per rungtynes, nors toks žaidimas netinka mano charakteriui. Mėgstu stumdytis po krepšiu, tačiau man buvo liepta baudos aikštelėje palikti daugiau vietos Marijonui (Petravičiui). Nenuostabu, kad mano rezultatai iš pradžių buvo nekokie.

Kai Marijonas iškrito dėl traumos, man atsivėrė daugiau galimybių. Pasiteisino taisyklė – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Marijono netektis man atlaisvino kelią po krepšiu. Pas mus, neskaitant vidurio puolėjų, nelabai daugiau kas lįsdavo į baudos aikštelę, mūsų vadinamieji ketvirti numeriai buvo metikai. Pradėjau daugiau stumdytis, dažniau eiti kovoti dėl kamuolių, tai yra pradėjau žaisti savo žaidimą. Aišku, trenerio požiūris nepasikeitė, jis vis tiek liepdavo žaisti ties tritaškio linija, tačiau nebegalėjo ignoruoti to, kad man ėmė labiau sektis.

– Kokia buvo komandos „chemija“? Ar žaidėjai suprasdavo vienas kitą aikštelėje? Netrūko susižaidimo, vienybės?

– Buvo visko. Buvo ir pykčių, kaip ir kiekvienoje komandoje, manau. Iš pradžių tos „chemijos“ ir negalėjo būti, nes į komandą atvažiavo šeši nauji žaidėjai. Visi norėjo užsitarnauti minučių aikštelėje, visi buvo pikti. Kai viskas nusistovėjo, pradėjome ir už aikštės ribų bendrauti, šeimomis.

Tai vyko ir kapitono Masono Roccos iniciatyva. Artėjo atkrintamosios ir visi žinojo, kad jei nebus draugiškos komandos, nebus rezultato. Taigi, galima sakyti, komandos lipdymas prasidėjo tik prieš atkrintamąsias varžybas. Kai prieš sezoną susirenka visiškai nauja komanda, tai normalu. Šiemet vėl laukia panaši situacija, nes vėl ateis šeši nauji žaidėjai. Trenerio, kapitono, senųjų žaidėjų vėl lauks uždavinys suburti aplink save komandą ir bandyti kurti tą „chemiją“.

– Italijos krepšinio lyga kažkuo nustebino?

– Nustebinti tikrai nustebino... Viskas, ko ten reikia, – tik bėgti ir mesti. Didelio proto nereikia. Vienintelė Sienos komanda žaidžia kiek įdomiau. Pamenu, kai ruošėmės pusfinalio rungtynėms su Kazerta ir žiūrėjome vaizdo medžiagą, treneris akcentavo, kad apie 50 atakų ši komanda baigia per pirmas aštuonias sekundes... Tai koks gali būti krepšinis? Koks protavimas? Atbėgi ir meti.

– Kuo Sienos „Montepaschi“ pranašesnė už kitas komandas ir kuo būtų galima paaiškinti šios komandos dominavimą Italijoje?

– Tai labai gerai susižaidusi komanda. Niekada nepasiduodanti komanda, kuri esant lygiam rezultatui niekuomet neperskuba. Įžaidėjas Terrelas McIntyre'as puikiai valdė komandą, ko nepasakyčiau apie mūsų įžaidėją Morrisą Finley, kuris finalo serijoje toli gražu nedemonstravo geriausios formos.

Aišku, žaidėme taip, kaip galėjome, ir nemanau, kad parodėme blogus rezultatus. Jei ta pati komanda liktų ir kitą sezoną, manau, sezonas būtų visai kitoks nei praėjęs, tačiau, kaip sakiau, teks iš naujo surinkti apie pusę komandos.

– Buvo gandų, kad į Milaną gali persikelti Rimantas Kaukėnas. Norėtųsi, kad komandoje būtų ir trečias lietuvis?

– Buvo gandų ir kad Šarūnas Jasikevičius atvažiuos... Mažiau jų reikia klausytis. Asmeniškai aš tuos gandus sužinodavau iš lietuviško interneto, o itališkų laikraščių neskaitau, jie man nelabai įdomūs. Dar lietuviškesnė komanda? Hm, kaip čia pasakyti... Kiekvieną naują žaidėją kažkas turi supažindinti su esama situacija klube ir komandoje, patarti, parodyti... Lietuvio negalėtum palikti, turėtum jam padėti, o tai trukdytų susikoncentruoti į savo žaidimą...

– Lietuvoje yra milžiniška priešprieša tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“. Ispanijos ar Graikijos lygose kone mirtina tam tikrų klubų priešprieša taip pat yra. Italijoje susidaro įspūdis, kad ne. Tiesa?

– Tam tikra priešprieša yra, pavyzdžiui, tarp Milano ir Varezės, tačiau nepalyginamai mažesnė nei tai, kas vyksta, pavyzdžiui, Graikijoje. Aišku, visko būna. Po paskutinių pusfinalio rungtynių su Kazerta buvome ir apspjaudyti, ir apmėtyti žiebtuvėliais, bet nieko panašaus į Graikijos atvejus nėra. Didelio ažiotažo nesijaučia ar bent jau aš nejaučiu.

Treneris pasakydavo, kad laukia principinis varžovas, kad tarpusavio kovų istorija labai sena, todėl toms rungtynėms reikia itin susikaupti, tačiau kažkokio ypatingo jausmo nebūdavo. Man visos rungtynės būdavo vienodos.

Lietuvoje mes, vietiniai, užsieniečius užvesdavome tokiais dalykais, ten vietiniai nepersistengia. Jiems patiems nelabai tai rūpi ar bent neatrodo, kad rūpėtų. Tik iš sirgalių nuotaikos ir elgesio gali tai kažkiek pajusti, bet ir jie ten nėra tokie, kaip Lietuvoje.

– Milanas – futbolo miestas. Galbūt teko apsilankyti futbolo rungtynėse?

– Buvau „Inter“ rungtynėse su Kijevu, Milano derbyje ir dar vienose, kai „Inter“, rodos, su „Sampdoria“ žaidė... Man futbolas nėra kažkas ypatingo, nesidomiu, turnyro lentelių neseku. Tiesiog atėjus laisvai dienai galvoji, ką čia nuveikti. Derbis – reikia eiti. Didžiausią įspūdį, susirinkus 85 tūkst. žiūrovų, aišku, palieka pati atmosfera. Su kuo stebėdavau? Kartą su Marijonu ir Jeffu Viggianu, kartą su Marco Mordente ir kartą su draugais, kurie buvo atvykę iš Lietuvos.

– Ką apskritai pačiam davė legionieriaus patirtis?

– Kaip čia pasakius... Subrendau kaip žmogus. Žmona atvažiuodavo, bet didžiąją laiko dalį teko būti vienam. Vienam svetimoje šalyje apsiprasti, vienam viskuo pasirūpinti, įsikurti, pasidaryti. Tai ne poilsinė kelionė į užsienį, kur viskuo už tave pasirūpina. (Šypsosi.)

Kaip žaidėjui? Atvažiavau į šalį, kur manęs niekas nežinojo. Galbūt mane žinojo tik keli Eurolygos teisėjai, o kitiems buvau niekas. Eilinis naujokas, prieš kurį galima drąsiai švilpti. Iš pradžių, net ir žiūrėdamas vaizdo įrašus, negalėdavau suprasti kai kurių teisėjų sprendimų. Gauni baudą, kai stovi kažkur visai šone, stebiesi, o teisėjas tave provokuoja, kad gautum techninę pražangą. Būdavo tikrai nejauku, nes Lietuvoje su tokiais dalykais nebuvo tekę susidurti. Reikėjo apsiprasti. Vėliau pakeičiau požiūrį į teisėjus ir tai išėjo į naudą – leido žaisti.

– Nebuvo minčių keisti klubą?

– Tokio didelio noro nebuvo. Dar per Eurolygos pertrauką buvo pasiūlymų persikelti kitur, bet viską apsvarstęs likdavau Milane. Buvo sunku, tikėjausi lengvesnių metų, bet džiaugiuosi, kad išgyvenau, ir tikiuosi, kad toliau bus tik lengviau (šypsosi). Tikiuosi pradėti nuo to, kaip baigiau praėjusį sezoną, ir eiti tik pirmyn.

sportas.info
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 24sek