Norėdami Jums pateikti kitą perspektyvą, į šio numerio „GLIMSTEDT svečio“ kėdę pasodinome gyvą lietuviško sporto legendą – masažuotoją Juozą Petkevičių, daugumos vadinamą tiesiog Juozuku – šį vardą su sportu susiejame vos išgirdę.
J. Petkevičius gali pasigirti, tikriausiai, ilgiausiu sąrašu žaidynių, kuriose jam teko dalyvauti olimpinės delegacijos sudėtyje. Kaip keičiasi Olimpiados? Kuo jos skiriasi viena nuo kitos? Kaip Juozukas vertina kartų pokyčius, o kaip – degutą sporto statinėje, dopingą, sužinosite perskaitę interviu.
– Savo karjeroje matėte ypač daug Olimpinių žaidynių, lydėjote skirtingas Lietuvos sportininkų kartas. Ar galima palyginti Olimpiadas, kuriose dalyvavote?
– Olimpiados – lyg gražuolių konkursai. Palyginti jas yra labai sunku, net neįmanoma: kiekviena – skirtinga, kiekviena – panaši. Visgi, Maskvos olimpinės žaidynės 1980-aisiais patiko kiek mažiau: ten mažiausiai jautėsi sportinis šurmulys, nebuvo tokio puošnumo. Gal taip buvo todėl, kad ten nepavyko pabūti ilgiau. Tuo tarpu, Barselonos Olimpiada bene labiausiai įstrigo atmintį, ir, tikiu, ne man vienam – joje pirmą sykį dalyvavome kaip nepriklausomos Lietuvos sportininkai.
Džiaugiuosi kiekvienomis žaidynėmis, kuriose teko pabuvoti – visose jose atvyksta gausybė talentingų sportininkų, žvaigždžių ir puikių atletų. Pabūti tarp jų – nepamatuojama laimė.
– Ar bėgant metams keičiasi atmosfera žaidynėse? Kuo ypatinga šių metų Londono olimpiada?
– Skirtumai skirtingose olimpiadose – gan akivaizdūs. Gal tai priklauso ne tik nuo skirtingų laikmečių, bet ir nuo kultūrinių skirtumų. Aš kasdien daug bėgioju sportuodamas ir susitinku bei matau gausybę žmonių. Sidnėjuje ir Barselonoje jautėsi daug daugiau draugiškumo, sportiškumo, o Londone labai pasigedau šypsenų, žmogiško ryšio, pasisveikinimo, žvilgsnio ar gesto. Pietuose visi sveikinasi, juokiasi, tiesia vieni kitiems – net nepažįstamiems – rankas.
– Šiųmečiame olimpiniame kaimelyje kartais sulaukdavau net „kreivų“ žvilgsnių – pamanyk, kas čia toks sau laksto toks patenkintas?
– Dar vienas šios olimpiados skirtumas nuo ankstesnių buvo tas, kad į ją su krepšininkais patekome tik po atrankos. Daug kam atrodo, kad kitaip ir negali būti – juk esame krepšinio šalis, tačiau buvo sunku, Venesueloje pasitaikė keistų, net vaikiškai atrodžiusių bandymų pagalius į ratus kaišioti: tai autobusas sugenda, tai negalime pravažiuoti, nes prezidentas važiuoja…
Bet viskas baigėsi gerai, ir, nors pavargę labiau nei įprasta, tikrai džiaugėmės. Tai buvo didžiulis visos komandos – krepšininkų, trenerių, personalo – nuopelnas.
Kuo toliau, tuo mažiau lieka bendravimo tarp sportininkų, tarp komandos ir personalo.
– Matėte ne vieną sportininkų kartą. Ar skiriasi sportininkai, jų požiūris? Kokie pokyčiai matosi ryškiausiai?
– Visur ir visada sportininkai siekė kuo geresnių rezultatų. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau lieka bendravimo tarp sportininkų, tarp komandos ir personalo.
Barselonoje buvo mažiau ryšio priemonių, todėl laisvu laiku sportininkai daugiau būdavo kartu. Dabar, po treniruočių ar rungtynių visi „sulenda“ į kompiuterius, išmaniuosius telefonus ir labai mažai būna kartu. Robertas Javtokas stengdavosi palaikyti bendrumo dvasią, kviesdavo visus susirinkti, tačiau šiemet jo nebuvo. Ir aš stengiuosi ištempti vieną-kitą krepšininką iš jų kambarių, bet manęs nelabai klauso… Kai kada dar pažaidžia kartu kompiuterinius žaidimus, kokį futbolą, bet ir tai nedažnai. Ateityje tai gali neigiamai atsiliepti kolektyvinių, komandinių sporto šakų atstovams.
Mažiau bendravimo ir tarp skirtingų komandų. Suprantama, skirtingų šalių atletai rungtyniauja ir konkuruoja tarpusavy, o pabendraujama, paprastai, su komandų draugais iš kitų šalių.
– Su kokių sporto šakų atletais Jums teko dalyvauti žaidynėse? Kaip juos apibūdintumėte? Ar daug skirtumų tarp skirtingų sporto šakų atletų?
– Pirmoje savo olimpiadoje, Maskvoje, dalyvavau su kanojininku Ramučiu Višinsku, tačiau jis greitai iškrito, tai važiavome namo. Turėjo dar dalyvauti ir lengvaatlečiai, tačiau nepateko.
Dar esu dalyvavęs su pačiomis įvairiausiomis komandomis – su boksininkais, imtynininkais, irkluotojais, dviratininkais, lengvosios atletikos sporto šakų atstovais. Bet masažo reikia visiems, tai ir Londone teko masažuoti kitus sportininkus, pavyzdžiui, BMX dviratininkę Vilmą Rimšaitė. Ir kitų šalių sportininkams padėti kartais tenka, bet man tai – natūralu.
Sportininkų charakteriai priklauso nuo jų asmeninių savybių, pagal kurias paprastai jie ir pasirenka sporto šaką; kultivuojamas sportas rečiau įtakoja charakterį. Kai kurių sporto šakų atstovai – tarkim, futbolininkai ar krepšininkai – būna „naglesni“, nes turi lysti, veržtis, kovoti dėl kiekvieno centimetro. Tuo tarpu, individualių sporto šakų atstovai man pasirodė ramesni, labiau susikaupę. Tie, kurie pasikliauja savo vieno jėgomis ir galimybėmis, būna mandagesni, malonesni, o futbole ar krepšinyje mandagus visada nebūsi – netoli nueitum. Bet komandinių sporto šakų atstovai būna linksmesni, draugiškesni.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Rungtynių akimirka |
Jūsų sritis – sportininkų masažas. Geresnio už Jus šioje srityje, bent jau Lietuvoje, tikriausiai nėra. Kokia Jūsų sėkmės paslaptis? Kas svarbiausia masažuojant sportininkus?
– Na, didelių paslapčių nėra, svarbiausia yra tarpusavio pasitikėjimas. Na, gal ir amžius ar mano gera fizinė forma daro įspūdį, tačiau tikėjimas – lemtingas veiksnys. Na, o dirbant labai daug vadovaujuosi psichologija, nors darbas ir fiziologinis. Sportininkams labai svarbu motyvacija. Reikia sakyti, kad jie stiprūs, sveiki, kad pasieks gerų rezultatų, nes viskas jų kūnams yra gerai. Nereikia stengtis įlįsti ir iškapstyti kažkokių skaudulių, nes klausinėjant kiekvienas jų atras – kiekvienam kažką skauda. O bandymas tapti labai svarbiu, prie gero neprives.
Mano pagrindinis darbo principas – nepakenkti. Geriau mažiau pamasažuoti nei per daug. Po pernelyg ilgo masažo sportininkai būna „minkšti“, o tai jau nėra gerai. Dabar yra visokių metodikų, „laužytojų“. Sutinku, kad ir tai yra gerai, bet žinau, kad per daug tempiant ar laužiant, ilgainiui gali atsirasti skausmai. Sportininkai nėra ligoniai, jiems reikia atpalaiduoti raumenis. Jei randu kokį „taškelį pamaitinti“ (skaudamą vietą, kurią reikia pamasažuoti – red. past.), taip ir padarau, bet neperlenkiu lazdos.
– Ar sportininkai bijo kutenimo? Ar būna, kad gerai „paspausti“, jie išduotų paslaptis?
– Na, tokių nėra daug. Pavyzdžiui Arvydas Sabonis, Robertas Javtokas – žmonės didelėmis pėdomis – bijo padų kutenimo. Tačiau pėdų masažas yra labai svarbus, ten daug nervinių taškų, todėl prisipratinau. Štai, Rimantas Kaukėnas manęs nepaleidžia tol, kol nepadarau jam pėdų masažo visa jėga.
Sportininkų skausmo barjeras yra labai aukštas, todėl jie labai kantrūs. Kartais ligoniai, kuriuos masažuoju, turintys nugaros negalavimų ar senų traumų, stipriau paspaudyti ir pamaigyti, sako, kad išduotų, kur pinigus slepia ir bet ką kitą.
– Mūsų laikraščio tema – teisė sporte. Tai smarkiai susiję su nemažai šiemet aptarinėtu aspektu – dopingo vartojimu. Ar Jums teko su tuo susidurti? Kaip vertinate šį reiškinį?
– Na, dopingas gali pagelbėti sunkiaatlečiams, maratonininkams, kur reikia labai daug jėgos, o krepšininkams jo nereikia. Kas iš to, kad lakstys po aikštelę kaip užsukti – pataikyti tai nepadeda. Dopingas gali ne tik padėti, bet ir pakenkti.
Geriau jau 50 gramų konjako, kad atsipalaiduotų, nei chemija. Žinoma, nepropaguoju alkoholio, tačiau pamenu Tarybų Sąjungos rinktinėje pasitaikydavo tokių metodų – po pagėrimo geriau sužaisdavo.
Jau minėjau, kad sporte labai svarbi yra psichologija ir nusiteikimas. Kai dirbau su irkluotojais, kartais per treniruotes jiems duodavau paprasto vitamino C tablečių. Sakydavau: „Čia toks naujas vaistas, labai jėgos suteikia“. Ir tikrai, po treniruočių sportininkai džiaugdavosi, kad tiek energijos atsirado!
Sportininkai artėja prie žmogaus fizinių galimybių ribos, juos spaudžia vis didėjanti konkurencija, milžiniškas tarptautinis dėmesys, kartais koją pakiša begalinis noras laimėti, todėl kartais surizikuoja, net ir žinodami galimas grėsmes sveikatai ir karjerai. Žinoma, niekas žudytis nenori, tačiau labiau galvoja apie teisines pasekmes – „o gal nepagaus“.
Dopingas iškreipia sporto rezultatus, devalvuoja patį sportą. Draudžiamus preparatus vartojusių atletų rekordai lieka galioti, o pasiekimai ir toliau vilioja kitus sportininkus juos pagerinti.
– Kokį paprastą, kasdienį receptą rekomenduotumėte, kad Jūsų geros formos neprarastume net ir sulaukę tokio garbaus amžiaus kaip Jūsų?
– Daug nieko daryti nereikia. Būtinai reikėtų bent kokį kartą per savaitę gerai pasivanoti pirty, kartais pabėgioti ar pavaikščioti, padaryti kitų pratimų, o visų svarbiausia – būti geros nuotaikos. Jei sveikata neleidžia, sunkiau ir linksmam būti, bet pajudėjus, pasportavus pagerėja sveikata, o tada – ir nuotaika.
